MGB-KGB agentai-smogikai suvaidino itin svarbų galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir asmeniškai naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius žmones. Civilius paprastai žudydavo, siekiant sunaikinti galimus liudytojus ir taip “pridengti” specialiąsias saugumo operacijas.

Šiems nusikaltimams netaikomas senaties terminas, tačiau kaip rodo praktika, realiai nuteisti tokių nusikaltėlių nepavyksta.

Pagal šalies prokuratūrų užklausimus tiriant su MGB-KGB agentais-smogikais susijusias bylas faktinę medžiagą renka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius, kuris šį pavasarį organizuoja specialų seminarą, skirtą tesinėms problemoms išsiaiškinti. Planuojama, kad seminare dalyvaus prokurorai, teisėjai, advokatai, žmogaus teisių gynėjai ir kiti šios problemos sprendimu suinteresuotieji pareigūnai. Vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos bus bandoma atsakyti – kokius įrodymus būtina surinkti, kad kaltieji tikrai būtų nubausti? O gal ne tiek svarbu juos nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, kiek demokratiniame teisiniame procese teisiškai įvertinti ir pasmerkti MGB-KGB metodus, vykdant Lietuvos gyventojų genocidą, t.y. “sustatyti taškus ant i” iki šiol kontroversiškai vertinamame ir, ko gero, skaudžiausiame mūsų istorijos tarpsnyje?

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – buvusio agento-smogiko Juozo Bulkos (ag. slapyv. “Bimba”), dabar klebonaujančio Baltarusijoje, istorija, vis dar laukianti vienokio ar kitokio tęsinio. Beje, jo veikla dar reikalauja kruopštaus tyrimo, todėl žinantys apie J.Bulkos veiklos epizodus gali kreiptis į LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrių Vilniuje, Gedimino 40, tel. 8-5 299 15 20, 8-5 231 41 58.

Biografija

Kaip nustatė LGGRTC STS vyresnysis specialistas Saulius Samulevičius, LSSR MGB agentas-smogikas Juozas Bulka, Vinco (agentas “Bimba”) gimė 1925 m. Švenčionėlių r. Ripaičių k. vidutiniokų ūkininkų šeimoje. Į ginkluotą antisovietinį pogrindį įsitraukė 1944 metais. Partizanavo iki 1951 m. kovo 19 d. savo arešto. Suėmimo metu ėjo “Vytauto” partizanų apygardos štabo įgaliotinio ryšiams pareigas, slapyvardžiu “Skrajūnas”, buvo 7 klasių išsilavinimo. Suimtas iš karto sutiko bendradarbiauti su saugumu ir užverbuotas agentūriniu slapyvardžiu “Bimba”. Su MGB bendradarbiavo iki 1961 m., nuo bendradarbiavimo atleistas praradus ryšius.

1952 m. “Bimba” buvo priskirtas LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus 1 poskyrio viršininko pavaduotojui vyr. ltn. Valentin Dombrovskij. Emgebistų laikytas vienu perspektyviausių vidaus agentų.

1951 - 1952 m. J. Bulka, kartu su kitais užverbuotais buvusiais partizanų vadais Broniumi Kalyčiu (partizaninis slapyvardis “Siaubas”, agentūrinis - “Ramojus”), Alfonsu Radzevičiumi (p. sl. “Tarzanas, ag. “Alfa”), Stasiu Petravičiumi (p. sl. “Klajūnas”, ag. “Mažytis”), Kaziu Bukausku (p. sl. “Seklys”, ag. “Gudas”) ir kitais buvo panaudotas “legenduojant” Šiaurės rytų Lietuvos srities ir “Vytauto” apygardos štabus. 1953 m. minėti štabai bei smulkesnės partizanų formuotės buvo sunaikintos. J. Bulkai asmeniškai talkinant iki 1953 m. gegužės vidurio emgebistai suėmė ir sunaikino iki 45 partizanų.

1988 m. prasidėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui, J. Bulka Lenkijoje įšventintas kunigu ir paskirtas kunigauti į Baltarusiją, Vitebsko sr. Mosaro km.

2003 m. spalio 10 d. LTV “Panoramos” bei “Vakaro žinių” laidose šalies visuomenei buvo pateiktos telefoninio pokalbio su J. Bulka ištraukos. LTV saugomas nemontuotas pilnas šio pokalbio įrašas. Jį išklausius susidaro nuomonė, kad J. Bulka nors ir išsisukinėdamas, tačiau netiesiogiai patvirtino turėjęs ryšių su sovietų saugumu. Agentas tvirtino nieko neišdavęs, o partizanai į emgebistų rankas patys pakliūdavo dėl girtuoklystės. Žadėjo į Lietuvą sugrįžti po kelerių metų, kai atliks savo numatytus darbus...

Išdavysčių epopėja

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius nustatė, kad 1951 m. kovo 19 d. čekistinė - karinė grupė, vadovaujama plk. N.Osipčik bei kpt. F.Snakin, sudaryta iš LSSR MGB 2-N valdybos agentų-smogikų, MGB Utenos r. skyriaus, LSSR MGB vidaus kariuomenės 137 šaulių pulko bei MGB Švenčionėlių r. garnizono, Vilniaus sr. Švenčionėlių r. Labanoro girioje prie Kiauneliškių k. suėmė “Vytauto” apygardos štabo įgaliotinį ryšiams Juozą Bulką-“Skrajūną”. Šios operacijos metu buvo nužudyti: “Vytauto” apygardos štabo viršininkas Steponas Satkevičius-“Gintvytis”, “Vytauto” apygardos štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas Antanas Bulka-“Dainius”, “Bazalto” rajono vadas Stasys Juodis-“Čižikas”, “Liūto” rinktinės ūkio dalies viršininkas ir “Bazalto” rajono vadas Steponas Jakučionis-“Aušra”, “Bazalto” rajono štabo viršininkas Balys Graužinis-“Uosis” bei “Trimito” būrio vadas Juozas Kušeliauskas-“Putinas”. Taip prasidėjo išdavysčių epopėja.

Pagal suimtojo J. Bulkos parodymus tą pačią dieną Labanoro girioje prie Pagaigalės k. buvo nužudyti “Vytauto” apygardos visuomeninio skyriaus viršininkas Vytautas Pakštas-“Vaidotas”, “Vytauto” apygardos organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Trinkūnas-“Dagys”, partizano Pakšto žmona Natalija Deveikytė-“Vaidilutė bei Stasė Daškevičiūtė-“Žiedas”.

J.Bulkos “veikla” tęsėsi – kovo 22 d. Labanoro girioje prie Lygialaukių k. nušauti: “Lokio” rinktinės “Laisvės” kuopos vadas Juozą Stanėnas-“Lizdeika”, “Bazalto” rajono štabo narys ir “Trimito” būrio vadas Vytautas Ryliškis-“Bitinas”, o taip pat 11 “Trimito” bei “Žėručio” būrių partizanų. Šios operacijos metu dar buvo suimti “Lokio” rinktinės “Laisvės” kuopos “Viesulo” būrio vado pavaduotojas Alfonsas Mačiulis-“Klajūnas” bei partizanų ryšininkė Elena Daškevičiūtė. Netrukus po J. Bulkos parodymų suimama dar apie 10 partizanų pagalbininkų civilių gyventojų. 1951 m. balandžio naktį iš 5 d. į 6 d. LSSR MGB 2-N valdybos agentai-smogikai drauge su J.Bulka Anykščių r. Aknystėlių k. gyventojo Antano Tumo sodyboje įrengtame bunkeryje nušovė “Vytauto” apygardos “Liūto” rinktinės vadą Antaną Lapėną-“Pimpį”, “Liūto” rinktinės “Rambyno” rajono vadą Teofilį Limbą-“Sakalą” bei “Rambyno” rajono “Aro” būrio partizaną Joną Tylą-“Vaišvilą”. Bunkerio šeimininkas suimamas.

1951 m. balandžio naktį iš 10 d. į 11 d. čekistinė karinė grupė, vadovaujama vyr. ltn. V.Staškevičiaus, sudaryta iš LSSR MGB 2-N valdybos agentų-smogikų Utenos rajono Tauragnų apylinkės Strazdų kaimo gyventojo Juozo Čibiro sodyboje sušaudė “Vytauto” apygardos “Lokio” rinktinės vadą Balį Vaičėną-“Liubartą”-“Pavasarį”, tos pačios rinktinės štabo narį Vladą Juozapavičių-“Šarūną”-“Papartį, “Lokio” rinktinės “Erškėčio” kuopos vadą Joną Čičelį-“Džiugą”, “Džiugo” rajono vadą Edvardą Garnelį-“Čigoną”, “Lokio” rinktinės “Šventosios” rajono šabo viršininką Juozą Sidaravičių-“Sakalą”, partizanus Vytautą Dručkų-“Šerną”, Jeronimą Bulką-“Titnagą”-“Deimantą” bei partizanus slapyvardžiais “Leonardas”, “Kęstutis” ir “Tėvas”. Kartu nužudyta šeimininko motina Marcelę Čibirienė, čia buvusi Teofilė Tijūnelienė, be to agento J.Bulkos atvesti smogikai peršovė dešimtmetį berniuką. Kaip nereikalingus liudytojus smogikai nužudė civilius gyventojus: sodybos šeimininką Juozą Čibirą ir jo nėščią žmoną Pauliną Čibirienę.

Pakanka nežinoti?

Tai tik maža dalis su J.Bulkos veikla susijusių nusikaltimų. Panašūs istorikų bei teisėsaugininkų nustatyti kitų agentų-smogikų “darbai” skaičiuojami dešimtimis. Už kiekvieno tokio epizodo – šimtai Lietuvos piliečių likimų. Ar pakanka juos tik žinoti gana siauram žmonių ratui? O gal visų čia suminėtų institucijų darbas, tiriant tokius nusikaltimus, tėra tik beprasmis laiko gaišimas?

Dabartinėje visuomenėje sklando ir tokia nuomonė: neverta eskaluoti pusės šimtmečio senumo istorijų, nes tai nepadeda ir taip susiskaldžiusios visuomenės konsolidacijai – tegul tuo užsiima profesionalūs istorikai savo darbuose, o kam bus įdomu, galės pasiskaityti… Tačiau pagal tą pačią logiką, neverta apskritai kelti jokių problemų – gyvenkime šiltnamyje ir apsimeskime, kad nieko blogo nevyko, nevyksta ir nevyks. Tik ar būsime dėl to vieningesni?

Greičiau atvirkščiai – tinkamai neįvertinę savo praeities, tik gilinsime susiskaldymą ir nežinojimą. Kol vis dar yra gyvų minėtų įvykių liudytojų bei dalyvių, turime apsispręsti ir išgirsti bešališkų specialistų vertinimą, pagrįstą demokratiško teisinio proceso principais.