Jameso ir Chriso Bosho prisijungimas prie Dwyane‘o Wade‘o lygai atnešė ne tik naujus absoliučius favoritus kovoje dėl čempionų titulų. Naujai suformuota Majamio „Heat“ tapo nemažai metų nematytu reiškiniu – komanda įgavo viso pasaulio mastu paplitusį „blogiečių“ statusą.
Tokios stiprios antipatijos neiššaukė net Kobe Bryanto ir Shaquille‘o O‘Nealo tandemo laikais visą lygą tris kartus iš eilės parklupdę Los Andželo „Lakers“. Michaelo Jordano atstovauti Čikagos „Bulls“ turėjo savo kritikų bei nuoširdžiai „prieš juos“ sirgusių krepšinio fanų, tačiau ikoniškas MJ statusas ne tik pritraukė daug gerbėjų, bet ir pavertė NBA globaliai išplitusia lyga. Panašų į „Heat“ antipatijos lygį turėjo tik itin grubiu žaidimu garsėję devintojo dešimtmečio Detroito „Pistons“, tačiau tais laikais NBA ne tik nebuvo populiari pasauliniu mastu, bet ir sulaukdavo daug mažiau dėmesio pačiose JAV.
Be to, pagrindiniu neapykantos „Heat“ superkomandai šaltiniu tapo ne jų dominavimas ar žaidimo stilius, o komandos komplektacijos būdas. Tas pats Jordanas, Larry Birdas, Paulas Pierce‘as ir kitos iškilios NBA krepšinio figūros neslėpė savo pasipiktinimo LeBrono ir Bosho žingsniu bei viešai maišė su žemėmis tokį krepšininkų sprendimą.
Nuo seno įsigaliojusi nerašyta taisyklė stengtis iškovoti čempionų titulą su žaidėją naujokų biržoje pakvietusiu klubu bei žvaigždžių ištikimybė savo pirmosioms komandoms gavo galingą smūgį. Kaip paaiškėjo vėliau – šis smūgis ne tik sudrebino, bet ir prakiurdė šios koncepcijos pamatus bei tapo pirmuoju žingsniu link šiuo metu NBA matomos tendencijos įsigalėjimo.
Per ketverius „Heat“ didžiojo trejeto kartu praleistus sezonus Majamio komanda nė sykio neiškrito iš atkrintamųjų nepasiekusi NBA finalo bei džiaugėsi dviem čempionų titulais. Nors toks rezultatas liko toli nuo Jameso garsiosios pranašystės „ne vieną, ne du ir ne tris...“, Floridos klubo sėkmės modelis tapo naująja lygos organizacijų siekiamybe.
Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, jog originaliu mūsų eros „didžiuoju trejetu“ derėtų laikyti Bostono „Celtics“ generalinio vadybininko Danny Ainge‘o suburtą trijulę – Pierce‘ą, Keviną Garnettą ir Ray Alleną. Tas pats LeBronas paskutiniąsias savo pirmojo karjeros etapo Klivlande rungtynes sužaidė gegužės 13-ą: po pralaimėjimo Bostono komandai Rytų konferencijos pusfinalio šeštosiose rungtynėse Jamesas keliaudamas į rūbinę simboliškai nusiplėšė „Cavaliers“ marškinėlius.
Gerokai mažesnio kalibro didžiuosius trejetus nuo tų laikų surinkti bandė ne viena lygos komanda. Los Andželo „Clippers“ turėjo Chrisą Paulą, Blake‘ą Griffiną ir DeAndre Jordaną, Oklahomos „Thunder“ – Russellą Westbrooką, Keviną Durantą ir Serge‘ą Ibaką (Jamesas Hardenas iki išvykimo į Hjustoną buvo toli nuo superžvaigždės statuso), „Cavaliers“ LeBronui sugrįžus prie jo ir Kyrie Irvingo dueto žaibiškai prisegė Keviną Love‘ą, net ir Čikagos „Bulls“ prieš trejus metus suburta Wade‘o, Jimmy Butlerio ir Rajono Rondo trijulė sau buvo priklijavusi trijų „Alfa“ pravardę.
Tačiau LBJ atvykimas į Majamį atvėrė duris ir dar vienai, šiandien ypač išryškėjusiai lygos tendencijai. Jei anksčiau žaidėjai buvo stipriai priklausomi nuo jų atstovaujamų organizacijų, šiandien šis santykis yra apsisukęs 180 laipsnių kampu – dabar jau krepšininkai diktuoja tolimesnius savo karjerų žingsnius.
Prieš dvejus metus viena iš plačiausiai aptarinėjamų temų tapo Niujorko „Knicks“ palikti galiausiai pasiryžusio Carmelo Anthony ateitis. Daug arčiau savo žaibiško karjeros saulėlydžio nei tuomet galėjo pasirodyti buvęs krepšininkas Niujorko klubui pateikė sąrašą komandų, į kurias jis sutiktų persikelti.
Paradoksalu, tačiau šis Anthony pradėtas geidžiamų karjeros stotelių sąrašų sudarinėjimas šiandien tapo NBA superžvaigždžių kasdienybe. Paradoksas slypi tame, jog Carmelo savo kontrakte turėjo tuometinio „Knicks“ prezidento jam suteiktą teisę atsisakyti jo netenkinančių mainų („no trade clause“).
Niujorko puolėjas tiesiogine to žodžio prasme galėjo nesutikti būtų iškeistas nepaisant klubo susitarimų, tad jo sąrašo pateikimas bei paviešinimas buvo logiškas žingsnis. Bet kodėl tokius pat sąrašus sudaro tokios kontrakte numatytos išlygos neturintys žaidėjai – Kawhi Leonardas San Antonijuje, Anthony Davisas Naujajame Orleane ar Paulas George‘as Oklahomoje? Juo labiau, kodėl kai kurie klubai sutinka išpildyti žaidėjų reikalavimus ir patenkinti jų norus, nors pačios organizacijos teoriškai galėtų absoliučiai ignoruoti krepšininkų užgaidas?
Prieš atsakant į šį klausimą, derėtų paliesti kitą įdomią temą, apie kurią neseniai kalbėjome su vienu iš kolegų – kaip Adrianas Wojnarowski, Shamsas Charania ar kiti NBA reporteriai sugeba pranešti lygos naujienas greičiau nei bet kas kitas? Kas yra tie neįvardinti „šaltiniai“, kurių dėka du žurnalistai šiuo metu gali mėgautis faktiškai absoliučiu NBA twitterio monopoliu?
Tiek Wojnaworski, tiek Charania tokią valdžią įgijo vadovaudamiesi „ranka ranką plauna“ principu su krepšininkų agentais. Atitinkamai ESPN ir The Athletic naujienų platformose dirbantys reporteriai gali laisvai išplatinti teigiamas žinutes apie krepšininkų sportinę formą, reabilitaciją po traumos ar kitas netiesiogine reklama tampančias naujienas.
Gražus pavyzdys – prieš kelias valandas The Athletic išplatino žinutę, jog Memfio „Grizzlies“ be ceremonijų atleistu Dwightu Howardu domisi net kelios NBA komandos. Aukštaūgis numetė keliolika kilogramų ir yra geriausios sportinės formos per pastaruosius keletą metų. Nesunku patikėti, jog naujieną apie kitą Howardo karjeros stotelę pirmasis paskelbs būtent The Athletic dirbantis Charania.
Grįžkime prie mainų į „Clippers“ pareikalavusio George‘o. Nors šiuo atveju Oklahomos organizacija derybose turėjo puikią poziciją – jei Los Andželas negaus PG13, pas juos neatvyks ir Kawhi – buvusio „Pacers“ lyderio išsiuntimas į kitą klubą galėjo stipriai pakenkti „Thunder“ įvaizdžiui. Po kelių dienų ar savaičių nuo tokio sprendimo didžiuosiuose JAV portaluose galėjo pasirodyti žinutės, kuriose George‘as atskleistų Oklahomos klubo rūbinės problemas, Westbrooko savanaudiškumą, vyriausiojo trenerio Billy Donovano darbo minusus ar Oklahomos valstijos jam sukeltą nuobodulį ar depresiją.
Žaidėjų ir agentų gebėjimas manipuliuoti informacija – šių laikų technologinės pažangos bei NBA populiarumo padarinys. Tačiau krepšininkų nesibodėjimo galimybe suvienyti jėgas su kitomis lygos žvaigždėmis šaknys slypi būtent LeBrono 2010-ais metais priimtame sprendime.
Jei Jamesas būtų likęs Klivlande, tikėtina, jog jo trofėjų spintoje būtų dar mažiau nei trys NBA čempiono žiedai. Pats Karalius diskusijose dėl geriausio visų laikų krepšininkų vardo būtų dar toliau už Jordano nugaros, tačiau lygos veidas atrodytų kardinaliai kitaip.
Po uraganinės pirmosios laisvųjų agentų rinkos savaitės, gerokai pakeitusios Los Andželo „Clippers“, Bruklino „Nets“, Filadelfijos „76ers“, Oklahomos „Thunder“ ir Majamio „Heat“ sudėtis, LBJ atstovaujamus „Lakers“ galime rasti ekspertų manymu rinką pralaimėjusių komandų sąrašuose.
Didžiųjų trejetų erą pamažu išstumia lengviau išlaikomų ir finansines galimybes suburti pajėgesnes pagalbinių žaidėjų gvardijas suteikiančių „didžiųjų dvejetų“ tendencija. Tačiau visą šį „didįjį žvaigždžių kraustymąsi“ įžiebė lygiai prieš devynerius metus LeBrono priimtas sprendimas.
