Prieš kiek daugiau nei dvejus su puse metų „Lob City“ pravardės užsitarnavusi Los Andželo „Clippers“ sudėtis patyrė rimtą smūgį. Laisvuoju agentu tapęs vidurio puolėjas DeAndre Jordanas ryžosi palikti angelų miestą ir pasiekė žodinį susitarimą su Dalaso „Mavericks“ klubu.
Aukštaūgio išvykimas būtų tapęs tikra katastrofa laisvos erdvės algų kepurėje adekvataus jo pakaitalo paieškoms neturėjusiai organizacijai, todėl visas komandos branduolys – Chrisas Paulas, Blake'as Griffinas, J. J. Redickas ir Jamalas Crawfordas – atvyko pas Jordaną į namus ir užrakinę duris laikė jį savanoriško įkaito rolėje iki vidurnakčio, kai spjovęs į duotą žodį centras pratęsė sutartį su „Clippers“.
Gandai apie Doco Riverso vadovaujamos ekipos subyrėjimą prasidėjo gerokai prieš Jordano „pagrobimą“ ir su juo toli gražu nepasibaigė. Tačiau net ir drąsiausiai savo prognozes pateikinėjantys lygos apžvalgininkai ir gerbėjai nesitikėjo, jog praėjus kiek daugiau nei 30 mėnesių visa minėtoji delegacija paliks Los Andželą, o DeAndrei beliks nostalgiškai dūsauti sėdint namie ir besižvalgant į prie vidurnakčio artėjančias laikrodžio rodykles.
Paskutiniuoju tikrojo komandos branduolio – su visa derama pagarba Austinui Riversui – išsiskirstymo tašku tapo pirmadienio naktį mūsų šalies NBA sirgalių miegą išblaškę „Clippers“ ir Detroito „Pistons“ mainai.
Visą karjerą Los Andžele praleidęs puolėjas iš Doco šią vasarą sprendimų teisę perėmusių Lawrence'o Franko ir Jerry Westo valia be jokių sentimentų buvo išsiųstas iš žvaigždžių spindesiu kerinčio LA į snieguotą pramoninį Detroitą.
Avery Bradley, Tobias Harrisas, Bobanas Marjanovičius ir ateities pirmojo bei antrojo rato šaukimai – tokia kaina įtikino „Clippers“ atsiveikinti su per devynerius metus tikru klubo simboliu tapusiu krepšininku. Talentingu, tačiau stabilumo stokojančiu, didingų pergalių taip ir nepasiekusiu, svarbiausiomis akimirkomis chroniškai susitraumuojančiu bei abejotinos reputacijos simboliu. Lygiai tokiu pat, kokiais pastaraisiais metais buvo ir patys „Clippers“.
Ir nors Blake'as šiandien turėtų būti laikomas neabejotinai geriausiu šiuose mainuose dalyvavusiu krepšininku, abiejų klubų gerbėjų stovyklos nesutaria dėl vienbalsio mainų vertinimo. Diskusijas sukelia gausybė aspektų, kuriuos be proto smalsu išnagrinėti ir pasverti prieš darant reikšmingas išvadas.
Kas yra Blake'as – karjeros piką pasiekusi žvaigždė ar girnapusė po klubo finansų kaklu?
Aštuonis pralaimėjimus paeiliui patyrusių „Pistons“ vyriausiasis treneris ir krepšinio operacijų prezidentas Stanas Van Gundy niekada negarsėjo kaip didele kantrybe pasižymintis specialistas.
Prieš ketverius metus klubo vairą į savo rankas perėmęs strategas per tris praėjusius sezonus į atkrintamąsias Detroito komandą atvedė tik kartą, kai 2016-ų metų pirmame etape 0-4 nusileido būsimiems čempionams Klivlando „Cavaliers“.
Šiuo metu besitęsianti nesėkmių serija paskatino itin agresyvias pastangas sustiprinti klubo sudėtį, kurių vaisiumi ir tapo netikėti Griffino mainai.
Teorinis Blake'o ir Andre Drummondo dueto suderinamumas atrodo pakankamai viliojančiai. Nors „Pistons“ vidurio puolėjas gynybiniais sugebėjimais neprilygsta DeAndrei, Detroito bokštas varžovą smarkiai lenkia žaidimo kūrimo atžvilgiu.
Ne itin dideliu tempu, tačiau stabiliai progresuojantis Drummondas savo šeštajame NBA sezone ne tik pakėlė baudų taiklumą ištisais 24 procentais (nuo 39 iki 63), bet vidutiniškai atlieka po 3,8 rezultatyvaus perdavimo, taip daugiau nei keturgubai viršydamas savo karjeros vidurkį.
Net ir turėdami sveiką Reggie Jacksoną, per pastaruosius du sezonus jau praleidusį 43 rungtynes ir artimiausiu metu dar negrįšiantį į aikštelę, „Pistons“ stokoja efektyvių žaidimo kūrėjų.
Jacksonui sportinę aprangą iškeitus į „civilio“ kostiumą įžaidėjo pozicijoje Detroito komanda turi tik Ishą Smithą, Dwightą Buycksą ir kombo-gynėją Langstoną Galloway, kartu atliekančius po mažiau nei 8 rezultatyvius perdavimus.
„Point forward“ rolėje po Paulo išvykimo sužibėjęs Blake'as šioje statistinėje kategorijoje pasižymi solidžiu 5,4 vidurkiu. Vadinamasis „horns“ derinys, kurio metu du aukštaūgiai „siūlo“ užtvaras kamuolį valdančiam krepšininkui, ir potencialūs Griffino-Drummondo pick-and-rollai bent jau iki Jacksono sugrįžimo turėtų tapti pagrindiniu ir pavojingu „Pistons“ puolimo ginklu.
Tačiau tikėtiną Griffino atvykimo įžiebsimą puolimo postūmį užgožia ilgalaikės perspektyvos klausimai. Niekas negali garantuoti, jog Jacksonui grįžus į rikiuotę joje jis vis dar ras Blake'ą, kurio traumų sąrašo ilgis beveik siekia Billo Russello iškovotų titulų kiekį: plyšęs keturgalvis šlaunies raumuo, lūžusi plaštaka, lūžęs pirštas, nugaros problemas, smegenų sutrenkimai, dešiniojo kelio operacija, patempti kairio kelio raiščiai...
Įskaičiuojant šį sezoną, nuo 2014-ųjų metų Griffinas vien reguliariuosiuose sezonuose praleido net 99 rungtynes. Ir nors toks teorinis vidurkis – 57 sužaisti susitikimai per sezoną – jau tampa grėsmingu ir neviliojančiu skaičiumi, dar didesnį siaubą kelią dviejų aspektų derinys: Blake'o žaidimo stilius ir jo milžiniškas kontraktas.
Dar šią vasarą „Clippers“ atstovai susitikdami su laisvuoju agentu tapusiu puolėju surengė tikra NBA užkulisių legenda tapusį šou. Klubo darbuotojai vilkėjo marškinėlius, ant kurių Blake'o veidas buvo įklijuotas vietoj istorinių Martino Lutherio Kingo (!) ir Nelsono Mandelos (!!!) nuotraukų.
Apstulbęs Griffinas buvo pravestas jo gyvenimo muziejumi paverstais „Staples Center“ tuneliais, o išėjus į tuščią pritemdytą aikštę arenos pranešėjas iškilmingai sušuko: „šįvakar mes pagerbiame visą savo karjerą „Clippers“ praleidusį žaidėją“. Šią frazę palydėjo į aikštės centrą nukreipti prožektoriai, kurių apšviesti 32-uoju numeriu pažymėti marškinėliai ėmė kilti į arenos palubes.
Visos šios šiandien mažų mažiausiai nepamatuota tapusios pompastikos sužavėtas žaidėjas pasirašė su klubu penkerių metų trukmės maksimalios vertės sutartį. Pagal iki 2022-ųjų metų galiosiantį kontraktą Blake'ui atiteks 173 miljionai JAV dolerių.
Paskutinieji kontrakto metai taps žaidėjo opcija – prie 33-iojo gimtadienio artėsiantis Griffinas galės pasinaudoti teise 2021-22 metų sezone uždirbti 39 milijonus. Po to, kai praėjusiame sezone „Pistons“ jiems su Drummondu išmokės beveik 67 milijonus. Šiandien tokia suma sudarytų du trečdalius viso klubo algų biudžeto.
Nors į „motorų miestą“ atvyksiantis puolėjas pasižymi pakankamai aukštu krepšinio suvokimo lygiu ir šiais metais ėmė drąsiai atakuoti iš toli (5,7 išmesto tritaškio per rungtynes, 34 proc. taiklumas), jo žaidimas vis dar remiasi pamažu slopti imančiu atletiškumo pranašumu.
Pirmieji du komponentai leidžia tikėtis, jog vėlyvojoje karjeros stadijoje Blake'as sugebės prisitaikyti prie atsiradusių fizinių limitų, tačiau jo karjeros saulėlydžio projekcija vargiai primins elegantiškai senusių aukštaūgių (Timo Duncano ar Kareemo Abdul-Jabbaro) paskutinuosius sezonus.
„Pistons“ sprendimas primena prieš aštuonerius metus į dabartį investavusių „Knicks“ žingsnį. Penkerių metų kontraktas, sąlygojęs aniems laikams milžinišką 99,7 milijono sumą, padovanojo Niujorko klubui vieną gerą Amar'e Stoudemire'o sezoną ir ketverius finansinio košmaro metus.
Van Gundy yra viešai teigęs, jog po darbo Detroito klube pasitrauks iš profesionalaus krepšinio. Toks rizikingas žingsnis iki sezono pabaigos likus 34-erioms rungtynėms ir „Pistons“ žengiant už pirmojo Rytų konferencijos aštuntuko ribų žvelgiant realiai net negarantuoja patekimo į išsvajotas atkrintamąsias varžybas.
Galbūt Blake'as iš tiesų įkvėps Mičigano valstijos ekipą sezono pabaigos spurtui. Kas žino, galbūt dviejų aukštaūgių tandemas netgi leis Detroito klubui pateikti sensaciją pirmajame atkrintamųjų etape.
Tačiau „Pistons“ stipriai rizikuoja ant pokerio stalo mesdami savo ateitį. Toks ėjimas pateisinamas dėl bent dviejų priežasčių. Naująją „Little Ceasar's“ areną atsidaręs klubas šiuo metu vidutiniškai užpildo tik 83 procentus joje įrengtų vietų – Blake'o atvykimas neabejotinai taps bent jau trumpalaike bilietų pardavimo augimo injekcija.
Be to, Detroito organizacija artimiausiu metu nebūtų turėjusi aukštų naujokų biržos šaukimų, o laisvaisiais agentais tapę aukščiausio lygio krepšininkai ties bankroto riba ne per seniausiai balansavusį miestą naująja darboviete pasirenka itin retai.
Paskutiniuoju „Pistons“ aukšto kalibro pirkiniu liepos mėnesį atsidarančioje rinkoje derėtų laikyti 2013-ais įsigytą Joshą Smithą. Tą patį Joshą Smithą, kuriam klube praleidus kiek daugiau nei metus Van Gundy taip beviltiškai nerado kur jį iškeisti, kad ryžosi jį atleisti ir išmokėti jam milžinišką kompensaciją.
Joshas Detroite paskutines rungtynes sužaidė 2014-ų metų gruodį, tačiau po „išplėtimo“ („stretch“) taisykle pasinaudojusių „Pistons“ sprendimo klubas po 5,4 milijono į sezoną jam mokės iki pat 2020-ųjų metų.
Gauti Visų žvaigždžių rungtynių kalibro krepšininką Detroitas galėjo tik mainų keliu. Pastarąjį kartą tokį laisvąjį agentą jie prisiviliojo dar 2004-ais metais, kai sukirto rankomis su visą sezoną dėl kelio traumos praleidusiu Antonio McDyessu.
Griffino mainai – priverstinė „Pistons“ rizika, gimusi beveik beviltiškoje situacijoje. Tokio finansinio įsipareigojimo smūgį sušvelnina ir mainuose sumokėta kaina. Į Los Andželą išsiųsti žaidėjai Detroito klubui turėjo nedaug vertės. Tačiau jos turės daug daugiau „Clippers“ ekipai.
Trys zuikiai vienu šūviu: jaunesnė sudėtis, naujokų biržos šaukimai ir finansinis lankstumas
Atmetus sentimentaliąją Griffino išvykimo iš Los Andželo pusę, „Clippers“ sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai logiškas. Nors Blake'o statusas lygoje vis dar prilygsta vienam iš dvidešimties geriausių NBA krepšininkų, jaunesnieji „Lakers“ broliai be jo paslaugų vertėsi nejausdami didelės netekties.
Rungtynėse, kuriose Doco vadovaujamai komandai padėjo Blake'as, „Clippers“ iškovojo 17 pergalių ir patyrė 16 nesėkmių. Paradoksalu, tačiau Griffinui nerungtyniaujant dėl traumos komandos pergalių ir pralaimėjimų santykis išliko beveik identišku – 8-8.
Los Andželo klubas apskritai šiame sezone demonstruoja bene labiausiai netikėtus rezultatus. Nors prieš pirmenybių pradžią numatytas startinis penketas – Patrickas Beverley, Milošas Teodosičius, Danilo Gallinari, Griffinas ir DeAndre – kartu sužaidė tik dvejas rungtynes, niekam negirdėtų žaidėjų ir Lou Williamso vedami „Clippers“ sezonui įpusėjus turi teigiamą pergalių ir pralaimėjimų balansą.
Būtent šis pasiekimas neabejotinai pastūmėjo klubo generalinį vadybininką Franką ir specialųjį konsultantą „logo“ Westą rimtai apsvarstyti galimybę išsilaisvinti iš Griffino kontrakto sudaromų finansinių spąstų.
Veikiausiai „-nioliktuoju“ šiais metais tapsiantis „Pistons“ pirmo rato šaukimas, karjeros sezoną žaidžiantis 25-erių metų Harrisas ir Detroite nepritapęs, tačiau Bostono klube vieno geriausiai besiginančių lygos gynėjų reputaciją užsitaranavęs Bradley. Pavieniui šie ingredientai neatrodo kaip kalnus nuversti galinčios detalės, tačiau jų derinys bei finansinė susitarimo pusė gali tapti tikra dovana Los Andželo organizacijai.
Lygos apžvalgininkų lūpose jau kurį laiką netilo kalbos apie tai, jog „Pistons“ nesiruošia pratęsti sutarties su šią vasarą laisvuoju agentu tapsiančiu Bradley. Po 15 taškų per rungtynes šiais metais rinkusio gynėjo vidurkiai ženkliai smuko žemyn lyginant su paskutiniuoju „Celtics“ gretose praleistu sezonu.
Žinia apie aptariamuosius mainus pasirodė praėjus vos kelioms valandoms po informacijos apie Detroito klubo siekį iškeisti Bradley. Jį į savo gretas gavę „Clippers“ likusią sezono dalį galės panaudoti kaip savotišką peržiūą, po kurios galės nuspręsti dėl su krepšininko ateitimi susijusių planų.
Bent jau teoriškai Bradley ir Beverley duetas galėtų tapti vienu agresyviausiai besiginančių gynėjų tandemų visoje NBA lygoje. „Clippers“ galimybes įvertinti tokio derinio potencialą apsunkina įžaidėjo patirta trauma, užbaigusi jo sezoną gerokai anksčiau laiko.
Klubo sirgaliai pyksta, jog Bradley paleidimo atveju „Clippers“ už vienu geriausių visų laikų klubo krepšininkų tituluojamą Griffiną liktų gavę tik Harrisą, Marjanovičių ir nuo Detroito žaidimo priklausysiantį vidutinio aukštumo šaukimą.
Visgi šansas išsibandyti buvusį „Celtics“ narį su galimybe jį lengva ranka paleisti pasibaigus sezonui turėjo suvilioti Los Andželo organizaciją.
Bradley žaidimas naujojoje komandoje padės atsakyti į dar vieną klausimą. Su Greggu Popovičiumi lyginamas Bradas Stevensas Bostone yra įdiegęs savą sistemą, kuri padeda atsiskleisti jai tinkamiems žaidėjams.
Jei Bradley ir Klivlande žaidžiantys Jae Crowderis ir Isaiah Thomasas taip ir nepasieks „Celtics“ demonstruoto žaidimo lygio, tarp Bostono stratego ir Popovičiaus galėsime dėti dar vieną lygybės ženklą: žaidėjai, žibantys „Spurs“ ir Stevenso sistemose, dažniausiai gerai atrodo ne tiek savo talento, kiek gerų vyriausiųjų trenerių dėka. Išimtimi galime laikyti nebent Cory Josephą ar Kelly Olynyką.
Į starto penketą žengsiantis Harrisas jame turėtų sudaryti puolėjų duetą su Italijos rinktinės senbuviu Gallinari. Po 18,1 taško Detroite rinkęs žaidėjas tritaškius metė net 41 procento taiklumu. Abu šie skaičiai tapo aukščiausiais jo profesionalaus krepšininko karjeroje.
Šiais metais 16 milijonų uždirbančio Harriso kontraktas laikomas komandos naudai pasirašyta sutartimi. Kitame sezone ši suma sumažės iki 14,8 milijono, o besibaigiantis kontraktas nesėkmingos integracijos Los Andžele atveju taps potencialiai viliojančia mainų detale.
Viena įdomiausių sirgalių frazių šių mainų kontekste nuskambėjo „Pistons“ gerbėjams atsisveikinant su nepilnus trejus metus Detroite praleidusiu Tobiasu. Apie fanams visapusiškai teigiamą įspūdį palikusį žaidėją vienas gerbėjas rašė: „aš nenustebčiau, jei Harrisas po šįvakar atliktų mainų rytoj dešimtą valandą ryto Los Andžele savanoriautų kokiam nors labdaros renginyje. Jis tiesiog labai geras bičas“.
Iš tobulėti galinčių žaidėjų konteksto kiek iškrenta didysis Bobanas, tačiau ir jo nepritapimo atveju „Clippers“ stipriai nenudegtų. Tiek San Antonijuje, tiek Detroite sirgalių pamiltas švelnusis milžinas negauna daug žaidybinio laiko dėl riboto judrumo gynyboje, tačiau puolime gali traukti komandą „taškų sausros akimirkomis“. Sulyginus jo statistikos vidurkius su 36 minučių skaičumi (PER 36) Marjanovičius renka net po 24,8 taško!
Jeigu „Pistons“ šiuo ėjimu rizikuoja maksimaliai, Los Andželo klubas eina priešingu keliu. Iš Riverso vadeles perėmę naujieji komandos vadovai atsikratė sentimentalumo ir priėmė itin pragmatišką sprendimą. Sprendimą, kuris, praėjus pirminam šokui, atrodo absoliučiai logiškas ir pasvertas.
Mainų lango užsidarymo aktyvumą pradėjęs susitarimas šiandien laikomas abiejų klubų sudėčių korekcijos pradžia. Pirminiai komentarai drąsiai teigė, jog „Clippers“ artimiausiu metu sieks iškeisti DeAndrę ir Lou, tačiau Los Andželo klubas toli gražu neprivalo žengti šio žingsnio.
Frankas ir Westas pasirinko vieną sudėtingiausių kelių – atjauninti komandos sudėtį nepasiekiant lygos dugno ir išlaikant konkurencingumą. Beveik identiški „Clippers“ rezultatai žaidžiant be ar su Blake'u leidžia tikėtis, jog toks žingsnis yra įmanomas.
Vilčių patekti į atkrintamąsias (ypač po visą lygą sukrėtusios DeMarcuso Cousinso traumos) neprarandanti organizacija gali ryžtis išsaugoti Jordaną ir Williamsą savo gretose. Tačiau Detroito klubas veikiausiai agresyviai ieškos naujo įžaidėjo, padėsiančio suformuoti naują Griffino-Drummondo ir potencialaus naujoko didįjį trejetą.
„Pistons“ šių mainų metu neatidavė jaunųjų savo krepšininkų – Stanley Johnsono, Luke'o Kennardo ir Henry Ellensono. Nė vienas iš jų pavieniui neatneštų komandai norimo kalibro įžaidėjo, tačiau jei Van Gundy ras būdą į Mičiganą atsigabenti Kembą Walkerį, problemų dėl pustuštės arenos komanda neturės dar ilgai.
Griffino mainai supurtė „Warriors“ dominavimo gniaužtuose suspaustą lygą. Nors šis įvykis neturės įtakos kovai dėl čempionų titulo, dvi „savo sultyse besitroškinusios“ ekipos ką tik sulaukė nuoširdaus mūsų visų dėmesio. Tikėkimės, jog Blake'o tremtis taps įdomaus mainų lango užsidarymo periodo pradžia.
