Teismas nustatė, kad nukentėjusio klaipėdiečio D. B. tėvai, išvykdami gyventi į užsienį, paliko jam disponuoti savo Klaipėdoje esančiu butu. Bute D. B. gyveno kartu su vėliau sutiktu savo vaikystės draugu.
Vaikinams pritrūkus pinigų, draugas pažadėjo per tarpininką surasti žmones, galinčius paskolinti pinigų. Nutiestieji nutarė pasinaudoti šia situacija ir priversti D. B. parduoti tėvų butą, o gautus pinigus pasisavinti.
Todėl, kurį laiką parūpindavę nukentėjusiajam D. B. narkotikų, kol šis prarado orientaciją, nugabeno jį į Kauną ir beveik mėnesį laikė uždarę dviejuose Kauno butuose. Nuteistieji vaikiną mušė, iš jo tyčiojosi, laikė prirakinę antrankiais, mėtė į jį peilius, leido heroiną. Po maždaug trijų savaičių kankinimų vaikinas buvo priverstas pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį.
Be to, T. Vijūnas ir J. Armonas sumušė ir minėtą D. B. vaikystės draugą, padarydami jam sunkų kūno sužalojimą.
Apeliacinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šių atžvilgiu yra pagrįstas, o jiems paskirtos bausmės – teisingos. Nuteistieji teigė, kad D. B. ir taip buvo narkomanas, tačiau, teismo nuomone, nuo narkotikų jau priklausomą asmenį, lenkiant juos vartoti padidintais kiekiais, laikant jį uždarytą, kartais neduodant narkotikų, vartojant smurtą, buvo sudarytos sąlygos palaužti jo valią ir padaryti jį visiškai priklausomą.
Nė vienas iš nuteistųjų savo kaltės nepripažino ir prašė juos išteisinti.