Prieš pradedant aptarti jau šiąnakt startuosiantį ketvirtojo paeiliui šių komandų mūšį finale, norisi pabrėžti šio susitikimo istorinį išskirtinumą.
Lygiai prieš metus viso pasaulio NBA apžvalgininkai su pagarba minėjo unikalų faktą: nuo 1946-ųjų savo istoriją skaičiuojančioje lygoje jokios dvi komandos finale nežaidė tris kartus iš eilės.
Nei Magico Johnsono ar Wilto Chamberlaino „Lakers“ ir Larry Birdo ar Billo Russello „Celtics“, nei Michaelo Jordano „Bulls“ ir Karlo Malone'o „Jazz“ – nė viena istorinė ekipų tarpusavio priešprieša iki tol negyvavo tris finalus paeiliui.
Šiąnakt LeBrono Jameso „Cavaliers“ ir Stepheno Curry „Warriors“ užfiksuos dar vieną įstorinį pasiekimą, šį kartą išlipsiantį iš NBA konteksto ribų.
Keturis kartus finale tos pačios dvi ekipos nežaidė nė vienoje JAV profesionalų sporto lygoje – nei beisbolo (MLB), nei amerikietiško futbolo (NFL), nei ledo ritulio (NHL), nei futbolo (MLS). Pastaraisiais metais populiarumo renesansą išgyvenanti NBA, sėkmingų Klivlando ir Ouklando klubų žygių dėka, oficialiai tapo nuspėjamiausia sporto lyga Šiaurės Amerikoje.
Tokio absoliutaus ir gniuždančio finalo dalyvių pastovumo per pastaruosius ketverius metus nematė ir nė viena didžioji Europos krepšinio lyga. Dviejų stipriausių klubų mūšio dėl titulo ištisą bakalauro studijų laikotarpį nematė nei Eurolygos, nei Lietuvos, nei Turkijos, Italijos, Vokietijos ar Ispanijos nacionalinių pirmenybių gerbėjai.
Arčiausiai tokio dominavimo buvo atsidūrusi (ir net jį pralenkusi) pastarosios šalies ACB lyga, kurioje penkerius metus paeiliui finale susitikusių Barselonos ir Madrido klubų hegemoniją nutraukė pernai čempionais tapę Valensijos krepšininkai.
Visgi Barselonos ir Madrido, Kauno ir Vilniaus ar bet kurių Stambulo klubų finaliniai mūšiai sukelia nepalyginamai didesnį ažiotažą, nei nacionaliniu JAV mastu blankių Ouklando ir Klivlando miestų komandų akistatos.
Ketverius ilgus metus viena kitą ryškiausioje pasaulio krepšinio scenoje studijuojančių ekipų kaktomušos tapo monotonišku ir net mažumėlę nusivalkiojusiu scenarijumi, tačiau šiuo metu už Atlanto populiarėjanti neutralių sirgalių „aš net nežiūrėsiu šito finalo“ pozicija atspindi neracionalų kraštutinumą.
Geriausia mūsų kartos komanda prieš geriausią mūsų kartos krepšininką
NBA Šiaurės Amerikoje yra pelnytai laikoma labiausiai nuo sensacijų apsidraudusiomis lyga. Silpnesnė atkrintamųjų varžybų poros komanda gali bet kurią dieną įveikti favoritais laikomus varžovus, tačiau tikimybė tą padaryti keturis kartus yra absoliučiai menka.
2014-15 metų sezone „Warriors“ šypsojosi neįtikėtina sėkmė, leidusi nužygiuoti iki pat čempionų titulo šluojant be traumas patyrusių startinių įžaidėjų (Jrue Holiday, Mike'o Conley, Patricko Beverley, Kyrie Irvingo) rungtyniauvisas ekipas.
Pernai, nesulaukus varžovų traumų, pasidarbavo Zaza Pačulija, o šiais metais Chrisas Paulas patyrė visos jo karjeros nesėkmes vienu epizodu atspindėjusią bei įkūnijusią tragediją. Nors pastarųjų dvejų metų atkrintamosios dviem Teksaso klubams ant pečių užkrovė amžiną „o kas jeigu...“ klausimą, ginčytis dėl Steve'o Kerro auklėtinių pajėgumo bei nusipelnymo žaisti NBA superfinale galėtų tik prisiekę jų eliminuotų komandų gerbėjai.
Ouklando ekipos pranašumą prieš likusią lygą 2016-ais metais (ironiškai – prieš paleidžiant 3:1 persvarą finale) arogantiškai iliustravo klubo savininkas Joe Lacobas, pareiškęs, jog „Warriors“ yra „šviesmečiais priekyje“.
Nors krepšinio dievai nubaudė istorinį 73-9 reguliarųjį sezoną sužaidusius Kalifornijos atstovus, šiuose Lacobo žodžiuose tiesos yra daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kerro trenerių štabo įdiegta žaidimo sistema šiandien tapo vadovėliniu efektyvumo pavyzdžiu, vis dažniau ir plačiau mėgdžiojamu visos lygos mastu. Negana to, „Warriors“ komandos komplektacijos eiga (iki 2016-ųjų metų ir Kevino Duranto atvykimo) taip pat vertinama kaip tikslingo ir preciziško ilgalaikio darbo etalonas.
Elitinis šių dviejų komponentų išpildymas tapo išskirtinės sėkmės pamatu, leidusiu ilgus metus lygos dugne besimurkdžiusiam klubui pasiekti anuomet nesuvokiamai atrodžiusias aukštumas – šiuos ketverius metus iš eilės „Warriors“ buvo neabejotinai pajėgiausia Vakarų konferencijos ekipa.
Pats LeBronas šį rytą atskleidė, jog sezono viduryje netikėjo savo komandos šansais dar kartą tapti reguliariojo sezono nugalėtojais. Tragiškai susiklostę Irvingo mainai – Jamesas agitavo „Cavs“ organizaciją neiškeisti įžaidėjo – ir absoliučiai chaotiški sudėties pokyčiai sudarė pastaraisiais metais nematyto Klivlando pažeidžiamumo aurą.
Ir visgi „Cavaliers“ ketvirtą sykį paeiliui stos į kovą dėl NBA čempionų žiedų.
Nepaisant to, jog vienintelis iš Bostono Kyrie mainų metu gautas krepšininkas, šiuo metu vis dar vilkintis „Cavs“ aprangą, yra atkrintamosiose faktiškai nerungtyniaujantis Ante Žižičius. Nepaisant to, jog J. R. Smithas ir Kevinas Love'as lemiamų kovų etape iš žaidimo atakuoja atitinkamai 36 ir 39 procentų taiklumu. Nepaisant to, jog antru patikimiausiu Klivlando krepšininku tapo 37-erių metų Kyle'as Korveris.
28 komandos šiame sezone turėjo galimybę užkirsti kelią ketvirtam favoritų susitikimui finale. Ir visos 28 dar kartą mūšį dėl žiedų stebės per televizorių. Galima piktintis tokiu nuspėjamumu, galima demonstratyviai pareikšti, jog toks finalas yra neįdomus, tačiau negalima paneigti vieno akivaizdaus fakto.
Geriausia mūsų kartos komanda tapę „Warriors“ ir geriausias mūsų kartos pasaulio krepšininkas Jamesas yra verti šio pasiekimo. Ir ne, tokį scenarijų nulėmė ne varžovų traumos ar teisėjų sprendimai. Šių varžovų talentas ketverius metus iš eilės buvo neprilygstamas NBA pirmenybėse.
Vienintelis finalo klausimas – kelių rungtynių prireiks čempionais tapsiantiems „Warriors“?
Net ir labai stengiantis įtikinti save būsimosios dvikovos patrauklumu, epiškam Ouklando ir Klivlando mūšiui stinga vieno žūtbūtinio ingrediento – intrigos.
Reguliariajame sezone laisva pavara link tikslo judėję „Warriors“ ir atkrintamosiose varžybose nebeatrodo tokie nemirtingi, kaip praėjusiais metais. Kerro kariai per dažnai krenta į psichologines duobes, kurių metu atitolsta nuo du čempionų titulus jiems padovanojusios sistemos ir ima per dažnai remtis individualiais Duranto bei Curry sugebėjimais.
Čempionai nebeturi tokio galingo ir ilgo atsarginių žaidėjų suolelio, kokiu galėjo pasigirti 2015-17 metais. Geriausiai besiginantis praėjusio sezono krepšininkas Greenas pernelyg dažnai atrodo mieguistas ir pasimetęs, o jo tritaškių taiklumas pasiekė dar nematytas žemumas.
Curry vis dar nepasiekė traumos metu prarastos optimalios sportinės formos, Durantas per dažnai žiūri į krepšį ir per retai į komandos draugus, Andre Iguodala praleis bent vienas rungtynes, o Thompsonas mirtinąjį tritaškių liepsnosvaidį primena tik epizodiškų atkarpų metu.
Ir visgi, visos šitos detalės neleidžia mums nuoširdžiai klausti savęs „ar Klivlandas gali iškovoti titulą?“. Situacija yra kur kas liūdnesnė – ryškiai šviečiančios „Warriors“ silpnybės geriausiu atveju iššaukia daug paprastesnę dilemą: „ar Klivlandas gali iškovoti bent vieną pergalę?“.
Pagrindinė tokios gniuždančios perspektyvos priežastis yra elementari. Įsivaizduokime, jog „Warriors“ artėjančiai finalo serijai į savo sudėtį gali pasikviesti bet kurį Jameso komandos draugą. Tuo pačiu pabrėžkim, jog toks teorinis žingsnis gali būti atliktas ne iš „Cavaliers“ susilpninimo, o iš savo sudėties sustiprinimo pusės.
Kuris Klivlando krepšininkas realiai galėtų būti naudingas Ouklando klubui? Nėra net klausimo, jog nė vienas varžovas net nepriartėtų prie GSW starto penketo. O ar nors vienas žaidėjas, bent jau Kevinas Love'as, nors pakliūtų į „Warriors“ atkrintamųjų varžybų rotaciją?
Tiesą pasakius, šis teorinis klausimas net nereikalauja, jog pasistprinimu suinteresuotąja ekipa būtų būtent „Warriors“. Ar nors vienas LeBrono bendražygis būtų pravertęs Hjustono „Rockets“?
Šių metų „Cavaliers“ sudėtis ne be reikalo lyginama su 2007-ųjų versija, kurią Jamesas pirmą kartą klubo istorijoje atvedė į NBA superfinalą. Taip, „Warriors“ gali per didelio atsipalaidavimo dėka pramiegoti vieną susitikimą. Galbūt du. Tačiau aukščiausia įmanoma pergalės kaina anksčiau ar vėliau mobilizuos talentu trim galvom varžovus lenkiančią Ouklando ekipą.
Kad ir kaip besibaigtų ši finalo serija, tikėtina, jog tai yra paskutinysis taip atrodančių varžovų tarpusavio mūšis dėl titulo. Ne paslaptis, jog vasarą Jamesas galės palikti Klivlando klubą ir ieškoti geresnių galimybių iškovotų trofėjų skaičiumi vytis Jordaną. Identišką galimybę turės ir Durantas, nors jo išvykimo iš Ouklando šansai laikomi mažesniais.
Dar vienas žmogus, kurio ateitis kelia nemažai klausimų, yra geriausios šio dešimtmečio komandos architektas Kerras. Rimtų sveikatos problemų turintis strategas ne kartą kalbėjo apie nežmonišką tokio keturgubo maratono keliamą nuovargį ir gali nuspręsti artėjantį sezoną skirti daugiau nei užtarnautam poilsiui.
Galiausiai, visame pasaulyje trimituojamos negatyvios artėjančios serijos prognozės neturėtų užgožti dar vieno nenuginčijamo aspekto, prikaustysiančio žiūrovų dėmesį viso superfinalo metu.
Nežemiško talento superžvaigždė šioje nelygioje kovoje atiduos visas likusias jėgas. Ir jei kas nors gali padovanoti mums eilę nepamirštamų epizodų akistatoje su būsimųjų krepšinio šlovės muziejaus narių ketveriuke, tokiam iššūkiui nėra tinkamesnio žmogaus už „Cavaliers“ vedlį.
Kas žino, galbūt tai paskutinė atkrintamųjų serija, kurioje matysime LeBroną vilkintį Klivlando ekipos aprangą. Praleisti tokį reginį išties būtų šventvagiška.
