Ši garbaus amžiaus sulaukusi moteris – emigrantė iš Lietuvos ir viena iš ištikimiausių „Raptors“ klubo ir aukštaūgio J. Valančiūno gerbėjų.
Ji gimė 1925-ųjų balandžio 30-ąją Raseiniuose, Anastasijos ir Juozo Mikšių šeimoje, o šiandien jai mieliausias kreipinys yra Močiutė, rašo sportsnet.ca.
Pateikiame jums Kanados portalo papasakotą jautrią lietuvės istoriją, kurioje persipina ir tragiško mūsų tautai okupacinio laikotarpio, ir džiugaus Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo gijos.
Netrukus suprasite, kodėl ši Džordžtaune, Kanados Ontarijo provincijoje, gyvenanti garbaus amžiaus moteris taip myli krepšinį ir konkrečiai J. Valančiūną. Tiesiog šie jausmai susiję su jos pačios ir jos Tėvynės istorija.
Šiandien Lietuvoje gyvena mažiau nei trys milijonai žmonių. Antrojo karo metais šalį okupavo Sovietų Sąjunga ir iki 1990 metų ji buvo įkalinta už geležinės uždangos.
Kai Genovaitei Birutei buvo penkiolika, ji kartu su šeima slėpėsi prie upės ir stebėjo, kaip jų šeimai priklausančioje žemėje kovojo Vokietijos ir Raudonosios armijos kariai.
Karo fone paauglė atsiskyrė nuo tėvų – šeimą išskyrė vizitas pas mediką dėl skaudančio danties. Mergaitė atsidūrė kitame mieste. Metus jos tėvai neturėjo jokio supratimo, kas galėjo nutikti jų dukrai.
Didžioji G. B. Kasperavičius šeimos dalis buvo ištremta į Sibirą, tačiau mergaitei pavyko pabėgti – pirmiausia prieglobstį ji rado Frankfurte, o vėliau ją kartu su kitais pabėgėliais iš Lietuvos 1945-ųjų pavasarį išgelbėjo amerikiečių kariai. Nors ir buvo laisva, grįžti namo į Lietuvą negalėjo, nes gimtinę buvo okupavę nacius įveikę sovietai. Mergina nusprendė pradėti naują gyvenimą ir persikėlė į Kanadą, kur rado naujus namus.
Kanadoje lietuvė susipažino, įsimylėjo ir ištekėjo už kito lietuvio Felikso Kasperavičiaus, su kuriuo užaugino keturis vaikus. Feliksas mirė prieš 25 metus. Prieš dvejus metus Genovaitė Birutė persikėlė gyventi pas dukrą Aldoną. Šiandien garbaus amžiaus lietuvė turi trylika anūkų ir du proanūkius.
„O Dievuliau, Kanada geriausia vieta. Kai čia apsigyvenau, į Lietuvą nuskridau po 30 metų. Ačiū Dievui, kad mano namais tapo Kanada. Čia gyvena labai malonūs žmonės. Visi dirba, visi užsidirba. Visi lygūs“, – teigia moteris.
Sovietų okupacijos metais iš lietuvių vogė viską, ką norėjo – pirmiausia, iš jų pavogė nepriklausomybę. Atėmė ir teisę žaisti krepšinį už Lietuvą, tai reiškia, kad Lietuvos krepšinio elitas privalėjo ginti Sovietų Sąjungos garbę.
Per 1988 metais Seulo olimpines žaidynes sovietų krepšinio rinktinė įveikė Jungtinių Valstijų komandą. Net keturi sovietų rinktinės žaidėjai, pasipuošę aukso medaliais, buvo lietuviai. Ir visi keturi iš Kauno: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis.
Po ketverių metų, per Barselonos olimpines žaidynes, kurios vyko metai po Sovietų Sąjungos žlugimo, jau nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinė nugalėjo NVS rinktinę, sudarytą daugiausia iš rusų, ir laimėjo bronzos medalius.
Pasak G. B. Kasperavičius, šie bronzos medaliai Barselonos olimpinėse žaidynėse buvo didžiausias pasididžiavimo momentas Lietuvos sporto istorijoje.
„Visi šventė, – pasakojo ji. – Buvo vėliavų, gėlių ir visa kita“.
Gyvendama Kanadoje ir norėdama pajusti ryšį su savo tėvyne, G. B. Kasperavičius žiūrėdavo olimpines krepšinio varžybas. Kai 1995 metais į kovas stojo „Raptors“, ji atrado naują laisvalaikio leidimo būdą. O kai „Raptors“ komandoje pradėjo žaisti „centras“ iš Lietuvos, jos susižavėjimas krepšiniu pasiekė naują lygį.
Šiandien G. B. Kasperavičius „Raptors“ trenerį Dwane`ą Casey vadina savo „vaikinu“ ir per sunkias rungtynes dėl jo nerimauja.
„Jis jaučia tokią atsakomybę už savo komandą, – teigė ji. – Matau, kaip jis vaikšto. Jis būna toks įsitempęs. Vargšas mano draugas. Jis taip išgyvena, kai jie pralaimi“.
Artėjant 2017 – 2018 metų reguliariojo sezono pabaigai, G. B. Kasperavičius vis dar nebuvo gyvai mačiusi „Raptors“ rungtynių. Tačiau praėjusį mėnesį tai pasikeitė: ji gavo dovanų porą bilietų ir galiausiai galėjo apsilankyti savo mylimos komandos varžybose.
Per komandos apšilimą su ja netikėtai susitiko pats J. Valančiūnas, apsidžiaugęs, galėdamas su lietuve pasikalbėti gimtąja kalba.
„Norėjau jį pabučiuoti, bet tai būtų buvę nederama, – savo dukrai pasakojo G. B. Kasperavičius, kai J. Valančiūnas paliko autografą ant marškinėlių ir su ja nusifotografavo. – Tai buvo geriausias vakaras mano gyvenime. Jaučiausi tarsi apsvaigusi. Buvau tokia laiminga“.
25 metų J. Valančiūnas ir 93 metų G. B. Kasperavičius į „Air Canada Centre“ areną atvyko iš tos pačios pasaulio dalies, tačiau nuėję labai skirtingus kelius, kad čia patektų. Juos vienija meilė krepšiniui ir ta pati tėvynė, kuri, be jokių abejonių, šį žaidimą myli labiau už kitas sporto šakas.
Tą vakarą jie abu laisvai ir išdidžiai atstovavo Lietuvai – tai jausmas, kurio, kaip puikiai žino G. B. Kasperavičius, istorija jiems niekada negarantavo.
