Į nusikaltėlių pinkles patenka ir vaikai, ir suaugusieji – net poetui Sigitui Gedai, išgyvenančiam nelengvas dienas, skambino ir siūlėsi „sutvarkyti reikalus”. Vaikai patys negali apsisaugoti, bet kas koją pakiša brandaus amžiaus Lietuvos piliečiams?

Telefoninių apgavysčių scenarijų begalybė: laimėjote, bet reikia sumokėti PVM, pirkti išankstinio mokėjimo kortelių, nelaimingi atsitikimai, susiję su artimaisiais.

Pagrindiniai telefoninių sukčių veiklos metodai – du: atsiunčiama trumpoji žinutė arba paskambinama. Tokio pobūdžio nusikaltimai šalyje išpopuliarėjo maždaug prieš trejus ketverius metus. Atrodo, kad ši banga neslūgsta.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos viršininkas Tomas Ulpis „Atgimimui” paaiškino, kad sukčiavimo telefonu atvejai nėra išskiriami iš bendros sukčiavimų statistikos, tačiau galima numanyti, kad jie sudaro apie 2 proc. visų sukčiavimo atvejų. Taip pat neabejojama, kad nemažai asmenų apie panašias apgavystes paprasčiausiai nepraneša.

Policijos internetinėje svetainėje gyventojai gali rasti pakankamai išsamios informacijos apie sukčiavimo būdus telefonu: surašyti įvairūs galimi netikrų laimėjimų ar nelaimių scenarijai ir taisyklės, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Apie telefoninius sukčius kaskart pranešama žiniasklaidoje ir lieka vis mažiau neinformuotų gyventojų.

Apie šiuos sukčius tikina girdėję ir nuo jų nukentėjusieji, kurie teisinasi netikėję, kad būtent jie gali tapti apgavikų aukomis.

Tokį elgesį T.Ulpis linkęs vertinti kaip Lietuvos gyventojų polinkį duoti kyšius - juk dažniausiai žmogui siūloma paslauga patekusį bėdon giminaitį “išgelbėti per pažįstamus”. Tiesa, už nemažą sumą.

„Kaip galima taip elgtis XXI informacijos amžiuje? Žmonės Lietuvoje linkę eiti ir duoti kyšį, nors gyvenime tokių kyšių būti negali. Jei žmonės įsivaizduoja, kad tokia mūsų teisėsaugos sistema, esu labai nuliūdęs dėl tokių piliečių, kurie gali sunkiai uždirbtus pinigus lengva ranka atiduoti absoliučiai nesusimąstę.” Pareigūno tvirtinimu, kol bus žmonių, kuriuos galima apgauti, tol juos apgaudinės.

Nors prirašyta daug taisyklių, kaip reikėtų elgtis paskambinus sukčiams, tačiau, T.Ulpio patarimu, reikia atlikti tik vieną veiksmą – paskambinti neva nukentėjusiajam artimajam ir viskas paaiškės. Arba paskambinti į policiją ir paklausti, ar tikrai yra tokia pavarde nukentėjusių asmenų. Tačiau „žmonės pasiruošę duoti kyšį ir pasielgti teisiškai neteisingai”.

Reikėtų priminti, kad Lietuvoje baudžiama ne tik už kyšio paėmimą, bet ir už jo davimą. Ir nors gyventojai, neva gelbstintys artimuosius, tariamą kyšį sumoka sukčiams, o ne pareigūnams, jie elgiasi netinkamai.

„O jei jauti pilietinę pareigą, gali su sukčiumi žaisti – skambinti į policiją ir koordinuoti veiksmus, kad jis būtų pagautas, arba siųsti jį po velnių. Nei policija, nei karo policija, nei gaisrinės, nei prokuratūra skambinimais ir kyšių prašymais neužsiima”, – dėstė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas.

Išaiškintų sukčiavimo telefonu atvejų, pasak T.Ulpio, yra gana daug, tačiau atgauti nukentėjusiųjų pinigus daug sunkiau – dalis pinigų dingsta, o civiliniai ieškiniai užtrunka.

Policija – ne priešas

Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūno teigimu, neva policijai kyšį sumokėję asmenys beveik aklai tiki, kad policija korumpuota, ir ne visi patiki tikraisiais pareigūnais.

„Kartais taksistai, kurie turi paimti pinigus ir nuvežti į sutartą vietą, įtaria kažką negera ir kreipiasi į policiją. Policija nuveža pinigus asmeniui ir juos nori grąžinti, o žmogus sako: „Aš nieko nedaviau”, nors taksistas tiksliai žino, kad iš to asmens juos priėmė. Taigi policija netikima iki absurdiškio lygio”, – sakė T.Ulpis.

„Atgimimo” kalbintas Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys pažymėjo, kad „visuomenės pasitikėjimas policija nuo 1998 metų po truputį augo, o pastaruoju metu ypač stebina sausio mėnesio rezultatai – pasitikėjimas policija gerokai išaugo”.

Tačiau nuo Naujųjų metų pradžios gyventojai linkę geriau vertinti visas institucijas, todėl, V.Gaidžio teigimu, tiksliau apie visuomenės pasitikėjimo pokyčius bus galima spręsti sužinojus vasario mėnesio apklausų rezultatus. Galima tik priminti, kad sausį pagal visuomenės pasitikėjimą institucijomis policija buvo dešimtoje, o gruodį – dvyliktoje vietoje.

„Vilmorus” direktoriaus nuomone, prieštaravimo tarp vis didesnio visuomenės pasitikėjimo policija ir kartu vis augančio į telefoninių sukčių pinkles pakliuvusiųjų sąrašo nėra. „Augančio pasitikėjimo neabsoliutizuočiau. Yra tendencija, kad per daugelį metų pasitikėjimas policija po truputį auga, tačiau iki europinio lygio dar toli. Vakarų Europoje policija – pirma pagal pasitikėjimą institucija, o tai rodo ir visuomenės sveikatą”, – sakė V.Gaidys.

Jo nuomone, žmonių tikėjimas telefoniniais sukčiais parodo, kad policija visuomenė nepasitiki: „Jei skambinantieji pasako, kad jie – iš policijos, žmonėms tai atrodo įtikinama. Šį atvejį galima lyginti su kone kasdien gaunamais elektroniniais laiškais, kuriuos rašo neva Nigerijos valdovo sūnus. Jei Jungtinės Karalystės pilietis gautų tokį laišką, jam nekiltų abejonių, kad kalbama apie korupciją ir norima apgauti valstybę. Lietuviai nepatikėtų tik tada, jei, pavyzdžiui, panašūs prašymai, kokie dabar vyksta policijos vardu, būtų daromi bažnyčios vardu.”

Panašiai apie kitų šalių patirtį ir policijos suvokimą kalbėjo T.Ulpis: „Lenkijoje kitokia nei Lietuvoje situacija. Ten paskambina, prisistato pažįstamu, praneša, kad perka kokį nors daiktą, pavyzdžiui, šaldytuvą, ir paprašo paskolinti pinigų. Bet niekas nežaidžia policijos vardu.”

Apie 95 proc. telefoninių sukčių – įkalinimo įstaigose bausmes atliekantys nuteistieji, o jiems padeda dažniausiai kartu kalėję ir į laisvę išėję asmenys. Sukčiaujančiųjų amžius – 25–30 m. T.Ulpio teigimu, paprastai sukčiai veikia „bangomis”: kai kažkas atsitinka ir visi aplinkui apie tai ima kalbėti, jie aprimsta, o vėliau vėl grįžta prie savo veiklos. Griežčiausia jiems numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, jei pasisavintas didelės vertės turtas, o jei nedidelės – iki trejų. Tačiau jie gali būti baudžiami ir viešaisiais darbais, bauda, areštu.

Telefonų vagysčių turės mažėti

Mobiliųjų telefonų vagystės – kita svarbi bėda. Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus teigimu, anksčiau mokyklos teritorijoje ir pačioje mokykloje telefonų vagysčių buvo daugiau, pastaruoju metu jų sumažėjo. Galima tikėtis, kad dažniausiai iš mokinių vagia kitų mokyklų vyresni mokiniai, tačiau, V.Sauliaus SJ tvirtinimu, buvo atvejų, kai vogė patys mokyklos auklėtiniai.

Tiesa, būna ir taip, kad vaikas pameta ar pamiršta, kur paliko telefoną, o vėliau pareiškia, kad jį apvogė. „Pats esu radęs numestus telefonus. Nors mokykloje yra individualios spintelės, kuriose raginame mokinukus laikyti brangesnius daiktus, tačiau vaikai išsiblaškę – palieka ant suolo ir nueina į kūno kultūros pamoką”, – pasakojo direktorius.

Tėvai raginami nepirkti vaikams brangių mobiliųjų telefonų, nes vaikai yra linkę pasigirti kitiems, parodyti ir kas nors nusprendžia jį pasisavinti. Kai tai aiškinama tėvams, gimnazijos administracija nevengia paklausti: ar tėvai nori, kad jų vaikai būtų gyvi ir sveiki? Užsienio mokyklose, anot V.Sauliaus SJ, imtasi radikalių priemonių – uždrausta į mokyklas atsinešti mobiliuosius, tačiau jis nelinkęs tam pritarti: dabar tėvai gali išsiaiškinti, kur jų vaikai, sužinoti, kada juos reikia pasiimti iš vieno ar kito būrelio.

Psichologas L.Slušnys pripažįsta, kad mobiliųjų telefonų vagystės – ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų bėda.

Vaikams, jo patarimu, turi būti vis dažniau rekomenduojama nesinešti telefonų į mokyklas ir taip išvengti konfliktinių situacijų. Pats bent kelis kartus nuo vagių nukentėjęs psichologas pataria nekalbėti telefonu einant gatve net ir tokiose vietose, kuriose yra pakankamai žmonių, kurie galėtų padėti sulaikyti vagį.

Taip pat siūloma atvirai nerodyti telefono, jį nešiotis vidinėje kišenėje. Viena problemų, jo teigimu, yra visuomenės pakantumas vagystėms: „Anksčiau maniau, kad vagys nedrįs vogti, kai aplinkui yra daug žmonių, bet žmonės net nereaguoja. Atima telefoną vidury dienos trisdešimčiai žiūrint, visi nusisuka tarsi nematydami. Kol tokia visuomenė, visi turėsime bėdą – juk patys toletuojame šią situaciją.”

T.Ulpio teigimu, greitai situacija turėtų kisti: nuo šių metų balandžio mėnesio Marijampolės pataisos namuose bus blokuojamas mobilusis ryšys taip užkertant kelią kalintiesiems daryti nusikaltimus net neišėjus iš įkalinimo įstaigos.

Taip pat artimiausiu metu mobiliojo ryšio operatoriai galės blokuoti ne tik pavogto telefono numerį, bet ir patį aparatą. Taip aparatas bus bevertis jį turinčiam, o policija, jei juo bus naudojamasi, žinos, kur jo reikia ieškoti. Telefonus gali būti bandoma atblokuoti, tačiau tai, skirtingai nei „atrišimas” nuo mobiliojo ryšio operatoriaus, bus administracinės teisenos pažeidimas.

Vaikų meilė atsisuka prieš juos

Ne visi suaugusieji, susidūrę su telefoniniais sukčiais, sugeba suvokti, kad juos apgaudinėja. Savo ruožtu vaikai gali būti net negirdėję apie tai, kad gali paskambinti kažkoks dėdė, ir meluoti apie jų tėvus ištikusią nelaimę.

Tada jie uoliai ieško pinigų namuose, dažnai sukčių patariami randa juos neįtikėtinose vietose, pavyzdžiui, siurbliuose.

T.Ulpio teigimu, verta pagalvoti, ar vaikai turi žinoti, kur namuose laikomi pinigai, ar nevertėtų santaupas laikyti banke, nors ir tokiu atveju „niekas neapdraustas, kad neradęs pinigų vaikas nesurinks aparatūros ir neišneš”.

Vaikų apgavystės – jau įprastas reiškinys. Kai kuriose Alytaus kavinėse iškabinti pranešimai apie telefoninių sukčių daromą žalą – tvirtinama, kad mieste taip išviliota jau daugiau kaip 84 tūkst. Lt, daugiau kaip 9 tūkst. Lt – iš vaikų.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius Virgilijus Saulius SJ patvirtino, kad jų auklėtiniai taip pat ne kartą susidūrė su bandymais išvilioti pinigus. Pasitaikė net atvejis, kai paskambino mama ir teiravosi, ar jos vaikas mokykloje – ji buvo įsitikinusi, kad sukčiai skambino iš jos vaiko mobiliojo ryšio telefono. Po įvykio gimnazija informavo tėvus, kad šie gali nesibaimindami skambinti ir teirautis, ar jų vaikai tuo metu mokykloje, ar ne.

Policija stengiasi apsaugoti mokinius skatindama nepilnamečių inspektorius vykti į mokyklas ir aiškinti apie galimus sukčiavimo atvejus. Tačiau pagrindinis patarimas tėvams, kurie nori apsaugoti vaikus nuo telefoninių sukčių, – skirti laiko vaikams ir pakalbėti apie tai su jais. Tai svarbu ne tik dėl to, kad nežinodami apie sukčius vaikai gali jiems atiduoti vertingus daiktus, bet ir dėl vaikui gresiančios psichologinės traumos, kai šie supranta buvę apgauti ir dėl to padarę žalą savo tėvams.

Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Linas Slušnys pažymėjo, kad vaikai turi žinoti aiškias taisykles, kaip elgtis vienu ar kitu atveju: „Pirmiausia tėvai turi aiškiai apibrėžti taisykles – pasakyti, kad jei man kas nors atsitiktų, prisistatys konkretus asmuo, paprastai Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Tačiau nei sumokėti, nei kokių nors daiktų niekas niekuomet neprašo. Jei ateis svetimas žmogus, negalima jo įsileisti. Ir paprastai vaikai klauso, nebūna nesusipratimų.”

Pasitaikė atvejų, kai vaikus sukčiai pamokė apeiti „nepažįstamus draudžiama įsileisti” taisyklę ir surinktus daiktus paliepė išmesti pro balkoną. Psichologas priminė, kad sukčiai visada ieško silpnų, vaikams neišaiškintų grandžių ir į jas nusitaiko. Todėl tėvams iškyla nauja misija išaiškinti vaikams, kad tie, kuriems rūpi tėvų gerovė, ateis visų pirma padėti, o ne prašyti pinigų.

Vaikai turi žinoti, kad nepažįstamųjų pasakojimais nereikia tikėti, ir su jais nebendrauti. Jei vaikui kyla abejonių dėl tėvų sveikatos, jis turi turėti kelis artimųjų telefonų numerius, kad galėtų patikrinti informaciją: tėvų numeriai, o jei šie neatsiliepia, tada patariama skambinti kaimynams ar kitiems artimesniems žmonėms. L.Slušnio žodžiais, jei vaikas turės tinkamus įrankius, problema bus išspręsta.

Policija pataria vaikams

Jeigu namuose likai vienas, jokiam svetimam ar mažai pažįstamam žmogui neatidaryk durų, kad ir kuo jis prisistatytų.

Jeigu nepažįstamieji bando atidaryti duris, iškart skambink telefonu 02 arba nemokama mobiliąja linija 112, tiksliai nurodyk adresą, po to, išėjęs į balkoną arba pradaręs langą, šaukis kaimynų, praeivių pagalbos.

Į telefono skambučius, kai klausiama, ar yra namuose tavo mama ar tėtis, atsakyk, jog jie dabar užsiėmę, ir paklausk, kam ir kada paskambinti.

Niekada netylėk. Jei kada kas tave skriaus – rėk.