Lietuvos zoologijos sode Kaune pusę amžiaus dirbanti Plėšriųjų žinduolių skyriaus vyriausioji prižiūrėtoja Janina Žulonienė žino, kad net nelaisvėje užauginti plėšrūnai lieka plėšrūnais.
Darbovietė J.Žulonienei jai seniai yra tapusi antraisiais namais, o šie – darboviete. Janina namuose yra užauginusi dešimtis panteriukų, leopardukų, tigriukų ir kitų plėšrūnų mažylių, o darbe niekieno neraginama dažo metalines voljerų konstrukcijas ar prižiūrėtojų namelį. Šią jaunatviškos išvaizdos moterį galima pamatyti vaikštinėjančią po karčiuotųjų vilkų ar gepardų voljerus kartu su jų gyventojais, glostančią pro tankius virbus liūtą Simbą.
Maistas – visada grobis
Nors dauguma plėšrūnų savo prižiūrėtoją mato nuo pat gimimo, tačiau Janina žino, kad bendraujant su jais nevalia užmiršti saugaus elgesio taisyklių. Kai jų nepaisoma arba netyčia suklystama, plėšrūnai žiauriai baudžia.
Prieš 37 metus Zoologijos sode Kaune leopardas sudraskė 15 metų jį šėrusią prižiūrėtoją. Moteris skaudžiai suklydo pravėrusi voljerą tuomet, kai jos augintinis jau pietavo. Būtent šėrimo metu prižiūrėtojai turi būti itin atidūs, nes gyvūnai jiems atneštą maistą laiko grobiu, o įėjusį į voljerą prižiūrėtoją – priešu. Panašiomis aplinkybėmis sovietmečiu žuvo raganosių prižiūrėtojas – jį gyvūnas ragu supjaustė tarsi peiliu.
J.Žulonienė neseniai pradėjo dirbti ir snieginių leopardų voljere – pastate, kuriame kadaise žuvo jos bendradarbė. Janina prisipažino, kad jai iki šiol nejauku siauru koridoriumi eiti pro vietą, kur ji paskutinį kartą matė ant grindų gulinčią leopardo sužalotą kolegę. Janina tada viena pirmųjų atskubėjo į pastatą, kuriame vyko kruvina drama, ir vandens srove nubaidė įdūkusį gyvūną nuo aukos.
Įsibrovė pas žirafą
Plėšrūnus ir kitus gyvūnus, kaip žinoma, siutina ne vien alkoholio kvapas. „Vienas berniukas, tyčia erzinęs liūtą, labai nukentėjo. Labai nuliūdau išgirdusi, kad tas vaikas, gulėdamas ligoninėje, žadėjo jį sužeidusį liūtą užmušti. Tarsi gyvūnas būtų kaltas dėl įvykusios nelaimės“, – stebėjosi Janina.
Kita skaudi ir kartu pamokanti nelaimė įvyko žirafų voljere, į kurį, įveikę daugiau kaip trijų metrų aukščio tvorą, vieną naktį įsibrovė keli jaunuoliai ir mergina. Nuo alkoholio apsvaigę ir, matyt, adrenalino dozės ieškoję jaunuoliai įsilaužė į vidinį žirafos Solo voljerą ir pasuko gyvūno guolio link. Išgąsdintas neprašytų svečių, Solo spyrė merginai. Paprastai žirafos spyriai būna mirtini, tačiau šį kartą Solo, matyt, pasigailėjo įsibrovėlių – mergina atsipirko sunkiais kūno sužalojimais, kurie jai turbūt visą gyvenimą primins šį nakties nuotykį.
Iškeliavo į Kanados cirką
Plėšrūnai, Janinos pasakojimu, prisiriša prie nuolatinį dėmesį jiems rodančių ir iš tiesų juos mylinčių prižiūrėtojų. Gyvūnai atskiria savo prižiūrėtojų žingsnius iš garso ir visokiai būdais rodo, kaip juos tai džiugina.
Tačiau prižiūrėtojai gyvūnams gali ir nepatikti. Tuomet plėšrūnai nukiša savo mažylius į kokį kampą, jų nežiūri arba užgula juos visu savo svoriu, tokiu būdu juos nudaigodami. Panašiai gyvūnai elgiasi ir tuomet, kai vietoje, kurioje atsiveda mažylius, nėra ramybės.
Sovietmečiu Janina vienu metu augino net aštuonis tigriukus, kuriuos vieną po kito atsivedė dvi tigrės ir iškart paliko. Tigriukai buvo įkurdinti buvusioje kavinėje, į kurią prižiūrėtoja ateidavo 6 valandą ryto, o išeidavo vidurnaktį. Tik ketvirtą savaitę dryžuoti mažyliai patys pradėjo ėsti. Janinai jau nebereikėjo jų lyg vaikų maitinti iš stiklinių butelių su užmautais dideliais žindukais. Tačiau dar ilgai reikėjo masažuoti tigriukų pilvelius ir plauti jų užpakaliukus.
Janina tigriukus augino keturis mėnesius. Po to jie iškeliavo į įvairius zoologijos sodus – Kaune liko tik draugiškasis Iksas, kurį prižiūrėtoja vedžiodavosi po sodą laikydama už pavadžio. Jei Janina prisėsdavo ant suoliuko pailsėti, Iksas būtinai apsikabindavo ją per pečius. Kartą Iksas kartu su Janina ir Zoologijos sodo direktoriumi apsilankė Kultūros ministerijoje.
„Ten visi mus priėmė traukdamiesi atatupsti, apvaliomis iš nuostabos akimis. Į ministro kabinetą patekome be vargo ir greitai gavome visa, ko prašėme“, – juokdamasi prisiminė Janina.
Po to Iksas iškeliavo į Kanados cirką, kur, sako, jodinėjo ant arklių.
Meška užsuko į kioską
Iš savo voljero ištrūkusi rudoji meška Maša atšleivojo į liūtų voljero katilinę. Tai pamatę sodo darbuotojai užtrenkė katilinės duris, pro kurias netrukus išlėkė nei gyvas, nei miręs ūkvedys, o Maša pasirodė ant katilinės stogo, išlindusi pro jo langą. Šis Mašos proveržis į laisvę baigėsi laimingai.
Daugiau rūpesčių sukėlė į laisvę ištrūkusi baltoji meška. Kaip prisimena Janina, iš pradžių gyvūnas, apdujęs nuo laisvės, atrodė kaip girtas, nežinojo, kur eiti. Kol meška susiorientavo aplinkoje, Zoologijos sodo lankytojai buvo išvesti iš teritorijos, iškviesti ugniagesiai ir policija.
Iki to laiko meška aplankė savo likimo brolius ir seses įvairiuose voljeruose, užsuko į kioską, kur bandelėmis prekiavusios moterys trumpam neteko žado. Kai meška nušleivojo šlaitu žemyn pas paukščius, čia ją pasitiko ugniagesių paleistos galingos vandens srovės. Šis laukinio gyvūno pasivaikščiojimas, trukęs tris valandas, baigėsi laimingai. Gal todėl, kad niekas meškos neerzino ir negąsdino.