„Čia daugiausia nedirbamų žemės plotų, o naudojamose žemėse ūkininkaujama nesilaikant nustatytų reikalavimų. Dalis žemių savininkų rudenį nuėmę derlių neaparė ražienų, nenušienavo pievų ir ganyklų, o dabar, pavasarį, imasi „tvarkyti“ savo teritorijas tiesiog padegdami pernykštę žolę“, – sakė Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Ekologinei sistemai išdegusiose teritorijose atkurti reikia ir daug laiko, ir didelių lėšų, o žolės gaisrai padaro milžiniškos žalos ne tik aplinkai, bet ir gyventojams bei jų turtui. Dėl pievų gaisrų dažnai užsidega miškas, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, žūsta žmonės.
Lemia oro sąlygos
„Pastarosiomis dienomis gaisrų atviruose plotuose sumažėjo pablogėjus oro sąlygoms. Būtent jos lemia šių gamtai pražūtingų gaisrų skaičių“, – „Vilniaus dienai“ teigė Vilniaus miesto Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Informacijos ir analizės poskyrio viršininkė Edita Zdanevičienė. Toks didelis gaisrų skaičius atvirose teritorijose nieko gera nežada. „Kol kas prognozės liūd-nokos ir, palyginti su pernai metų duomenimis, liepsnos pievose gali šėlioti kur kas dažniau. Pernai sostinės ir rajono ugniagesiams teko gesinti beveik 300 gaisrų atvirose teritorijose – tai buvo išskirtinai ramūs metai, tam ypač daug reikšmės turėjo vėlai atėjęs pavasaris, kuris buvo lietingas ir šaltokas“, – pasakojo E.Zdanevičienė.
Didžiąją dalį pievų gaisrų galima pamatyti magistralinių ir kitų reikšmingesnių kelių pakraščiuose. Pasak ugniagesių, tokie gaisrai kyla dėl neatsargiai išmestų neužgesintų nuorūkų.
Tiek ugniagesiai, tiek aplinkosaugininkai sutaria, kad pati visuomenė turi būti suinteresuota sučiupti už rankos padegėjus. Apie pastebėtus degančius pievų plotus ar miškus reikėtų nedelsiant informuoti priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybas, aplinkosaugininkus, policiją, savivaldybės administraciją.
Baiminamasi gaisrų durpynuose
Už pernykštės žolės deginimą gresia ir administracinė atsakomybė, ypač jeigu žolė padegama durpingose vietovėse, saugomose teritorijose. Už tai gali būti skirta 100–500 litų bauda. „Gaisrai durpynuose – ypač didelis blogis. Dažniausiai liepsnos šėlsta pievose, o vėliau persimeta ir į šalimais esančius durpynus“, – teigė E.Zdanevičienė. Durpynai smilkti pradeda nuo dugno, todėl nei dūmų, nei liepsnų plika akimi kurį laiką nematyti. Kai smilkimas pasiekia paviršių, kyla rimta grėsmė gamtai ir žmonėms. „Negana to, užgesinti durpyną užtrunka daug laiko, reikalauja daug ugniagesių pastangų. Neretai durpynai gesinami net ir penketą parų“, – teigė E.Zdanevičienė.
Ugniagesiai prisimena tragišką 2002-ųjų pavasarį ir vasarą, kai būta kaip niekada daug pievų ir durpynų gaisrų. Tą vasarą, kaip sako sostinės gelbėtojai, Vilnius buvo likęs be saulės, nes užsiliepsnojo Vilniaus rajone, Rudaminos miestelio prieigose, esantis durpynas. Tuomet sostinę už gerklės griebė troškus oras, padangės visą šiltąjį metų periodą buvo aptrauktos tirštu smalkių rūku.