Tūkstančiai asmenų kasmet grįžta į savo bendruomenes, dažnai po ilgo laiko, praradę socialinius ryšius ir gyvenimo laisvėje įgūdžius, mažo išsilavinimo ir menkų profesinių gebėjimų, neturintys gyvenamosios vietos, ne retai – asmens dokumentų, darbo, lėšų pragyvenimui. Dažnai priklausomi nuo narkotikų, turintys su jų vartojimu susijusių probemų: užsikrėtę ŽIV, hepatitais B ir C, kitomis infekcinėmis ligomis.

Reintegracija į visuomenę tokiems asmenims yra didelis iššūkis, kurį vieniems įveikti labai sunku. Tam būtinas platus socialinių, sveikatos ir kitų pagalbos priemonių tinklas, kuriuo valstybė turėtų būti suinteresuota tokio tinklo plėtra ir pagalbos priemonių efektyvumu. Turėtumėm būti suinteresuoti ir mes. Jei ir ne iš humanistinių paskatų, tai bent pragmatiniais sumetimais. Juk už šių asmenų reintegracijos nesėkmes mokame mes – savo pačių saugumo ir sveikatos kaina.

Teoriniai reintegracijos modeliai ir schemos praktikoje neveikia

2008 m. gruodį – 2009 m. vasarį Koalicija „Galiu gyventi“ atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti teikiamų socialinių ir sveikatos paslaugų, išėjusiems iš LAV Alytaus ir Klaipėdos savivaldybėse, spektrą ir prieinamumą, identifikuoti esamas problemas ir jų priežastis, apžvelgti ŽIV prevenciją tikslinėse grupėse. Tyrimo rezultatai parodė, jog šiuo metu veikiantys pagalbos iš LAV išėjusiems asmenims mechanizmai nesudaro prielaidų efektyviai šių asmenų reintegracijai į vsiuomenę, o viena iš pagrindinių išryškėjusių problemų – pagalbą iš LAV išėjusiems asmenims koordinuojančios institucijos savivaldybėje stoka.

Kaip parodė „Galiu gyventi“ atliktas tyrimas, savivaldybių socialinės paramos skyriai – numanomi pagalbos koordinatoriai, institucijos, į kurias pirmiausia kreipiasi iš LAV grįžę asmenys – turi kitų funkcijų ir įsipareigojimų, įgyvendinant socialinę politiką savivaldybėje, todėl darbui su iš LAV išėjusiais asmenims nėra skiriamas specialus dėmesys. Šių skyrių darbuotojai neturi tinkamam darbui su iš LAV išėjusiais asmenimis reikiamų žinių, įgūdžių ir kompetencijų, dažnai neigiamai nusiteikę iš LAV išėjusių asmenų atžvilgiu, nemotyvuoti jiems padėti, atlieka tik būtiniausius formalumus. Jų darbas apsiriboja neretai pasenusių informacinių lankstukų apie mieste teikiamas sveikatos, socialines paslaugas įbrukimu.

Šių skyrių darbuotojai dažnai neturi išsamios informacijos apie savivaldybėje veikiančias socialinės ir sveikatos pagalbos įstaigas, todėl, net ir turėdamos noro, negali tinkamai nukreipti. Iš LAV išėję asmenys patys turi ieškotis reikiamos pagalbos, aiškintis dėl jos gavimo sąlygų, procedūrų, nuolat patirti diskriminaciją ir dažnu atveju negauti įstatymais jiems garantuojamos pagalbos. Tarkim, savivaldybių nakvynės namai dažnai randa įvairių priežasčių iš LAV išėjusiems asmenims nepriimti, o šiems vieniems būna sunku savo teisėtus lūkesčius apginti. Darbo paieška, dėl dažnai menkų profesinių žinių ir įgūdžių ir didelės visuomenės stigmatizacijos, iš LAV išėjusiems asmenims yra itin komplikuota.

Net paprasčiausio asmens dokumento, kurį šie asmenys dėl pačių įvairiausių priežasčių neretai praranda, gali tekti laukti net iki trijų mėnesių, o be dokumento neprieinama beveik jokia pagalba. Tad, ilgainiui neturint gyvenamosios vietos, nuolatinių lėšų pragyvenimui, vilties sulaukti realios pagalbos ir pradėti „normalų“ gyvenimą, nelieka nieko kito, kaip tik grįžti prie nusikalstamų veiklų. Susidaro uždaras ratas, iš kurio sunku išeiti.

Spragos, apsaugant asmens ir visuomenės sveikatos interesą

Labai aktualus iš LAV išėjusiems asmenims yra sveikatos paslaugų klausimas. Dažnu atveju aktualus ne tiek patiems iš LAV išėjusiems asmenims, kuriems pirminės svarbos tampa socialiniai (būsto, maisto) klausimai, todėl sveikatos klausimus jie priversti nukelti į antrą planą, kiek bendruomenėms, į kurias šie asmenys grįžta.

Visame pasaulyje LAV yra padidintos rizikos ŽIV ir kitų užkrečiamų ligų plitumo vietos, todėl daugelyje pasaulio šalių ŽIV paplitimo mastas čia yra didesnis nei visuomenėje. Naujausiais Lietuvos AIDS centro prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos duomemimis, 23,3 proc. visų ŽIV užsikrėtusiųjų yra laisvės atėmimo vietose. LAV esantys ŽIV užsikrėtę asmenys gauna jiems būtiną antiretrovirusinį gydymą, laikosi jiems priskirto mitybos ir poilsio režimo.

Išėjus į laisvę jų gydymo ir sveikatingumo procesas dažniausiai nutrūksta, nes jie dažnai neturėdami asmens dokumentų ir socialinio draudimo, negali (greitai) kreiptis į valstybės sveikatos priežiūros įstaigas, o privačios medicinos paslaugos jiems nėra finansiškai prieinamos. Be to, daugumoje savivaldybių net nėra galimybių gauti reikiamų gydymo paslaugų, todėl asmenims tenka ieškoti pagalbos kituose miestuose. Negaudami jiems būtinų sveikatos paslaugų šie asmenys tampa potencialiu ŽIV ir kitų infekcijų plitimo visuomenėje šaltiniu.

Kaip parodė atliktas tyrimas, opi ir paciento „perimamumo“ tarp laisvės atėmimo įstaigos bei kitų organizacijų, institucijų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, problema. Šiuo metu Lietuvos LAV veikia atskira, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldi sveikatos priežiūros sistema. Todėl šiose ir kitose Kalėjimų departamentui pavaldžiose sveikatos priežiūros įstaigose turima, kaupiama informacija apie pacientus nėra perduodama iš LAV grįžusiems asmenims sveikatos paslaugas teikiančioms organizacijoms, institucijoms (pvz., jeigu žmogui LAV buvo nustatytas ŽIV, išėjęs į laisvę jam neturėtų reikėti dar kartą tikrintis ir mokėti už testą vien tam, kad įrodytų kitoms sveikatos priežiūros įstaigoms, kad yra užsikrėtęs ir kad jam valstybė garantuoja nemokamą sveikatos priežiūrą nežiūrint į draustumą).

Norint užtikrinti paciento sveikatos priežiūros ir atitinkamų paslaugų tęstinumą, būtinos teisės aktų pataisos ir papildymai, kurie nurodytų aiškias informacijos perdavimo sąlygas ir tvarką, įpareigojant įkalinimo įstaigų darbuotojus parengti specialų asmens sveikatos būklės įkalinimo metu išrašą, įteikiant jį asmeniui bei atitinkamai sveikatos priežiūros įstaigai.

Išeitis – stiprinti pagalbos iš LAV išėjusiems asmenims koordinavimą

Tam, kad iš LAV išėjusių asmenų grįžimo į visuomenę procesas būtų sklandus ir sėkmingas, jis turi būti nuoseklus ir valdomas. Kiekvienoje savivaldybėje turi būti institucija ar asmuo, išimtinai astakingas už pagalbos iš LAV išėjusiems asmenims koordinavimą. Šis asmuo ar institucija pirmiausia turi turėti informaciją apie visus savivaldybėje veikiančius sveikatos, socialinių ir kitų paslaugų teikėjus, nuolat atnaujinti šią informaciją, palaikyti ryšius su šiais paslaugų teikėjais, keistis ir dalintis informacija apie iš LAV išėjusius asmenis; nuolat tirti iš LAV išėjusių asmenų poreikius, reguliuoti jiems teikiamų paslaugų savivaldybėje pasiūlos ir paklausos klausimus; rūpintis tinkamais iš LAV išėjusių asmenų nukreipimais, stebėti jų resocializacijos procesą, esant poreikiui - įsikišti ir padėti sprendžiant iškilusias problemas.

Toks vadinamas atvejo vadybininko modelis sėkmingai taikomas ir pasiteisino sprendžiant kitų pažeidžiamų visuomenės grupių (priklausomų nuo narkotikų, psichinę negalią turinčių asmenų, kt.) reintegracijos į visuomenę problemas, todėl tikėtina, kad būtų efektyvus ir iš LAV išėjusių asmenų resocializacijos procese. Ir svarbiausia, kad tokio modelio įgyvendinimas nereikalauja didelių lėšų ir pastangų, tik noro ir iniciatyvos. Tereiktų šią pagalbos koordinavimo funkciją priskirti vienai iš su iš LAV išėjusiais asmenimis dirbančiai organizacijai, atitinkamai numatant papildomas priemones sėkmingam šios funkcijos vykdymui (darbo metodikos parengimas, darbuotojų apmokymas ir kt.).

Šaltinis
Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją