Prieš dvejus metus lygos čempionu tapęs krepšininkas theplayerstribune.com svetainėje atskleidė, jog susiduria su rimtomis psichinės sveikatos problemomis ir šiame sezone du kartus paliko aikštę dėl panikos priepuolių.

Pirmasis toks atvejis nieko nenutuokiantį Love'ą ištiko dar lapkričio 5-ąią vykusiose rungtynėse su Atlantos „Hawks“. Krepšininkas pasakoja, jog tuo metu išgyveno didelį stresą dėl šeimyninių problemų ir sunkaus „Cavaliers“ sezono starto, po kurio komanda per pirmąsias devynerias rungtynes iškovojo tik keturias pergales.

Iš Kalifornijos kilęs 29-erių metų aukštaūgis ryžosi įveikti su psichine sveikata susijusus stereotipus ir atvirai nupasakojo visą šią patirtį.

„Aš pavargau po kelių pirmų atakų, tai buvo labai keista. Ir aš visiškai negalėjau normaliai žaisti. Pirmoje rungtynių pusėje žaidžiau penkiolika minučių, per kurias pataikiau vieną metimą iš žaidimo ir dvi baudas.

Po ilgosios pertraukos situacija tapo nekontroliuojama. Trečiame kėlinyje treneris Lue paprašė pertraukėlės. Nuėjęs iki atsarginių žaidėjų suoliuko pajutau, jog mano širdis plaka greičiau, nei įpratai. Tada pasidarė sunku kvėpuoti.

Sudėtinga nupasakoti tą jausmą, bet viskas sukosi, lyg mano smegenys būtų bandę išlipti iš mano galvos. Oras atrodė tirštas ir sunkus. Jaučiausi it pilna burna kreidos. Atsimenu, kad vienas iš asistentų kažką šaukė apie gynybos schemą. Palinksėjau, nors negirdėjau nieko, ką jis sako.

Tą akimirką jau buvau beprotiškai persigandęs. Kai pakilau nuo suolo, supratau, jog negaliu grįžti į aikštę. Tiesiog fiziškai negaliu to padaryti.

Prie manęs priėjo treneris Lue. Manau, jog jis pajuto, kad kažkas negerai. Aš pasakiau kažką panašaus į „tuoj grįšiu“ ir išbėgau į rūbinę. Aš laksčiau iš vienos patalpos į kitą, lyg ieškodamas kažko, ko negaliu rasti. Iš tiesų aš tik tikėjausi, kad mano širdis nustos taip beprotiškai daužytis. Jaučiausi taip, lyg mano kūnas man sakytų dabar tu mirsi. Galiausiai parkritau ant grindų ir gulėdamas ant nugaros stengiausi prakvėpuoti.

Likęs vakaras man atrodo kaip rūkas. Kažkas iš komandos mane nuvežė į Klivlando kliniką. Jie padarė visą eilę tyrimų. Viskas buvo tvarkoje, ir man kaip ir palengvėjo, bet atsimenu, kaip išėjau iš ligoninės galvodamas „palauk, tai kas per velnias čia buvo?““.

Po šio panikos priepuolio Love'as ryžosi perlipti tai, ką vadina „nerašytomis taisyklėmis“. Krepšininkas pabrėžia, jog kalbėti apie savo psichologines problemas vis dar laikoma silpnumo ženklu. Šis stereotipas ypač gajus tarp vyrų ir berniukų. Nepaisydamas šio visą gyvenimą natūraliu laikyto suvokimo „Cavaliers“ aukštaūgis ėmė lankytis pas terapeutą.

Kevinas Love'as

Savo pasakojime vienas iš pagrindinių Klivlando krepšininkų neužsimena apie sausio mėnesio incidentą, plačiai nuskambėjusį NBA lygos kontekste. Love'as panašiomis aplinkybėmis paliko aikštę ir mače su Oklahomos „Thunder“ klubu, po kurio už uždarų durų vykusiame susitikime sulaukė itin aštrios ir agresyvios kai kurių komandos draugų kritikos.

Tinklalapio ESPN neįvardytų šaltinių teigimu, aršaus konflikto metu Love'as prisipažino, jog tąsyk jį ištiko antrasis panikos priepuolis. Manoma, jog būtent šis epizodas paskatino žaidėją ieškoti specialistų pagalbos.

Atvirame laiške dėstydamas savo mintis 2016-ųjų metų NBA čempionas nuoširdžiai dėkojo buvusiam komandos draugui Channingui Frye ir Toronto „Raptors“ atakuojančiam gynėjui DeMarui DeRozanui.

Abu šie krepšininkai taip pat yra susidūrę su psichinės sveikatos sutrikimais, o Jono Valančiūno komandos draugas šių metų sausį tapo pirmuoju šiuo metu rungtyniaujančiu NBA krepšininku, prisipažinusiu, jog kenčia nuo ilgalaikės depresijos.


„Cavaliers“ narys dėkojo DeRozanui už žengtą drąsų ir svarbų žingsnį bei pabrėžė, jog daug metų varžydamasis su juo NBA rungtynėse net neįtarė, jog Toronto lyderis susiduria su šios ligos sukeliamomis kančiomis.

„Psichinė sveikata nėra tik sportininkų problema. Tai, ką tu darai pragyvenimui, neparodo to, kas tu esi. Šios problemos liečia mus visus. Nesvarbu kokiose aplinkybėse esame, mes visi savyje nešiojamės mus skaudinančius dalykus – ir jie gali mus rimtai sužaloti, jei juos per ilgai laikysime viduje.

Mūsų vidinių gyvenimų nutylėjimas atima iš mūsų galimybę išties pažinti save pačius ir neleidžia mums pasiekti kitų, kuriems lygiai taip pat reikia mūsų pagalbos. Tad jei skaitai šiuos žodžius išgyvendamas sunkų laikotarpį, nesvarbu koks jis tau atrodytų didelis ar mažas, noriu tau priminti, jog nebūsi keistu ar kitokiu, jei pasidalinsi tuo, ką išgyveni.

Priešingai. Tai gali tapti pačiu svarbiausiu tavo gyvenimo žingsniu. Lygiai taip pat, kaip ir man.“