Sabui skirta 52-a vieta, o Marčelai – 67-ta. Abu jie, kaip plačiai žinoma, yra įtraukti ir Krepšinio šlovės muziejų.
A. Sabonis su Š. Marčiulioniu ESPN sąraše, į kurį surinkti labiausiai krepšinį keitę asmenys, aplenkė tokias NBA garsenybes kaip Reggie Millerį, Pau Gasolį, Manutą Bolą, Patricką Ewingą, Steve'ą Kerrą, Tracey McGrady, Russellą Westbrooką, Keviną McHale'ą ir kitus.
ESPN paskelbė 26-100 vietas pasidalinusius krepšininkus, o pirmasis 25-tukas, kuriame neabejotinai figūruos tokios legendos kaip Michaelas Jordanas, Kobe Bryantas ir Lebronas Jamesas, bus paviešintas trečiadienį.
Dėl Sabo kilo noras perrašyti krepšinio taisykles
„Paskutiniu pirmo rato NBA naujokų biržos šaukimu... Amerikos žaidime... Portlando „Trail Blazers“ pasirinko Arvydą Sabonį... iš Sovietų Sąjungos“, – su ironiška šypsena veide šį Oregono valstijos klubo sprendimą 1986 m. pranešė lygos komisaras D. Sternas, o salėje nuvilnijo nepasitenkinimo atodūsis.
TV komentatoriai taip pat nusijuokė, o vienas jų demonstratyviai susigriebė už galvos. „Tai – labai įdomus pasirinkimas“, – teištarė jie.
Panašiai į būsimą naujoką reagavo ir Portlande kalbinti tiesiogiai NBA biržą stebėję krepšinio gerbėjai. „Viso gero“, „Tai – absurdiška, tiesiog absurdiška“, „Na, aš negaliu jo pavardės nei ištarti, nei pasakyti jos paraidžiui“, – piktinosi amerikiečiai.
Jie tuo metu nė nenutuokė, kad šis „absurdiškas“ pasirinkimas vieną dieną atves jų komandą prie pat NBA superfinalo slenksčio ir gaus balsų net per naudingiausio sezono žaidėjo (MVP) rinkimus – 1999 m. Sabas surinko tris žurnalistų balsus ir bendroje įskaitoje kartu su Hakeemu Olajuwonu pasidalino 13 vietą. Nugalėjo Jutos „Jazz“ žvaigždė Karlas Malone'as.
Net ir atvykęs gerokai per vėlai A. Sabonis tapo tikru atradimui visai lygai. Sabas žaidė tarp tarsi būtų atkeliavęs iš ateities: varžovus gniuždė tritaškiais, neregėtais perdavimais ir puikiu žaidimo skaitymu.
„Aš – nebe lokomotyvas, o tik mažas tramvajus“, – 1995-aisiais pagaliau pravėręs NBA duris, bet būdamas jau beveik 31-erių metų amžiaus atvirai ištarė Arvydas Sabonis. Ir tai ne dėl amžiaus, o dėl traumų istorijos, kurią su savimi į Portlandą atsigabeno Sabas.
Du kartus nutrūkusi Achilo sausgyslė ir visa virtinė kitų pėdų, čiurnų bei kelių traumų. Pirmą rimtą jų A. Sabonis patyrė 1987-ųjų pavasarį, t. y. jau po to, kai jį NBA naujokų biržoje 24-u numeriu pakvietė „Trail Blazers“... Deja, dėl geležinės uždangos ir politinių motyvų pats 22-erių metų Sabas apie tai, kad yra pašauktas į NBA, sužinojo tik iš žurnalų, o ir jokios kalbos apie vykimą į JAV, tuo metu nebuvo ir negalėjo būti.
Tačiau Amerikoje Sabą jau žinojo ir juo gėrėjosi bei slapčia laukė pasirodant.
„Jis tikriausiai surinko keturgubą dublį per pirmą rungtynių pusę, o treneris Aleksandras Gomelskis jo po pertraukos net nebeišleido į aikštę. Mes susižvalgėme tarpusavyje su atvipusiais žandikauliais ir pareiškėme, kad, ko gero, būtų pats laikas perrašyti krepšinio taisykles. Per visą krepšinio istoriją jos buvo pasunkintos tik dėl trijų žaidėjų – Billo Russello, Wilto Chamberlaino ir Kareemo Abdulo-Jabbaro. Mums tada reikėjo atskraidinti lėktuvą ir įsisodinti Sabą į jį“, – savo pirmu įspūdžiu apie 1983 m. Europos čempionate pamatytą monstrą pasidalino Billas Waltonas.
Kalbant apie A. Sabonį anksčiau ar vėliau visada iškyla klausimas: „O kas būtų jeigu?“ Jeigu į NBA jis būtų atvykęs bent penkeriais metais anksčiau – ne sulaukęs 30, o būdamas 25-erių?
Juk per savo sveikatingumo vizitus Portlande (prieš pat 1988 m. Seulo olimpines žaidynes), kai jis tik įžengdavo į aikštelę pasitreniruoti, iškart rasdavo bendrą kalbą su to meto NBA finalininkais – Clyde'u Drexleriu, Jerome'u Kersey, Terry Porteriu, Danny Youngu, Danny Ainge'u ir kitais. Atrodė, kad Sabas galėtų tuojau pat užsivilkti „Blazers“ marškinėlius ir tapti rimtu pastiprinimu komandai. Tokiu rimtu, kad jo indėlio veikiausiai būtų užtekę ir tam, kad portlandiečiai bent triskart būtų tapę NBA čempionais.
„1990-aisiais jis buvo turbūt labiausiai dominuojantis aukštaūgis visame pasaulyje. Karjerą baigė Kareemas Abdulas-Jabbaras, o „Blazers“, kurie ir pašaukė A. Sabonį, per trejus metus žaidė net dviejuose NBA finaluose su Detroito „Pistons“ (1990 m., serija – 2:4) ir Čikagos „Bulls“ (1992 m., serija – 1:4). Neturiu nieko prieš Keviną Duckworthą (tuometį komandos centrą – red. past.), bet ar galite įsivaizduoti Sabonį kartu su Clyde'u, Terry, Bucku ir Jerome'u?“, – retoriškai klausia blazers.com apžvalgininkas Erikas Lyslo.
Šis klausimas neduoda ramybės tiek pačiam A. Saboniui, tiek ir „Blazers“ gerbėjams.
„Aš nežinau, nemėgstu galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Kas atsitiko, tas – to jau nepakeisi. Esu laimingas, kad po visų traumų aš apskritai dar galėjau žaisti. Žinoma, galbūt jeigu aš būčiau atvykęs į NBA anksčiau, būčiau buvęs didesnis veiksnys ir padaręs didesnę įtaką lygai. Kai man buvo 18 metų, aš apie NBA beveik nežinojau nieko. Tuo metu per TV ir spaudą mūsų nepasiekdavo naujienos iš tarptautinių sporto varžybų.
Apie NBA išgirsdavome tik tada, kai būdavome užsienyje. Iškart supratau, kad šioje lygoje žaidžia geriausi pasaulio krepšininkai. Tais laikais, jei Dievas būtų panorėjęs, kad aš atvykčiau į Jungtines Valstijas ir žaisčiau NBA, žinau, kad jie mane būtų pavertę puikiu žaidėju. Be abejo, atvykti čia buvo viena didžiausių mano svajonių. Juk NBA – krepšinio meka“, – pripažino Sabas.
„Jeigu būčiau jaunas ir turėčiau pasirinkimo galimybę, važiuočiau į NBA. Niekas tavęs ten neverčia žaisti, net jei ir nerimtai susižeidei. Jie palauks, kol tu būsi visiškai sveikas.
Toks jų požiūris padeda žaidėjams tausoti savo sveiktą ir tuo pačiu prailgina jų karjerą aukščiausiame lygyje, net jei ir atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai – juk NBA žaidžiama daugiau rungtynių ir daug keliaujama“, – aiškino kaunietis, kurį traumų pandemija galbūt ir užgriuvo dėl to, kad Sovietų Sąjungos rinktinėje iš jo spaudė paskutinį prakaito lašą.
„Blazers“ fanai įsitikinę, kad ankstyvesnis Sabo atvykimas į Portlandą būtų garantavęs šio miesto komandai mažiausiai du čempionų titulus.
„A. Sabonis būtų svarbus faktorius ir ne tik todėl, kad jis buvo didis. Prisiminkime, kad „Blazers“ ir be jo du sezonus laimėjo daugiau nei po 60 rungtynių bei pasiekė superfinalus. Ten jie su Sabu tikrai būtų nugalėję „Pistons“, – tvirtina vienas aistruolis.
„Čikaga 1992 ir 1993 m. būtų pralaimėjusi Portlandui su Sabu“, – pasisakė kitas.
„Blazers“ būtų laimėję 1991, 1992 ir 1993 m. finalus, o 1994 m. nusileistų „Bulls“, nebent iki to laiko titulų neiškovojęs Michaelas Jordanas paprašytų būti išmainytas“, – tokį galimą scenarijų vysto trečias.
„Sabas būtų laimėjęs 9-is čempiono žiedus iš eilės ir pagerinęs Billo Russello rekordą“ (B. Russellas NBA čempionu tapo net 11 kartų, 8-iš jų – iš eilės, – red. past.), – itin optimistiška savo įžvalga forume pasidalino dar vienas gerbėjas iš Oregono.
Kad tai ne tik nepagrįsti svaičiojimai, įrodo ir „Blazers“ legendos C. Drexlerio komentaras.
„Mes būtume tapę NBA čempionais keturis, penkis arba šešis kartus. A. Sabonis buvo neįtikėtinas. Jis darė viską – atlikdavo puikius perdavimus, pataikė tritaškius ir dominavo po krepšiu“, – garantavo jis.
„Jei ne traumos, jis būtų geresnis už Davidą Robinsoną. Patikėkite manimi, jis buvo toks geras. Pažįstu jį labai seniai. 1985 m. jis buvo tikras žvėris: bėgo kaip Ralphas Sampsonas, mėtė tritaškius ir dėliojo. Jis 10 metų iš eilės būtų žaidęs NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Sakau jums“, – neabejoja buvęs Bostono „Celtic“ narys Dino Radja.
Tačiau paskutinis žodis šiose diskusijose priklauso Sabui.
„Kas nutiko, tas nutiko. Aš galiu kalbėti tik apie tai, kas iš tikrųjų buvo mano gyvenime. O visa kita – kas žino? Jei būčiau atvykęs 1986 ar 1992-aisiais, mes dabar kalbėtume kitomis temomis. Bet aš atvykau 1995 m. ir esu laimingas, nes krepšinis man buvo labai geras. Teisingai sakoma: geriau vėliau negu niekada“, – deda tašką jis.
Beje, Sabas gali pasigirti dar kai kuo – jo jauniausias sūnus Domantas pasekė jo pėdomis ir pravėrė NBA duris, dabar sėkmingai žaidžia ir Indianos „Pacers“ gretose bei jau spėjo sudalyvauti dvejose „Visų žvaigždžių“ savaitgalio „Kylančių žvaigždžių“ rungtynėse. Taigi galima sakyti, kad Sabo įtaka NBA lygai dar nesibaigė.
Tuo metu Šarūnas Marčiulionis sąraše užėmė 67-ąją vietą ir atsidūrė aukščiau nei Patrickas Ewingas, Rasheedas Wallace‘as, Reggie Milleris ar Manute Bolas.
Lietuvos Jordanas, arba pirmasis Amerikoje
„Kai tai bus baigta, mes turime susėsti alaus ir pasikalbėti apie tai. Tik žinai ką? Mes abu netekome proto“, – pareiškė Atlantos „Hawks“ generalinis vadybininkas Stanas Kastenas. „Nėra abejonės. Mes išprotėjome“, – atsakė jam „Golden State Warriors“ treneris Donas Nelsonas.
Abu jie iki pat 1989-ųjų gaudė vėją laukuose – konkuravo dėl Š. Marčiulionio parašo. Nors pirmieji jį iškart po 1988-ųjų Seulo olimpinių žaidynių, kuriose Marčela iškovojo aukso medalį, gavo „Hawks“, sutartis neįsigaliojo, nes sovietai informavo, kad gynėjo nepaleis.
Po metų Š. Marčiulionis visgi gavo leidimą ir šį sykį pasirinko „Warriors“, kurie jį, beje, ir buvo pakvietę 127-uoju numeriu (arba 13-tu šeštame rate) 1987-aisiais. Tai iki šiol laikoma geriausiu tokiu žemu šaukimu per visą istoriją. Tiesa, „Hawks“ užginčijo šį šaukimą, nes likus savaitei iki tos NBA biržos lietuviui suėjo 23-eji ir jis formaliai nebegalėjo joje dalyvauti.
Suraitęs savo autografą ant trejų metų 3,8 mln. JAV dolerių vertės sutarties, Š. Marčiulionis tapo ne tik pirmu sovietiniu piliečiu, atsidūrusiu NBA klube, bet ir pirmu Amerikoje apskritai profesionaliu atletu iš SSRS.
„Kaip rytų europiečiui, žaidžiančiam San Fransisko įlankoje, ir vadovaujamam tokio kieto trenerio, jis galėjo jaustis taip pat, kaip išsilaipinęs Mėnulyje“, – teigia „San Francisco Chronicle“ žurnalistas George'as Shirkas.
Bet Š. Marčiulioniui drąsos nežinomoje teritorijoje netrūko.
„Mes, lietuviai, esame geriausi krepšininkai pasaulyje, šalia juodaodžių amerikiečių“, – atvykęs į JAV tarė jis.
Ir nors tiek NBA žiūrovai, tiek teisėjai į Marčelą kurį laiką žiūrėjo kreivai ir diskriminavo vadindami rusu arba traktuodami jo epizodus kaip nepageidaujamo ateivio, Šarūnas nuo pat pirmų rungtynių pradėjo atsakinėti už savo žodžius apie lietuvių gerumą krepšinyje.
Oficialus 25-erių Š. Marčiulionio debiutas NBA įvyko 1989 m. lapkričio 3 dieną Finikse. Šias rungtynes tiesiogiai visose JAV transliavo TNT kanalas. „Warriors“ neprilygo „Suns“ spindesiui 106:136, bet Šarūnas buvo tas, kuris neiškepė Arizonoje. Jis per 24 minutes pelnė 19 taškų (5/8 dvitaškiai, 0/2 tritaškiai, 9/9 baudos) ir iškart pristatė save Amerikos publikai.
„Manau, kad Šarūnas buvo mūsų vienintelis šviesulys šį vakarą. Dabar jūs matote, kodėl mes taip atkakliai jo siekėme“, – naujoką gyrė D. Nelsonas.
Iškart po debiutinių rungtynių Š. Marčiulionio marškinėliai kartu su kamuoliu, kuriuo jis įmetė savo pirmuosius taškus, atsidūrė garsiajame NBA Šlovės muziejuje Springfilde, Masačusetse.
Sėkmingiausias Š. Marčiulioniui buvo trečiasis, 1991-1992 metų, sezonas, kurio metu jis per mačą vidutiniškai pelnydavo net po 18,9 taško, atlikdavo po 3,4 rezultatyvių perdavimų ir perimdavo po 1,6 kamuolio. Ir visa tai nepaisant to, kad lietuvis 67-erias iš 72-ejų rungtynių pradėjo nuo atsarginių suolo. Tų metų geriausio šešto žaidėjo rinkimuose mūsiškis nusileido tik Detlefui Schrempfui (vid. po 17,3 tšk. ir 9,6 atk. Kam.).
Iš viso NBA lygoje Š. Marčiulionis praleido 8-erius metus ir keturis kartus pateko į atkrintamąsias varžybas. Lietuvis uždirbo 12,937 mln. JAV dolerių, o jo atskirų statistikos kategorijų rekordai NBA yra 35 taškai, 9 rezultatyvūs perdavimai ir 6 perimti kamuoliai per dvikovą.
Apskritai per savo karjerą už Atlanto Š. Marčiulionis 30 taškų ribą pasiekė šešis kartus. Dar tris sykius jis įmetė po 29 taškus. Kaip atsarginiam žaidėjui ir krepšinio pionieriui iš Europos – tai daugiau nei įspūdingi skaičiai.
Šarūnas žibėjo ir per NBA atkrintamąsias varžybas: štai 1992 m. Vakarų konferencijos ketvirtfinalio serijoje su Sietlo „SuperSonics“ ekipa jis vidutiniškai rinkdavo net po 21,3 taško ir atlikdavo po 5 rezultatyvius perdavimus, nors irgi buvo atsarginis. Po šios serijos Š. Marčiulionis užsitarnavo Lietuvos Jordano pravardę.
Dvejus metus iš eilės (1992 ir 1993 m.) jis liko per plauką nuo geriausio šeštojo NBA žaidėjo prizo – nusileido tik atitinkamai Detlefui Schrempfui ir Cliffui Robinsonui. 2014 m. Š. Marčiulionis buvo įtrauktas į Krepšinio šlovės muziejų.
Svetainė jmoneysports.com prognozuoja, kad jei 1987-ųjų NBA naujokų birža būtų pakartota, o komandos žinotų, kaip susiklostys visų tos klasės žaidėjų karjeros, Š. Marčiulionis būtų pasirinktas ne vos 127-tas, o bent 15-tas., t. y. mažiausiai 112 pozicijų aukščiau nei buvo. Ir be jokios abejonės, pirmame rate.
2014-aisiais, praėjus 25-eriems metams nuo to, kai pravėrė duris į nežinomybę, Š. Marčiulionis ir pats tapo NBA Šlovės muziejaus nariu – kaip žmogus, suplėšęs į skutus stereotipinį paveikslą apie minkštus ir neatletiškus Europos žaidėjus, bei krepšinio pionierius, savo rankomis išjudinęs NBA globalizacijos ledus.
