712 dienų. Būtent tiek laiko prabėgo nuo tada, kai vilkėdamas pirmą kartą istorijoje ant NBA marškinėlių atsidūrusia lietuviška „Ū“ raide paženklintais Naujojo Orleano „Pelicans“ marškinėliais Donatas Motiejūnas sužaidė pastarąsias savo rungtynes pajėgiausioje pasaulio krepšinio lygoje.

Nelemta nugaros trauma ir keistoki tuometinio kauniečio agento B. J. Armstrongo priimti sprendimai pamažu nubloškė aukštaūgį į NBA parašte pastaraisiais metais tapusią Kinijos krepšinio lygą. Žinia, jog du vienas už kitą geresnius sezonus joje sužaidęs D-Mo likusią šiųmetinių NBA pirmenybių dalį praleis San Antonijaus „Spurs“ klube, yra tiek džiugi, tiek stebinanti net keliais aspektais.

Žingsnis į finansiškai pajėgią CBA lygą didžiajai daliai jį priėmusių krepšininkų tampa „bilietu į vieną pusę“. Joje jau ne pirmus metus rungtyniauja tokie NBA gerbėjams pažįstami veidai kaip Tyleris Hansbrough, Donaldas Sloanas, Jaredas Sullingeris ar Andrew Nicholsonas, o po 12,7 taško Klivlando „Cavaliers“ klube 2011-12 metų sezone rinkęs Lesteris Hudsonas šioje Azijos lygoje legioneriaus duoną kremta jau ketvirtus metus iš eilės.

Sėkmingų sugrįžimo iš Kinijos į NBA lygą istorijų tikrai nėra daug. Dažniausiai jų herojais tampa praeityje itin talentingais žaidėjais laikyti ir aukštais šaukimais naujokų biržose pakviesti krepšininkai, iškritę iš pajėgiausiųjų krepšinio pirmenybių dėl vienų ar kitų charakterio problemų – Michaelas Beasley, Ty Lawsonas, Jimmeras Fredette‘as.

Tačiau net ir grįžus į NBA retam iš jų pavyksta iš naujo joje įsitvirtinti. Dažniausiai šios istorijos trunka nepilnus porą mėnesių – nuo CBA reguliariojo sezono pabaigos iki NBA pirmenybių finišo. Artėjantį sezoną šie krepšininkai dažniausiai vėl pradeda grįždami į Aziją arba išbandydami save Eurolygoje kaip Jasonas Thompsonas.

Emocionalus ir drąsus Donato atsisveikinimas su daugiausiai gyventojų turinčia pasaulio valstybe išduoda lietuvio ryžtą irtis prieš tendencingumo srovę ir apsistoti JAV ilgesniam nei kelių mėnesių laikotarpiui. Kaip, deja, vis dar įprasta lietuviškajam mentalitetui, tėvynainio ambicijos neabejotinai iššaukė sofų ir virtuvių krepšinio ekspertų skeptiškumą, tačiau nurašyti šios galimybės toli gražu nereikėtų.

Galbūt ne daug kas atkreipė dėmesį, tačiau pasirašydamas kontraktą su „Spurs“ Donatas jau žengė istorinį žingsnį. Belieka paanalizuoti kaip ir kodėl jam pavyko tapti pirmuoju šuolį iš CBA į NBA atlikti sugebėjusiu Europos krepšininku.

Juodadarbis, nebijantis lenkti nebeskaudančios nugaros

Donatas Motiejūnas

2016-17 metų sezoną Naujojo Orleano „Pelicans“ klube užbaiginėjęs Motiejūnas turėjo vieną pagrindinį tikslą. Aukštaūgiui buvo būtina įrodyti NBA lygos klubų vadovams, jog nugaros trauma, dėl kurios Detroito „Pistons“ atšaukė mainus su Hjustono „Rockets“, liko praeityje ir neturės jokių ilgalaikių padarinių jo sveikatai bei žaidimo kokybei.

Likimo ironija lėmė, jog nepraėjus nė dviem mėnesiam nuo D-Mo atvykimo į Luizianos valstiją „Pelicans“ atliko vienus skambiausių mainų klubo istorijoje ir įsigijo galingąjį DeMarcusą Cousinsą, taip gerokai sumažindami lietuvio galimybes gauti pakankamai žaidybinio laiko.

Mainų įtaka buvo nenuginčijama – per pirmąsias 21 „Pelicans“ klube sužaistas rungtynes Motiejūnas dviženklį minučių skaičių aikštėje praleido 16 kartų. Po Cousinso mainų toks atvejis užfiksuotas tik šešis kartus. Septynis sykius D-Mo žaidė mažiau nei 10 minučių, o dešimt kartų taip ir nebuvo pakeltas nuo atsarginių žaidėjų suolo.

Šių aplinkybių dėka NBA lygoje 2017-ųjų metų vasarą neatsirado komandos, kuri būtų pasiūliusi aukštaūgiui ilgalaikę sutartį. Šansas išvykti į Kiniją lietuvį turėjo suvilioti ne tik dėl finansinių sąlygų, bet ir dėl progos gauti maksimaliai aukštą žaidybinio laiko kiekį bei progą atgauti pasitikėjimą savo savimi prisiimant naujosios komandos lyderio vaidmenį.

Pirmajame CBA praleistame sezone Motiejūnas vidutiniškai rinko po 23,6 taško, 12 atkovotų kamuolių ir 2,7 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes. Antraisiais metais, aikštėje praleisdamas tą patį minučių skaičių (34,2) lietuvis savo statistiką pakėlė iki 27,3 taško, 14 atkovotų kamuolių ir 4,2 rezultatyvaus perdavimo. Tiek žaidybinių pasiekimų, tiek žaidybinio laiko statistika akivaizdžiai parodė, jog D-Mo nori, moka ir gali žaisti krepšinį. Tą suprato ir pavyzdiniu NBA klubų valdymo modeliu laikomi „Spurs“.

Stojamasis egzaminas „San Antonijaus krepšinio universitete“

Greggas Popovičius, Ettore Messina

Daugiau nei du dešimtmečius gyvos krepšinio legendos Greggo Popovičiaus vadovaujamas Teksaso klubas lietuvį į savo gretas pasikvietė neatsitiktinai. San Antonijaus organizacija papildomo aukštaūgio ieškojo – ar bent jau turėjo domėtis tokia galimybe – nuo kovo 1-ą dieną įvykusių draugiškų skyrybų su Ispanijos rinktinės veteranu Pau Gasoliu.

Iki Donato atvykimo „Spurs“ savo sudėtyje turėjo tik du bent vieną sezoną NBA patirties turinčius aukštaūgius – rezultatyvumu tik DeMarui DeRozanui nusileidžiantį LaMarcusą Aldridge‘ą ir Kawhi Leonardo mainų metu į klubą iš Toronto persikėlusį austrą Jakobą Poeltlą.

Kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, San Antonijaus klubo valdyba ir trenerių štabas veikiausiai daug labiau džiaugtųsi tuo atveju, jei Motiejūnas šiame sezone negautų ypatingai daug žaidybinio laiko. Ekstensyvus lietuvio žaidimas reikštų, jog vienas iš dviejų pagrindinių vidurio puolėjų patyrė traumą arba rungtynių metu susidūrė su asmeninių pražangų problema.

Tokią prielaidą galima paremti atsižvelgiant į ne iš gero gyvenimo „Spurs“ palikti užsimaniusio Gasolio žaidimo laiką. Po traumos atsigavęs vidurio puolėjas sausio mėnesį pusę iš dvylikos sužaistų rungtynių pradėjo starto penkete, tačiau net ir tada aikštėje vidutiniškai praleido vos po 10,7 minutės. Vasario mėnesį šiam skaičiui susitraukus iki 7,8 ispanas suprato, jog jei nenori atkrintamųjų varžybų stebėti nuo atsarginių žaidėjų suolelio, jam reikia ieškotis naujos komandos.

Tiesa, pastarieji San Antonijaus klubo rotacijos pokyčiai leidžia tikėtis kiek šviesesnių perspektyvų. Kovo mėnesį 8 iš 9 sužaistų susitikimų Poeltlas ir Aldridge‘as kartu pradėjo starto penketuke. Toks žaidimo modelis gali paversti D-Mo pirmuoju nuo suolo kylančiu aukštaūgiu – NBA lygoje nerungtyniavus be keliolikos dienų dvejus metus šis scenarijus lietuviui būtų tiesiog pasakiškas.

Optimizmo suteikia ir Motiejūnui itin tinkantis „Spurs“ žaidimo stilius. Popovičiaus auklėtiniai šiame sezone net 12,3 proc. visų savo atakų rezga įmesdami kamuolį į baudos aikštelę aukštaūgio žaidimui nugara („post-up“) ir pagal šį skaičių pirmauja visoje lygoje.

Nors dažnas iš mūsų galvodamas apie Donato stipriąsias puses vis dar įsivaizduojame jam Hjustone kadaise klijuotą aikštę išplėsti tolimais metimais galinčio aukštaūgio etiketę, per dvejus Kinijoje praleistus metus jam pavyko pataikyti tik 90 iš 266 mestų tritaškių (34 proc.). Tikroji jo stiprybė – platus judesių arsenalas žaidžiant nugara į krepšį bei gebėjimas iš šios situacijos puikiai skaityti žaidimą ir skirstyti perdavimus komandos draugams. Modernaus tritaškiais paremto krepšinio pakęsti negalinčiam Popovičiui tokios savybės turėtų itin patikti.

Atvykdamas į „Spurs“ D-Mo turi puikią galimybę užsirekomenduoti lygos apžvalgininkų „San Antonijaus krepšinio universitetu“ vadinamoje organizacijoje. Puiki lietuvio darbo etika turi potencialo sužavėti naujuosius darbdavius net ir tuo atveju, jei jam nepavyktų gauti daug progų atsiskleisti aikštėje. Donatas savo kantrybės dėka gavo auksinį bilietą. Belieka paprašyti krepšinio dievų saugoti jo sveikatą, visa kita – jo paties rankose.