Apgauti ir įžeisti savanoriai kreipėsi į šio projekto Švedijoje koordinatorių paaiškinimo, kas kaltas dėl tokios apgavystės. Šį socialinės paramos projektą pasiūlė Klaipėdoje gyvenanti kanadietė Karen Purves. Ji - tarptautinės organizacijos "Jaunimo misija" vadovė, palaikanti ryšius su Švedijos labdaros bendrijomis.
Projektą ėmėsi įgyvendinti uostamiesčio Socialinės paramos centras, daugiavaikių šeimų gyvenamųjų namų statybos bendrija "Atžalynas", evangelikų bažnyčia "Gyvenimo kelias" ir Paramos gausiai šeimai centras. Švedijoje projektą koordinavo mokytojas, Lakso tarybos narys Bo Rudolfssonas. Jis taip pat yra Lakso griaunamų namų bendrijos valdybos narys.
Klaipėdiečiams buvo pasiūlyta išmontuoti butus prieš 5-8 metus pastatytuose namuose. Elektroniniu paštu jie gavo šių namų ir butų aprašus su nuotraukomis.
Butai trijų aukštų namuose su šlaitiniais stogais buvo puikiai išsaugoti - išsikeldami gyventojai juose paliko apynaujų baldų, elektrinių viryklių, šaldytuvų, šaldiklių, buities technikos, vonios ir tualeto įrangos.
Aprašuose buvo paaiškinta, kad šią buities techniką, įrangą, langus, duris, radiatorius ir kitus statybų reikmenis klaipėdiečiai galės išmontuoti ir pasiimti.
Apsiginklavę būtiniausiais įrankiais klaipėdiečiai trimis mikroautobusais išvyko į Gdynę, iš čia keltu plaukė į Karlskroną, iš kur iki Lakso miestelio - per 300 kilometrų. Išmontuotojų brigadoje buvo keli profesionalūs elektrikai ir santechnikai.
Savanoriai buvo apgyvendinti viename ištuštėjusių namų, kuriame dar neišjungta elektra ir šildymas. Čia iš tikrųjų viskas buvo taip, kaip nurodyta aprašuose - stovėjo viryklės, šaldytuvai, baldai. Klaipėdiečiai miegojo ant grindų miegmaišiuose, gaminosi maistą iš atsivežtų produktų.
"Butuose, kuriuos mes turėjome išmontuoti, jau kažkas buvo pasidarbavęs - ten neradome jokios buities įrangos, kabojo kelios virtuvinės spintelės, - pasakojo projekto koordinatorė Lietuvoje Regina Ševelkaitienė. - Teko išsukinėti likusias rankenėles ir varžtus, rinkti įvairiausias smulkmenas".
Keliuose butuose savanoriams pasisekė geriau - jie išardė parketlentes, nuėmė grindjuostes, iškėlė duris. Tačiau kartais pro surinktų daiktų krūvą praeinantys švedų darbininkai nieko nesakę pasiimdavo kokį nors buityje praversiantį daiktą.
Vėliau paaiškėjo, kad šiuose namuose kelios dienos prieš atvykstant klaipėdiečiams pasidarbavo švedų grupė, tačiau projekto organizatoriai apie tai neinformavo Lietuvos pusės.
Pasak R.Ševelkaitienės, apie susiklosčiusią padėtį ji ne kartą bandė pasikalbėti su B.Rudolfssonu, tačiau konkretaus atsakymo neišgirdo. Jis tvirtino gerbiąs lietuvius, tačiau kartais priekaištaudavo dėl nutraukto elektros kabelio ar neuždarytų durų, kitų smulkių nesklandumų.
Tekdavo aiškintis, kad klaipėdiečiai čia niekuo dėti. Klaipėdiečiai mano, kad ne itin gerą nuomonę apie lietuvius suformavo pastaruoju metu švedų spaudoje pasirodantys rašiniai apie žiaurius Lietuvos piliečių nusikaltimus Švedijoje ir kaimyninėje Danijoje.
Už kelionę trimis mikroautobusais į Švediją ir atgal klaipėdiečiai sumokėjo apie 11 tūkst. litų, apie 5 tūkst. litų kainavo išmontuotiems daiktams gabenti pasamdytas vilkikas. Anot R.Ševalkaitienės, bendra kelionės išlaidų suma yra gerokai didesnė negu pagal socialinės paramos projektą parsivežtų daiktų vertė.
"Mus paprasčiausiai apgavo, tikimės iš projekto koordinatoriaus gauti oficialų paaiškinimą", - sakė R.Ševelkaitienė.