Prieš kurį laiką, kriminalistams pradėjus gauti svaresnių įrodymų apie H. Daktaro ir jo gaujos nusikaltimus, Henytė dingo kaip į vandenį. Į viešumą prasiskverbė daugybė versijų: gal H. Daktarą nudaigojo jo amžini konkurentai, gal jis paspruko į užsienį ir toliau mėgaujasi laisve, o gal tūno kažkur Lietuvoje, tikėdamasis vėl kaip nors išsikapstyti iš šios balos sausas.

Nesenas H. Daktaro žmonos Ramutės vizitas į Generalinę prokuratūrą dar labiau pakurstė spėliones. Gal Henytė slepiasi kažkur netoli, yra gyvas ir sveikas, o žmona atėjo derėtis su pareigūnais dėl jo likimo?

Pėdsakų dar neaptiko

H. Daktaras teistas net kelis kartus, tačiau iki šiol jį pavykdavo apkaltinti tik tais nusikaltimais, kurie tebuvo tikrosios gaujos veiklos šešėlis.

Kai kriminalistai pradėjo gauti rimtų įrodymų, H. Daktaras pasipustė padus. Paskelbta tarptautinė jo paieška. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo, kad jį Ispanijoje, vienoje kavinėje, matė atostogaujantys lietuviai. Šioje šalyje H. Daktaras dar anksčiau ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą, ten jis turi gerų ryšių.

Tačiau Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis sakė, kad ši informacija naudos nedavė. „Daug panašių ir kitokių žinių ateina iš įvairių šaltinių. Tikriname viską, bet kol kas rezultatų nėra“, – teigė pareigūnas.

Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Edgaras Mažeika linkęs abejoti versija, kad H. Daktarą nužudė konkurentai. „Greičiausiai slapstosi šalyse, kur anksčiau jam yra tekę lankytis. Mano manymu, jis yra vienoje ES valstybių“, – svarstė pareigūnas.

Slegia gausybė nusikaltimų

Kai vienas po kito su teisėsauga pradėjo bendradarbiauti senieji „daktarų“ gaujos nariai, ėmė aiškėti daug žiaurių nusikaltimų. Minima apie 30 žmogžudysčių, kurias, įtariama, galėjo organizuoti H. Daktaras, taip pat apie 200 įvairių kitų nusikaltimų.

Tikimasi, kad po daugelio metų pajudės beviltiškomis laikytos rezonansinės bylos, ir atsiras galimybė H. Daktarui pateikti kaltinimus dėl 1996 m. sušaudyto verslininko Sigito Čiapo bei jo vairuotojo Vinco Varno. Ėmė ryškėti ir vieno vadeivos, Henytės pusbrolio Rimanto Ganusausko „Mongolo“, kitų nusikalstamo pasaulio atstovų nužudymo aplinkybės, už kurių gali glūdėti H. Daktaro šešėlis.

Kai teisėsaugos kilpa pernai ėmė veržtis aplink H. Daktarą, šis, matyt, gavęs informacijos iš savo šaltinių policijoje apie duodamus buvusių sėbrų parodymus, staiga pradingo. Beje, tuo metu jam dar nebuvo pateikta jokių įtarimų.

Jautėsi karaliais

„Daktarai“ suklestėjo nepriklausomybės pradžioje, kai prasidėjo privatizacija, daug pajamų davė spirito kontrabanda, reketas, automobilių vagystės. Buvusi vagių, chuliganų ir plėšikų gauja sukūrė gerai organizuotą struktūrą, turinčią ryšių policijoje ir tarp įtakingų politikų.

Tada ši gauja jautėsi Kauno šeimininkais. Jų restoranas Vilijampolėje „Vilija“ buvo visiems gerai žinoma „daktarų“ rezidencija. Ten banditai netgi pasikvietė filmuoti tada populiarią televizijos laidą „Taip ir ne“, kurią vedė dabartinis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas.

Spalvotais švarkais pasipuošę gangsteriai televizijos žaidime Lietuvai norėjo pademonstruoti savo erudiciją ir sukurti rimtų verslininkų įspūdį. Po laidos surengtas pobūvis A. Valinskui baigėsi nemaloniai – pašokdinęs R. Ganusausko žmoną jis sulaukė grasinimų ir turėjo skubiai dingti iš restorano.

Mafijos „svetingumą“ teko patirti ir dainininkei Džordanai Butkutei, kuri „Vilijoje“ koncertavo naujametinę naktį. H. Daktaras atlikėją išvadino žiurke ir kelis kartus jai sudavė. Dainininkė apie šį įvykį greitai nustojo kalbėti ir neieškojo teisybės policijoje.

Garbę gindavo kumščiais

H. Daktaras savo knygoje neslepia galintis būti žiaurus ir ūmus: „Iki šiol nesuvokiu, kaip tai įvyko, mano sąmonė, matyt, buvo aptemusi, visur mačiau tik „inkariukus“ (konkuruojanti grupuotė – red.). Žaibiškai trenkiau vyrui į nosį, kuris čia pat ir suklupo, o bobai, toliau rėkiančiai, kad iškvies miliciją, vožiau iš viršaus liaudyje vadinamą bokalą“, – rašo jis apie jaunystėje vykusias gaujų muštynes ir nukentėjusius praeivius.

Itin vargingai augęs ir nuolat matęs girtaujantį, mušantį motiną tėvą, Henytė anksti suprato, kad savo garbę gatvėje galės apginti tik kumščiais. Būdamas iš prigimties stiprus, lankęs bokso treniruotes, jis greitai išsikovojo Vilijampolės gaujų pagarbą ir tapo vadeiva.

„Tačiau nuolat būdamas šiurkščioje aplinkoje jis niekada neslėpė savo jausmų žmonai Ramutei, kas yra reta tame pasaulyje, – pasakojo ilgametis H. Daktaro advokatas Vytautas Sviderskis. – Būdamas kolonijoje jis labai rūpinosi, kaip sekasi jo vaikams, norėjo, kad jie gautų išsilavinimą ir gyventų kitokį gyvenimą.“

Viena ranka mušė, kita – šelpė

Kartais H. Daktaras pasielgdavo kaip garsaus filmo „Krikštatėvis“ personažas, mafiozas Vito Corleone. V. Sviderskis prisimena, kaip teismo byloje, kurioje kaltintas H. Daktaras, sulaukė vienos moters skambučio. Ji primygtinai siūlėsi duoti parodymus apie H. Daktaro gerumą.

„Galiausiai ji pas mane atvyko ir papasakojo, kad jos sergančiai dukrai reikėjo 6 tūkst. Lt operacijai, – pasakojo V. Sviderskis. – Moteris pagalbos ieškojo pas Seimo narius, kreipėsi į žinomą dvasininką, bet nesulaukė jų dėmesio.“

Vieną dieną, kai moters pagalbos šauksmas buvo paskelbtas per radiją, prie jos namų sustojo automobilis, iš jo išlipo vyras su moterimi. Jie davė reikiamą sumą pinigų ir palinkėję sėkmės išvažiavo. Tik vėliau moteris sužinojo, kad ją aplankė H. Daktaras su žmona Ramute. „Jis tai darė be jokios reklamos, – teigė V. Sviderskis. – Vėliau H. Daktaras pasakė, kad yra padėjęs ne vienam žmogui.“

Kas tai – noras išpirkti savo kaltes už įvykdytus nusikaltimus, panašiu dosnumu paprastiems žmonėms besipuikavusių užsienio mafijos bosų kopijavimas ar savotiškas bandymas pagerinti savo įvaizdį visuomenėje? Į tai galėtų atsakyti nebent psichologai.

Kaimynai nekalbūs

Užliedžių gyventojai, vos paklausti apie Daktarų kaimynystę, sukdavo žvilgsnius į šoną. „Tai ne mūsų reikalai, mums jis nė kiek netrukdė, nė nepastebėdavome jo, o štai naktį durų ir dabar dar galime nerakinti“, – tvirtino viena moteris.

Kiti prisipažino, kad yra tiek įpratę prie mafijos boso kaimynystės, kad dabar netgi neramu be jo. „Gyvenome visiškoje ramybėje, o dabar dar sklinda gandai, kad R. Daktarienė gali parduoti didžiulį namą. O ir ta apšaudyta tvora prieš H. Daktaro dingimą sukelia visokių minčių apie pasibaigusius ramius laikus“, – apgailestavo vienas užliediškis.

Neoficialiais duomenimis, H. Daktaro šeima turi mokėti dideles skolas, kurios buvo paskaičiuotos dėl galimos elektros vagystės. Pažįstamas elektrikas galėjęs persukti skaitiklius. Dėl to elektros tinklai priskaičiavę daugiau kaip 30 tūkst. Lt skolos.

H. Daktaro žmonai už 600 kv. metrų ploto namo šildymą, komunalines paslaugas kas mėnesį tenka mokėti kelis tūkstančius. R. Daktarienė yra užsiminusi, kad namą išlaikyti jai dabar labai sunku, bet apie jo pardavimą ji negalvojanti.

Mažai ką pasakė ir J. Naujalio gatvės, kur užaugo H. Daktaras, gyventojai. „Vaikystėje jis gyveno skurde, nuolat matė girtuoklį tėvą, kuris prisigėręs kėlė triukšmą, mušė žmoną, ne kartą nuo jo kumščių turėjo bėgti ir mažasis Henrikas su broliu“, – prisiminė viena pagyvenusi vilijampolietė.

Bendravo ne tik su nusikaltėliais

Advokatas V. Sviderskis minėjo, kad H. Daktaras išsiskyrė iš kitų jo ginamųjų savotiška išmintimi. „Su juo teko bendrauti tik bylų reikalais, bet pastebėjau, kad šis žmogus mąsto blaiviai, sakyčiau, buvo valstietiškai išmintingas, – kalbėjo advokatas. – Kalėdamas jis buvo reiklus tvarkai, švarai. Pataisos namų prižiūrėtojai į jo skyrių siųsdavo tuos kalinius, kurie kitur keldavo daug rūpesčių, o atsidūrę H. Daktaro kaimynystėje tapdavo kitokie.“

Pažintimi su H. Daktaru didžiavosi buvęs skandalingas Kauno politikas Vytautas Šustauskas, kuris save irgi bandė pateikti kaip paprastų žmonių gynėją. Į jo vadovaujamą Laisvės sąjungą buvo įstojęs H. Daktaro sūnus Enrikas.

Per savivaldybių rinkimus 2002 m., rinkėjams reitinguojant Laisvės sąjungos sąrašą, E. Daktaras iš 10 vietos pakilo į 3 ir pateko į Kauno tarybą. Pradėti politiko karjerą jam sutrukdė narkotikų kontrabandos byla – jis buvo nuteistas ir įkalintas.

Autoritetais tampa ir gangsteriai

Kur glūdi tokios H. Daktaro populiarumo šaknys, kad miestiečiai banditų vado sūnui net buvo patikėję atstovauti jų interesams miesto taryboje? Advokato nuomone, H. Daktaro asmenybę labiausiai išpopuliarino žiniasklaida.

Tuo tarpu psichologė Eglė Paužienė mano, kad žmonės apskritai linkę ieškoti bet kokių autoritetų. „Pas mus jų labai mažai, ir ypač teigiamų, – mano psichologė. – Žmonės ieško tėviškos figūros, kuri užtartų, padėtų, apgintų. Kai nėra gero tėvo, gerai ir blogas. Ypač, jei jis stiprus, galingas.“

Vis dėlto pareigūnai linkę manyti, kad H. Daktaro, kaip mafijos boso, era jau baigėsi. Mieste įsigali naujos, jaunos grupuotės, kurios vargu ar sutiktų dalytis įtaka su senstančiais autoritetais, net jiems ir sugrįžus į laisvę. Tad policijai tenka ne mažesnė užduotis nei sučiupti Henytę – užkirsti kelią naujiems autoritetams.