LŽ žurnalistė į vilą pateko su sąlyga "neįžeidinėti ir nepasityčioti iš pasitikėjimo".
Įtvirtintas fortas
Nusikaltėlių lyderiu tituluojamo Gaidjurgio sodyba iš išorės primena gerai įtvirtintą fortą. Iš vienos pusės sodybą saugo sraunus ir gilus Klaipėdos kanalas, kuriuo, jei netrukdytų kelią pastojantys šliuzai, galima būtų nuplaukti į Kuršių marias, esančias maždaug už 3 kilometrų. Iš kitų pusių plyti plyni laukai, tik tolumoje matyti mažytis kaimelis bei miškas.
Kadangi prie sodybos beveik neauga medžių ir krūmų, prislinkti nepastebėtam būtų beveik neįmanoma. Prieš kelerius metus naktį tai padaryti mėgino maskavimosi meno išmokyti "Aro" pareigūnai, tačiau šeima juos pastebėjo dar nė neprisiartinusius.
Sodybą juosia mūrinė bent trijų metrų aukščio tvora. Šalia nuotoliniu būdu valdomų metalo vartų iš tolo matyti apie piktus šunis įspėjantis užrašas. Galingi kovinių veislių šunys sodybą ne tik saugo. Jie protarpiais nuo žmonijos pavargstančiam šeimininkui sudarydavo ir kompaniją.
Sodybą sudaro keli mūriniai, tačiau ne itin erdvūs pastatai. Viename gyvena Gaidjurgio šeima: žmona Rasa, senyva jos močiutė Domicelė ir trys vaikai. Domicelė pasakojo, kad gražus mūrinis pastatas su žemę siekiančiais langais, puikiai įrengta virtuve ir erdvia kantri stiliaus svetaine rekonstruotas iš seno pastato. Prieš dešimtmetį Domicelė į šią vietą persikėlė kitur turėtus hektarus ir ketino ūkininkauti. Tada plyname lauke stūksojusi erdvi medinė kaimiška eigulio troba. Iš tos trobos ir išaugo Gaidjurgių namai.
Kitas sodyboje esantis mūriukas atstoja sporto salę. O keisčiausiai šioje pašaliniams neprieinamoje vietoje atrodo tvartai, patvory stovintis mėšlinas traktorius ir gausybė gyvulių. Močiutė Domicelė parodė dvi melžiamas karves, kalakutų, žąsų ir du žirgus. Šunų ir kačių, regis, net patys šeimininkai nelabai tesuskaičiuoja.
Domicelė teigė, kad nei šeimos moterys, nei vaikai nebijo darbo: sodina bulves ir runkelius, veža šieną ir ravi. Tėvas Sigitas savo atžaloms dažnai liepiąs kasti, grėbti, ravėti ir tik už sąžiningą darbą skiriąs dovanėles.
Gailestingas
"Kai laikraščiuose perskaičiau, kad Sigis žudydavo žmones, kasė ir iš vienos vietos į kitą gabeno lavonus, nepatikėjau, - sakė Ramanauskaitė. - Ar gali būti, kad aš, keliolika metų išgyvenusi su vyru, jo nepažinočiau? Jei jis ir ne idealas... Bet kad taip... Jis gyvulio nenuskriaus, senukų, močiučių gaili".
Tarsi norėdama patvirtinti savo žodžius šeimininkė žurnalistei aprodė visą "gyvūnijos pasaulį". "Antai tie žirgai. Vienas serga astma, kitas - visai nusenęs. Kadaise jais mėgdavo jodinėti Sigitas ir mūsų vyriausias sūnus Sigitukas. Paskui jiems atsibodo, ir jau keleri metai keturkojai stovi be darbo. Galėtų atsikratyti, parduoti, bet ne. Gaila! Todėl šeria, gydo, perka vaistus - "pensininkai" arkliai bus prižiūrimi, kol gyvi. Tas pats ir su šunimis, katėmis. Sodyboje jau ir taip keliolika kačių, jos dauginasi nekontroliuojamos, ir tik todėl, kad Sigitas neleidžia užkasti ar paskandinti ką tik gimusių jauniklių.
Anot žmonos, sodyboje pilna ir šunų atvestų netyčiukų. Gaidjurgis nesutikdavo naikinti net kalyčių, kurias vėliau ir veltui sunku kam nors buvo įsiūlyti. Atiduoda geram žmogui ir stebi, ar gyvūnas nealksta, ar gerai prižiūrimas. Jei pamato, kad šuniui pas naują šeimininką blogai, atsiima ir pats augina.
Taigi, be piktų apsaugai skirtų Kaukazo aviganių - jų maždaug dešimt - ir vieno neapolinių mastinų mišrūno, vilos teritorijoje laksto net keli nežinomos kilmės kiemsargiai. Radęs pagriovy išmestus Sigis juos temdavo namo. Kartą nusikaltėlių lyderiu laikomas žmogus iš miško parsitempė du kruvinus ką tik atsivestus našlaičius stirniukus. Kitą sykį - sužeistą paukštį. Laukiniai gyvūnai sodyboje prižiūrimi tol, kol sustiprėja, o tada paleidžiami laisvėn.
Ramanauskaitė prisiminė, kad net ir važiuodamas prabangiais automobiliais Sigitas paveždavo suvargusius senukus ir senutes. "Dažnai po to tekdavo plauti pasmardintą ar pieno iš bidonėlio prilaistytą mašiną, tačiau Sigis niekada nebambėdavo", - tvirtina gyvenimo draugė.
Tiesa slepiama
"Tos draugės, kurioms buvau reikalinga kaip žmogus, kaip bičiulė, o ne kaip Gaidjurgienė, daktarienė ar kita -ienė, tikrai nenusigręš, - įsitikinusi Rasa. - Kad ir ką apie jį rašytų, mano santykiai su artimaisiais neturėtų keistis".
Rasa ir močiutė Domicelė suėmus Sigitą verkė naktimis, nerasdamos nusiraminimo. Apie tai, kuo kaltinamas ir įtariamas tėvas, žino ir du vyresni Sigito vaikai. Sigituką mokykloje vaikai jau pradėjo pravardžiuoti ir įžeidinėti, supykę kartais pavadina žmogžudžio sūnumi. Nuo jaunėlio penkerių metų Jonuko - tiesa kol kas slepiama. Berniukas žino tik tiek, kad tėtis susirgo ir išvažiavo gydytis.
Ramanauskaitė tvirtina, kad jų šeima nesukaupė turtų. Tuo labiau nusikalstamu būdu. Save ji vadina verslininke. Teigia studijuojanti vadybą, turinti privačią firmą, o visas šeimos kapitalas esą vaikai.
"Visos mūsų investicijos - į vaikus. Noriu, kad jie gautų gerą išsilavinimą, todėl vyresniuosius leidžiame į privačias mokyklas. Vaikai - visas mano gyvenimo turtas ir tikslas. Tikriausiai jį apšmeižė "tulpinis" Baltušis, keršydamas už bendradarbiavimą su policija", - teigė keliolika metų su Gaidjurgiu praleidusi moteris.
Spalvinga praeitis
Žmona ir artimieji Gaidjurgį mena tokį. Tačiau tai, ką patyliukais, nesiviešindami narplioja teisėsaugininkai, liudija: Gaidjurgis gali būti pripažintas vienu iš šaltakraujiškiausių ir žiauriausių pastarojo meto žmogžudžių. Uostamiesčio mafijos tėvu tituluojamo žmogaus praeitis - gana spalvinga ir prieštaringa. Keturis kartus teistas, kelis kartus šaudytas, sprogdintas ir tik atsitiktinai išvengęs dar kelių pasikėsinimų, Gaidjurgis buvo priverstas nuolat keisti gyvenamąją vietą.
Tarybiniais metais Gaidjurgis spekuliuodavo lapių kailiais ir kitomis tuo metu deficitinėmis prekėmis, kaip pats teigė, 20-30 tūkstančių rublių jam būdavo įprasti pinigai. Manoma, kad nusikalstamą gaują Gaidjurgis įkūrė prieš keliolika metų. 1992-1994 metais uostamiestyje ji buvo įtakingiausia.
1994-aisiais Klaipėdos policija Vidaus reikalų ministerijai rašė: "Gaidjurgis yra vadovaujančios nusikalstamos grupuotės lyderis, jo įsakymų klauso 16 asmenų (išvardytos pavardės - aut.). Gaidjurgis savo veiklą vykdo per gaujos narius, pats niekur nesikiša, stengiasi likti šešėlyje. Jis valdo privatizavimo procesą, per savo žmones daro tiesioginę įtaką aukcionams, viešam akcijų pasirašymui. Jį dominančių objektų paketus supirkinėja per investicines bendroves, kontroliuoja tarptautinę jūrų perkėlą, ima mokesčius už kontrabandinių krovinių gabenimą, organizuoja krovinių ir automobilių vagystes".
Pasikėsinimai
Ilgus metus Gaidjurgis buvo priverstas slapstytis, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą. Apsistodavo tai Rusijoje, tai Latvijoje, Palangoje, Klaipėdoje ar savo viloje Kintuose. Kelis kartus į jį kėsintasi, tačiau per stebuklą jam pavykdavo išsigelbėti.
Pirmąkart Gaidjurgį 1989 metais dviem šūviais sužeidė moldavas Burilianu, pravarde Zuikis. 1995 metais po nusikalstamo pasaulio įžymybės automobiliu "Opel Kadett" sprogo distanciniu būdu valdomas užtaisas. Gaidjurgis beveik nesusižeidė, tik patyrė smegenų sukrėtimą ir kurį laiką beveik nieko negirdėjo.
Bijodamas mirties Gaidjurgis į Klaipėdą atvažiuodavo tik dviem trims valandoms - sutvarkyti neatidėliotinų reikalų. Ir vėl pasislėpdavo. Vis dėlto nusikaltėliai Gaidjurgį surado ir Latvijoje. Jis išsigydė sulaužytą kaukolę ir toliau slapstėsi. Dar vieną pasikėsinimą atsitiktinai sutrukdė Klaipėdos kelių policija. Iš sustabdyto "Fiat Fiorino" pabėgus trims vyrams, jame buvo rastas automatas AK-47, šautuvas "Vinchester", megztų kaukių ir butelių su padegamuoju skysčiu.
Pastarasis pasikėsinimas sužlugo Palangoje. Kelių policija persekiojo įtartiną "Mazdą" su joje sėdėjusiais trimis vyrais. Bėgliai susidūrė su kitu automobiliu, tačiau patys iš avarijos vietos paspruko. Automobilyje aptiktas automatas "Kalašnikov" su šoviniais. Įtarimą, kad visas šis arsenalas buvo skirtas susidoroti su Gaidjurgiu, stiprina faktas, jog kaip tik tomis dienomis pastarasis buvo apsistojęs Palangoje.
Laukiama pavasario
Nuolat iš nusikaltėlių pasaulio ateinanti operatyvinė informacija pareigūnams leido spėti, kad Gaidjurgis pats įvykdė ar užsakė ne vieną žmogžudystę. Tačiau nė vieno kūno nebuvo rasta, ir Gaidjurgis vis likdavo laisvėje. Jį suėmė tik tada, kai "tulpinių" lyderiai prabilo apie kitą Gaidjurgio gyvenimo pusę.
Kol kas atkasti tik kelių nužudytų žmonių kūnai, tačiau beveik neabejojama, kad jų padaugės pavasarį, išėjus įšalui.