Atpažinimo procedūrą, kurioje dalyvavo Virginija, stebėjo tyrėja ir du pareigūnai, tačiau mergina dėl to saugiau nepasijuto.
"Aš suprantu, kad atpažinti reikia. Tačiau gerbiant nukentėjusįjį, galbūt tai galima padaryti labiau neaitrinant žaizdų - pavyzdžiui, per veidrodinį stiklą", - teigė Virginija.
Pasak merginos, jokių atpažinimo alternatyvų jai nebuvo pasiūlyta.
Sostinės Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) viršininko pavaduotojas Antoni Mikulskis pripažino, kad atpažinimo kambariai būtini ir per artimiausius kelerius metus, restauruojant senuosius komisariatų pastatus, jie bus įrengti.
Atpažinimo kambarys su veidrodiniu stiklu yra įrengtas Vilniaus VPK. Iš septynių sostinėje esančių policijos komisariatų specialūs kambariai kol kas yra tik 1-ajame ir 3-iajame. Dažnai policininkai pasinaudoja ir Narkotikų kontrolės skyriaus pastate esančiu atpažinimo kambariu.
Įtariamųjų atpažinimo procedūrose dalyvaujantiems asmenims pageidaujant, jie gali būti nuvežti į komisariatą, kuriame yra tinkamos sąlygos. Tačiau ne visi žino apie tokią galimybę.
Be to, šiuo atveju tenka pasikliauti policininkų geranoriškumu, mat įstatymas nenurodo, kad atpažinimo procedūrai turi būti skirta speciali patalpa, o tai reiškia, kad atpažinimas gali vykti žiūrint įtariamajam užpuolikui tiesiai į akis.
Vilniaus policijos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus (SNTS) viršininkas Vladislavas Abarovičius, aprodydamas specialų kambarį, "15min" teigė, kad jo prireikia ne taip ir dažnai. "Jeigu jūs galvojate, kad čia einama konvejeriu - klystate. Kartais per dieną pasitaiko vienas atvejis, kartais - penki", - aiškino V.Abarovičius.
VPK esantis kambarys primena sterilų biuro kabinetą - nukentėjusiojo pusėje telpa dvi kėdės ir stalas, o įtariamųjų pusėje dažniausiai stovi trys-penkios kėdės.
Kambario dalis skiria veidrodinis stiklas, todėl priešais save įtariamieji mato tik savo atvaizdus veidrodyje, o auka arba liudininkai gali įdėmiai apžiūrėti visus asmenis anapus stiklo.
Nukentėjusiojo pusėje nedega šviesa, kad nusikaltėlis neišvystų aukos silueto. Įrengta ir garso izoliacija.
V.Abarovičius įžvelgė dar vieną įdomų atpažinimo procedūros niuansą - "statistų", kurie būtų šalia įtariamojo, paiešką. "Kai dirbau 5-ajame komisariate, atpažinti veždavome į Narkotikų kontrolės skyrių, ten gatvėje daugiau praeivių, iš kurių rinkdavomės "statistus", - prisiminė SNTS viršininkas.
Renkantis "statistus" atsižvelgiama į konkretaus įtariamojo amžių, ūgį. "Kartą mums reikėjo dviejų dvimetrinių, tamsiais plaukais ir 23-27 metų vyriškių. Ieškojome dvi savaites", - papasakojo policijos atstovas.
"Statistai", sutikę dalyvauti atpažinimo procedūroje, jokio atpildo nesulaukia. "Stengiamės žmones įkalbėti dalyvauti atpažinime, apeliuodami į jų pilietiškumą ir sąžinę - negi sunku atlikti visuomenei naudingą darbą", - kalbėjo V.Abarovičius.