Svajonės auka
R.Ivanovas teigė nesakęs tikros teisybės ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriems buvo grąžinta byla, nustačius, kad jis - vis dėlto pakaltinamas, nes jais nepasitiki. „Pasitikiu tik teismu, kuriam ir papasakosiu visą tiesą", - bandė įsiteikti kaltinamasis nužudymu dėl savanaudiškų paskatų ir palaikų išniekinimu.
Pasakojimą, kodėl nepasitiki policija, teisiamasis pradėjo nuo svajonės, gimusios jo galvoje, kai būdamas 10 metų perskaitė vieną romaną. „Tada nusprendžiau, kad būsiu rašytojas, - teigė R.Ivanovas. - Sulaukęs 24 metų, pradėjau galvoti, kaip surasti temą, kurios dar niekas būtų nelietęs. Nusprendžiau, kad būsimas mano romanas bus apie policiją, tiksliau - apie areštinės pareigūnų darbą. Tačiau, kad ten patekčiau ir pamatyčiau viską iš vidaus, reikėjo padaryti kokį nors nusikaltimą."
„Nusprendžiau, kad pradėsiu atiminėti mobiliuosius telefonus ir darysiu tai tame pačiame rajone, kad įsitikinčiau, kaip efektyviai dirba policija", - skaitė teisiamasis, turėsiantis užtektinai laiko dar ne tokiems romanams rašyti (jam gresia įkalinimas iki gyvos galvos).
Anot R.Ivanovo, auklės darbo ieškančios merginos tapo jo aukomis atsitiktinai - tiesiog sugyventinė tuo metu laukėsi judviejų kūdikio.
Išradingumas nepadėjo
Teisiamasis teigė per porą 2004-ųjų rudens mėnesių pagrobęs telefonus iš trijų merginų, nors jam pateiktame kaltinime kalbama tik apie du tokius atvejus. Jis visada naudojo tą patį scenarijų - paprašydavo telefono SMS žinutei išsiųsti. Neva jo telefonas išsikrovė.
Du kartus būsimas aukas susirado pagal skelbimus laikraštyje „Noriu". Kartą - per įdarbinimo agentūrą, į kurią kreipėsi neva tikėdamasis, kad šitaip policija jį greičiau suras. Neva po pirmosios vagystės bergždžiai laukė beveik mėnesį - niekas jo neieškojo. Tada pagrobtą telefoną už 60 litų pardavė būsimo savo vaiko motinai.
Antrajam atvejui, aprašytame romaną primenančiuose R.Ivanovo parodymuose, nestinga trilerio elementų. Jame - ir gaudynės (nukentėjusiajai į pagalbą atėjo visuomenė), ir bandymas bėgant nuo persekiotojų įsibrauti į svetimą butą, ir viską užbaigianti atomazga - aukos gynėjas paėmė persekiojamojo striukę, kurią šis turėjo išsipirkti, grąžinęs pagrobtą telefoną. „Savo striukėje palikau raštelį su anketiniais duomenimis, kad policija greičiau mane rastų, tačiau vis tiek jos nesulaukiau", - guodėsi teismui kaltinamasis.
Trūko kantrybė
„Praradęs viltį sulaukti policijos dėmesio, nusprendžiau vogti kasdien", - toliau dėstė R.Ivanovas. Susitikęs su 19-mete, kuriai ši pažintis tapo lemtinga, R.Ivanovas teigė prisistatęs Tomu - būsimo savo romano herojaus vardu.
Pasak teisiamojo, ir iš šios aukos, atsiviliotos į Vilijampolę, telefoną atėmė tokiu pačiu būdu. Tik šį kartą bėgdamas jis parkrito ir susižalojo kelį. Neva todėl, tą vakarą grįžus į namus, jo drabužiai ir buvo kruvini. O grįžo jis tik vakare, nes paskui dar gėrė alų su iš matymo pažįstamu vyriškiu. Užtruko, nes šis buvo malonus pašnekovas.
„Kitą dieną buvo bloga nuo pagirių - pamaniau, kad tik areštinė išgelbėtų nuo prasidėjusio grimzdimo į alkoholio liūną, o policija vis nesirodė. Be to, tą vakarą per televizijos žinias pranešė, kad Vilijampolėje rasta merginos galva, - rezgė teisiamasis. - Pamaniau, kad prisipažinus, jog žudikas - aš, gal pagaliau manim susidomės policija."
Pasaka nepatikėta
R.Ivanovas teigė kitą dieną atpažinęs, kad nužudytoji, kurios nuotrauka skelbta ieškant liudytojų, - trečioji jo auka. Ir net apsidžiaugęs, kad sudarytas jo, kaip įtariamojo, fotorobotas.
Tolesnė teisiamojo pasakojimo dalis jau primena romaną apie Šerloką Holmsą. Gėrėjausi nuostabia paupio gamta ir, žiūrėdamas į tolį, galvojau, kaip to pasigesiu areštinėje", - toliau skaitė R.Ivanovas. Tačiau šioje vietoje poetiškas stilius baigiasi: „Nuo išgerto alaus prispyrė į krūmus." Tokiomis aplinkybėmis teisiamasis teigė aptikęs nužudytosios kūną. Sukrėstas nusprendė jį užkasti, tačiau prieš tai nurengė ir drabužius paleido pasroviui - kad sunaikintų tikrojo nusikaltėlio pirštų atspaudus.
Po tokios teisiamojo „išpažinties" prokuroras jam neturėjo jokių klausimų. Pakartotinė psichiatrinė ekspertizė, po kurios jis pasodintas į teisiamųjų suolą, konstatavo, kad R.Ivanovui būdingas šizoidinis asmenybės sutrikimas.