Lietuva pagal agresijos lygį neišsiskiria
Anot A. Kalugino, versijų, kodėl buvo nužudyti šunys, gali būti daugybė. Tai gali būti ir religinis ritualas, o gali būti ir visiškai paprasta priežastis – kailis. Bet kuriuo atveju, tai buvo netikėto žiaurumo protrūkis.
„Man tai yra vienas iš pirmųjų viešojo sadizmo protrūkių. Gyvūnas yra laikomas silpnesniu už žmogų, todėl manoma, kad mes nesulauksime tokio pat atsako iš gyvūno, koks būtų iš kito žmogaus. „Išsiliejimą“ ant gyvūno iš dalies galima lyginti su išsikrovimu ant silpnesnio, mažesnio ir bejėgio vaiko. Pasiimti gyvūną į namus – tai taip pat tas pats, kaip įsivaikinti vaiką“, - situaciją komentavo DELFI svečias, Psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ klinikinis psichologas.
Psichologo teigimu, agresija nukreipta ne į dirgiklio šaltinį, o tai yra psichologinis mechanizmas, vadinamas perkėlimu. Todėl agresija paprastai rodo, kad žmogus turi psichologinių problemų. Tokiu atveju geriausiai jam padėtų specialistas, su kurio pagalba žmogus savo emocijas galėtų išlieti kitaip.
„Kai negalime atkeršyti žmogui, kuris mus įžeidė ar pažemino, mes perkeliame tą kerštą silpnesniems. Pavyzdžiui, mus įžeidė ar viešai pažemino viršininkas darbe, dėl statuso skirtumų mes negalime jam atkirsti. Tada atėję namo mes „išsiliejame“ ant žmonos. Žmona, negalėdama atsikirsti vyrui, „išsilieja“ ant vaiko. Vaikas, negalėdamas atkirsti mamai, ima spardyti katę ar šunį. Čia įvyksta tokia grandininė reakcija, kuri ir vadinama perkėlimu“, - aiškino psichologas.
Anot jo, agresijas ir išsilavinimas tiesiogiai nėra susiję, kitaip tariant, nuskriausti gyvūną gali ir išsilavinęs žmogus. Šiuo atveju svarbesnė socialinė aplinka, kurioje žmogus auga. Tarkime, jei žmogus gyvena arti gamtos, jis neskriaus šuns, kuris jį saugo, jis neskriaus katės, nes katė gaudo peles, neskriaus arklio, nes arklys aria žemę. Tuo tarpu turintis universitetinį išsilavinimą miestietis gali būti ir aršus gyvūnų teisių gynėjas, ir agresyvus psichopatas.
„Vyrams agresyvumas pateikiamas kaip vyriškumo apraiška nuo vaikystės, galima sakyti, kad mūsų visuomenė įteisina vyrų agresiją. Vyrų agresija yra daugiau akivaizdi, tuo tarpu moterų agresija yra subtilesnė. Moterų agresija gali pasireikšti intrigomis, išdavystėmis, apkalbomis ir kitomis subtiliomis formomis“, - teigė A. Kaluginas.
Paklaustas, kodėl žmonės mažiau tolerantiški šunų skriaudėjams nei, pavyzdžiui, kačių, DELFI svečias teigė, kad jį apskritai stebina tokia nuomonė dėl tolerancijos lygio. Spirti katei yra tolygu kaip spirti šuniui, tik skriausti šunį sunkiau, nes tam reikia turėti ir fizinių įgūdžių. Todėl šunį skriaustų vyras, tuo tarpu katę galėtų nuskriausti ir moteris.
Pasak A. Kalugino, antropologų duomenimis, tose šalyse, kur tradiciškai vyrauja patriarchatas, agresijos lygis maždaug panašus. Todėl ir Lietuva pagal agresijos lygį neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Statistika rodo, kad Europoje elgesio sutrikimus - o agresija yra elgesio sutrikimas - nsvarbu, kokia šalis, turi apie 5-10 proc. vaikų ir paauglių.
Didžiosios daugumos žmonių agresijos šaknys yra vaikystėje. Psichologai mano, kad agresija pradeda formuotis maždaug nuo 18 mėnesių iki 12 metų. Tuo tarpu suaugusio žmogaus agresijos protrūkis su sadistiniais elementais – dažniausiai psichinis sutrikimas.
Bausmių už elgesį su gyvūnais nereikėtų prilygint žmonių skriaudimui
Vienas DELFI skaitytojas pastebėjo, kad kaimietis, augindamas kiaulę ar veršį, triušį, jį stebi, glosto, netgi savaip myli, bet vis tiek papjauna. Anot jo, norint papjauti gyvulį, neišvengiamai reikia turėti tam tikrą dozę sadizmo. Psichologo teigimu, kaimiečiui tai yra gyvenimo būdas, kadangi jis tuos gyvūnus nužudo maistui. Kaime gyvūnai nėra dekoracija, „pasižaidimo“ ar pasiglostymo objektas. Kaime visi gyvūnai yra funkcionalūs: arba jie gimdo kitus gyvūnus, arba jie duoda naudą ūkininkui, todėl tai neturi nieko bendra su sadizmu.
Paklaustas, ar šiuo metu Lietuvoje yra pakankamos bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais, A. Kaluginas pabrėžė, kad kalėjimas gali būti tik kraštutinė priemonė. Pavyzdžiui, negalime į kalėjimus sodinti visų žmonių, kurie nespėja pavedžioti savo šunų.
„Pilnai sutinku, kad galima būtų griežtinti bausmes, nes tyčinis žiaurumas yra kraupus elgesys. Tačiau prilyginti šias bausmes elgesiui su žmonėmis nevertėtų. Žmogus yra visuomenės dalis, o gyvūnas yra gamtos dalis. Mes gyvename ne gamtoje, o visuomenėje.
Praėjusių metų precendentas – kai teismas priėmė sprendimą ir žmogui buvo skirta 8 mėnesių kalėjimo bausmė (už šunelio Pipiro numetimą nuo tilto Kaune). Pažymėtina, kad incidentas su Pipiru atsitiko lygiai prieš metus, t.y. lapkričio 14 dieną, ir taip pat Kaune. Žinoma, kalėjimas yra kraštutinė priemonė, bet bausti už tokius nusižengimus galima ir administracinėmis nuobaudomis. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į žmones, kurie kankina savo auginamus gyvūnus“, - teigė psichologas.
Jei žmogus jaučia viduje agresiją ir nežino, kaip ją suvaldyti, anot specialisto, vyrams labai padeda sportas arba kiti fiziniai krūviai, moterims – dėmesingas vaikų auklėjimas, kai jos savo agresiją gali valdyti ir paversti meilės apraiškomis. Taip pat agresiją galima išlieti rašant piktus laiškus ir paskui juos suplėšant. Kita vertus, dažniausiai už agresijos ketinimų yra, kaip jau minėta, vidiniai konfliktai, todėl bent pasikonsultuoti su psichologu tikrai būtų verta.