– Ponia Danute, turbūt jau kalbėjotės su Jonu apie klubo vadovybės sprendimą perkelti jį į Memfio komandą?
– Taip, su Jonu kalbėjome.
– Kokia jo reakcija? Žinome, kad Torontas liūdi. Vieni piktinasi tokiu sprendimu, kiti galbūt mano, kad Jonui bus daugiau erdvės ir laiko žaisti. Kaip pats Jonas į tai reagavo?
– Tiksliai nežinau, ką pats Jonas jaučia. Jis man niekada nepasako iki galo apie tai, kur jam labiausiai skauda, tų dalykų.
Žinoma, jis pamilo Torontą. Tai tiesa. Aš pati jį pamilau. Tikrai tapo tarsi antraisiais namais, bet aš manau, kad jis, žmogus, realistas. Jis tai žinojo ir susitaiko, sutinka su tuo, kaip yra. Važiuos, žais ir galbūt pamils ir kitą miestą. Nieko čia baisaus.
Kalbėdama su juo, balse neįskaičiau, kad jis būtų nusivylęs, liūdnas ar dar kažkoks. Man atrodo, viskas gerai.
– Tai tiesiog pasakė, kad „mama, keliuosi į Memfį“?
– Taip, kad „keliuosi, mane išmaino“, ką aš jau ir žiniasklaidoje mačiau. Pasikalbėjome abu kaip šeima.
– Kaip pati vertintumėte – ar toks klubo žingsnis Jonui bus į naudą, ar nelabai?
– Nesu specialistė ir tikrai negaliu spręsti, ar tai į naudą tuo profesiniu požiūriu. Galbūt ir vienaip, ir kitaip. Juk krepšinis – komandinis žaidimas.
Gal jis ten daugiau minučių gaus, gal ne. Tikrai negaliu nieko spręsti, bet manau, kad jis sunkiai dirbs ir žais taip atsidavęs už tą komandą, kaip ir žaidė už šią, „Raptors“, komandą.
– Apžvalgininkai pabrėžia Jono darbštumą, geranoriškumą, humoro jausmą. Jūs pati minėjote, kad Jonas pamilo Torontą, ir jūs pati pamilote. Kuo Torontas toks žavus? Dėl ko ir jums jis patiko?
– Žinoma, dėl to, kad mano vaikas ten gyvena. Taip pat, kad yra nemaža lietuvių bendruomenė. Jie labai draugiškai sutiko Joną. Jis ten surado draugų, ne vien tarp lietuvių, ir tarp vietinių žmonių.
Ten krepšinis – irgi labai mylimas sportas, todėl ir tuos sportininkus myli tie žmonės, kurie ten gyvena. O aš Torontą pamilau vien dėl to, kad ten mano vaikas, mano anūkai, Jono šeima.
– Ar jau pasidomėjote Memfiu? Ar spėjote kažką pasiskaityti?
– Tik pažiūrėjau į žemėlapį. Ten šilta, jau kita [klimato] juosta. Gal irgi gerai. Tik gal ten jau lietuvių bus mažiau, manau.
– Kaip ir minėjote, NBA sutartyje numatyta, kad bet kurią akimirką iki termino pabaigos žaidėjas gali būti išmainytas. Jonas, kaip suprantu, tai žinojo. Kažkuria prasme visada turi būti tam pasiruošęs?
– Manau, kad taip. Čia nėra jokios tragedijos, nėra čia taip labai baisu. Išmainė ir kitus žaidėjus, išmaino ir jį. Toks gyvenimas. Eidamas į tą sportą jis žinojo, kad taip bus.
Juk septinti metai jis jau žaidžia Toronte. Tikrai retai pasitaiko, kad kuris žaidėjas taip ilgai išbūtų vienoje komandoje. Jis jau gana ilgokai išbuvo.
– Turbūt tai lietuvių bruožas – Arvydas Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas taip pat tose pačiose komandose praleido karjerą.
– Taip. Gal dėl to, kad mes – sėsli tauta? Tai kažkaip ir pamilstame tą vietą, kur esame. Bet nieko, dabar jaunimas – pasaulio piliečiai. Manau, jie prisitaikys ir prie kitų sąlygų, prie kitokio gyvenimo kitame mieste.
– Be abejo, domitės NBA. Ar atsikeliate naktimis žiūrėti rungtynių?
– Ne, naktimis tikrai nesikeliu. Reikia pailsėti, nes dirbu atsakingą darbą. Man 7 val. ryto jau reikia būti darbe.
– Jūs dirbate slaugos namuose?
– Slaugos ligoninėje. Negaliu sau leisti tokio dalyko, kaip naktį žiūrėti rungtynes. Bet ir Delfi, ir 15min aš visas apžvalgas ryte pamatau, kaip buvo žaista naktį. Man to užtenka.
Juk apie Joną tikrai daug rašo Lietuvos portalai. Aš viską matau, kaip buvo. Tada dar su juo susiskambiname. Žodžiu, viską matau net ir nesikeldama tuo metu, kai rungtynės vyksta tiesiogiai.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, kalbino Simonas Bendžius.
