Pagrindiniu Europos krepšinio revoliucijos katalizatoriumi plačiai laikomas 1992-ųjų metų JAV rinktinės pasirodymas Barselonoje vykusiose žaidynėse. Tačiau už Atlanto pirmieji senojo žemyno atstovų paskatinti pokyčiai pradėjo virti dar 1989-ais, kai į NBA atvyko Vlade Divacas, Aleksandras Volkovas, Draženas Petrovičius ir 25-erių metų atakuojantis gynėjas iš Lietuvos – Šarūnas Marčiulionis.
Krepšinis pagrindine Šarūno gyvenimo aistra tapo ankstyvoje paauglystėje. Bet net ir ėmus varžytis aukščiausio lygio turnyruose Marčiulionis neatrodė kaip neabejotinai žvaigždės statusą įgausiantis žaidėjas. Kol jo komandos draugas Arvydas Sabonis jau nuo pirmų žingsnių krepšinio aikštelėje prikaustė aplinkinių dėmesį, Marčela ilgą laiką tūnojo didžiojo Sabo šešėlyje.
Būsimasis NBA krepšininkas studijavo žurnalistiką bei žaidė klubinį krepšinį Lietuvoje, tačiau nors žaidėjui pavyko tapti Sovietų Sąjungos jaunimo ugdymo piramidės dalimi, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Marčiulionis net tris kartus nepraėjo atrankos į vyrų rinktinę.
Kai jam pagaliau pavyko praverti jos duris 1987-ais metais, Marčiulionis jau buvo fiziškai pajėgus atakuojantis gynėjas, galėjęs pelnyti taškus aukščiausio lygio rungtynėse. Tada jo karjera ir įgavo pagreitį. Jis tapo Europos čempionato žvaigžde Atėnuose, po metų pradėjo Sovietų Sąjungai šokiruoti Jungtines Valstijas ir galiausiai ėmė svajoti apie NBA lygą.
Užsienio krepšininkų invazija į JAV prasidėjo nuo Marčiulionio ir jo kolegų bei konkurentų, tačiau tam pamatą pradėjo krikščioniška krepšinio komanda, atvykusi į Sovietų Sąjungą, ir joje už 25 tūkst. JAV dolerių per metus savo tėvui dirbęs skautas.
Štai kaip šią istoriją pasakoja pagrindiniai jos veikėjai.
ŠARŪNAS MARČIULIONIS: Aš užaugau Kaune, Lietuvos krepšinio sostinėje. Visi vaikai ir vyresni, visi žaidė krepšinį. Bet aš pradėjau nuo teniso. Žaidžiau jį ketverius ar penkerius metus, kol man sukako dešimt. Bet tada mano tėvai nusprendė, kad tame sporte trūksta fizinio kontakto, todėl liepė man žaisti krepšinį.
ALEXANDERIS WOLFFAS (buvęs „Sports Illustrated“ reporteris): Atsimenu, kad šnekėjau su Šarūno seserimi. Ji man pasakojo, jog jis Lietuvoje laimėjo keletą teniso turnyrų, bet tą padarė smūgiuodamas tik viena ranka. Nors jis yra kairiarankis, kamuoliukui skriejant į dešinę jis nesmūgiuodavo atbulai ar abiem rankom – jis perimdavo raketę į dešinę ranką. Man ši istorija puikiai apibūdina ne tik jo žaidimo stilių, bet ir jo asmenybę.
CHRISAS MULLINAS (buvęs Marčiulionio komandos draugas „Warriors“ klube): Kol Marčiulionis nepradėjo demonstruoti savo talento visoje lygoje, skautų raportuose apie jį turbūt buvo rašoma: „Europietis, turbūt metikas, prieš jį reikia žaisti fiziškai ir agresyviai“. Bet jie net nesitikėjo, kad Šarūnas bus vienas fiziškai stipriausių gynėjų visoje NBA.
DONAS NELSONAS (pirmasis Maričulionio NBA treneris): Mano sūnus Donnie žaidė prieš Marčiulionį tarptautinėse rungtynėse, jis mane ir paragino atkreipti dėmesį į už JAV ribų rungtyniaujančius krepšininkus.
DONNIE NELSONAS (Dono sūnus bei asistentas): Aš žaidžiau už „Athletes in Action“ komandą. Tai buvo labdaringa krikščioniška komanda, keliavusi per pasaulį ir žaidusi krepšinį. Mes nuvykome už geležinės uždangos, kur Lietuva tuomet dar buvo Sovietų Sąjungos dalimi. Šarūnas per mane sumetė daugiau nei 40 taškų. Po rungtynių komandos kartu vakarieniavo, kažkas jų gretose mokėjo angliškai. Ir kai varžovas tave tiesiog nužudo aikštėje, tarp jūsų atsiranda savotiškas ryšys. Tad per vertėją mes pamažu susidraugavome.
MARČIULIONIS: Mes net negalėjome susikalbėti dėl kalbos barjero. Bendravome kaip kokie šunys. Šunys supranta žmones, nors negali jiems atsakyti. Bet man patiko, kad jie šypsojosi ir buvo labai dėmesingi, tai paliko labai malonų įspūdį. Donnie buvo išskirtinai draugiškas.
DONNIE NELSONAS: Visi žinojo apie Arvydą Sabonį ir kad už geležinės uždangos yra ir daugiau puikių krepšininkų, bet niekas netikėjo, jog yra bent mažiausia galimybė juos vieną dieną pamatyti rungtyniaujančius Jungtinėse Valstijose.
MARČIULIONIS: Tais laikais mes nieko nežinojome apie jokias naujokų biržas ir koks tai dalykas. Mes net neįsivaizdavome, kad 1986-ais Sabonį pašaukė Atlantos „Hawks“. Jis irgi nežinojo nieko apie jokias biržas. Pro geležinę uždangą neprasiskverbdavo jokia informacija.
DONNIE NELSONAS: Po poros metų „Athletes in Action“ žaidė trejas draugiškas rungtynes su Sovietų Sąjungos vyrų rinktine Jungtinėse Valstijose – San Diege, Sakramente ir Los Andžele, kur mes su Šarūnu atpažinome vienas kitą. Tos kelionės metu mes pirmą kartą pradėjom rimtai kalbėti apie NBA.
MARČIULIONIS: Aš atsimenu I-5 greitkelį ir visus tuos keliais aukštais išdėliotus kelius. Tai buvo labai įspūdinga. Mes važiavome iš San Diego į Los Andželą, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
DONNIE NELSONAS: Tai vyko prieš pat Heloviną. Mūsų svečiams labai patiko aplink juos su krepšiais ir kaukėmis vaikštantys žmonės. O tada mes nuėjom į „Hard Rock Cafe“ ir supažindinome kelis vietinius su Sovietų rinktinės krepšininkais. Tai buvo velniškas vakarėlis.
MARČIULIONIS: Net ir dabar, praėjus daugybei metų, aš žiemomis vis dar grįžtu į Solanos paplūdimį ir La Jolla (Ramiojo vandenyno pakrantės ruožai San Diego pakraščiuose – vert. past.). San Diego miestas įsirėžė į mano atmintį. Tai buvo tikras rojus.
DONNIE NELSONAS: Buvo 1987-ieji. Sovietų komanda puse lūpų kalbėjo, kad jei ji sugebėtų laimėti auksą 1988-ųjų metų olimpinėse, galbūt bent dalis jų gautų šansą išvažiuoti į NBA lygą. Man atrodo, kad tą jiems sakė Aleksandras Gomelskis, jis buvo vienas geriausiai žaidėjus motyvuoti sugebėjusių visų laikų krepšinio specialistų. Niekas taip nemotyvuoja žmogaus kaip laisvė.
MARČIULIONIS: Turėjome pasitikėti Gomelskiu. Ir nors aš negalvojau, kad tai tik pokštas, bet, savaime aišku, raštiško patvirtinimo mes irgi neturėjome. Jis buvo mums neoficialiai pažadėjęs, kad jei mes kaip nors sugebėsim laimėti, jis padės mums išvažiuoti į JAV.
DONNIE NELSONAS: Tada dalykai iš tiesų įgavo pagreitį. Gorbačiovas pareiškė, kad vietinės respublikos gaus daugiau autonomijos savo natūraliųjų išteklių atžvilgiu. Tad mes šį pramoninį teiginį pritaikėme žmogiškajame kontekste. Mes klausėme: „Argi žmonės nėra šalies natūralieji ištekliai? Šarūnas čia gimė ir užaugo – ar jis mažiau lietuvis nei sauja grūdų?“. Tai pradėjo rezonuoti, Lietuvos žmonės susitelkė aplink Marčiulionį.
DONAS NELSONAS: Mes net nuvykome į Sovietų konsulatą San Franciske. Reikėjo įveikti labai daug iššūkių.
DONNIE NELSONAS: Jei pažvelgtumėte į Sovietų Sąjungos istoriją, ten buvo šimtai pažadų, kurie niekada nebuvo įvykdyti.
KIM BOHUNY (NBA vyresnioji tarptautinių krepšinių operacijų viceprezidentė): Sunkiausia buvo nuspręsti, jei jiems ir leis važiuoti, kur jie važiuos? Problemų kėlė ir Sovietų sporto komitetas, atisrėždavęs sau nemažą kontraktų sumos dalį. Kokios sumos jie pareikalaus?
MARČIULIONIS: Dėl manęs kovojo „Warriors“ ir „Hawks“. Kadangi pastarųjų savininkas Tedas Turneris gerai sutarė su Sovietų Sąjungą, mane kartu su Volkovu buvo bandoma išsiųsti į Atlantą. Bet paskutinę akimirką aš visgi gavau teisę pats pasirinkti, kur noriu rungtyniauti.
WOLFFAS: Manau, kad sovietai suprato, jog tai politinė problema. Toje olimpinių čempionų komandoje dauguma žaidėjų net nebuvo rusai. Ir tai jau buvo 1988-ieji, visai netrukus Sąjunga subyrėjo. Tad jie manė, kad jei suteiks jiems truputį laisvės, tai gaus truputėlį daugiau laiko.
BOHUNY: Ir dar, kaip jie sugebės kontroliuoti į Jungtines Valstijas atvykusius krepšininkus? Pavyzdžiui, Šarūnas techniškai buvo iš Sovietų Sąjungos. Bet vos atvykęs čia jis ėmė visiems sakyti: „Aš esu lietuvis“. Visa jo šalis, trys milijonai žmonių ėmė su pasididžiavimu kalbėti apie pirmąjį į NBA lygą pakliuvusį lietuvį, jie norėjo, kad už Atlanto jis kalbėtų apie tautos norą ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Ir žaidėjai nežinojo kaip elgtis: „Kas atsitiks, jei aš tai pasakysiu?“. Mes gyvename laisvo žodžio šalyje, tačiau tai buvo slidi problema.
MARČIULIONIS: Aš buvau labai laimingas, kai negavau jokių griežtų nurodymų. Sovietai nelipo man ant sprando kartodami: „Tu – rusas!“. Tai buvo mano sprendimas, atvykti čia ir prisistatyti lietuviu. Anksčiau į JAV atvykę mano draugai pasikeitė savo pavardes siekdami lengviau integruotis. Niekas nežinojo, kur ta Lietuva, o jie nenorėjo, kad juos laikytų rusais. Vėliau jie man papasakojo, kad labai didžiavosi matydami, kaip man gerai sekasi ir jog aš visiems sakau, kad esu lietuvis.
MARČIULIONIS: Visada įsivaizdavau Kaliforniją kaip gražią, atvirukuose vaizuojama atostogų vietą. Palmės, paplūdimys... Tada atvažiavau į San Franciską ir čia ne tik niekur negalima plaukioti, bet dar ir šalta! Ir negalima lipti į vandenį?!
BOHUNY: Kai į NBA atvyko pirmieji europiečiai, jie atvyko iš Rytų Europos, kur tuo metu tiesiog nebuvo materialinės gerovės.
DONNIE NELSONAS: Gyvenant Sovietų Sąjungoje kiekvienos dienos tikslas buvo tiesiog gauti maisto. Tad kai Šarūnas su žmona atvyko į JAV ir pirmą kartą nuėjo į prekybos centrą, juos pasitiko sunkiai įtikėtinas vaizdas: pasirinkimo gausa, elementarus prekių kiekis, visos paslaugos, kurias galima gauti mūsų šalyje...
MARČIULIONIS: Aš jau buvau lankęsis Jungtinėse Valstijose, tad prekybos centrus jau buvau matęs. Sakyti, kad apsiverkiau nuo įspūdžio gal būtų kiek per stipru, bet taip, matyti tokius kiekius vaisių ir daržovių buvo tiesiog neįtikėtina.
DONNIE NELSONAS: Tada prasidėjo buitiniai reikalai – kaip atsidaryti sąskaitą, kur gauti vairuotojo teises, kaip atrodo kasdienis treniruočių režimas. Aš tuo metu buvau daugiau vertėjas nei trenerio asistentas.
DONAS NELSONAS: Aikštėje jis tiesiog tryško talentu, bet jis buvo įpratęs žaisti prieš silpnesnius žaidėjus nei NBA, todėl buvo prisirinkęs blogų įpročių. Tokiu žaidimu mūsų lygoje išgyventi buvo sunku. Aš nemokėjau nei lietuviškai, nei rusiškai, Šarūnas beveik nekalbėjo angliškai, tad aš bandžiau bendrauti per Donnie, kuris taip pat mokėjo gal šimtą žodžių. Tad bendravimo procesas buvo sunkus.
DONNIE NELSONAS: Tuo metu mes su Šarūnu jau buvom pakankamai suartėję, tad pasitikėjome vienas kitu. Bet naujokai pralaimi rungtynes, naujokai daro klaidas. Tai nėra treneriams didelį džiaugsmą atnešantys niuansai, o mano tėtis istoriškai buvo griežtas naujokams. Svarbiausia buvo tai, kad su Marčiulioniu buvo elgiamasi kaip su bet kuriuo amerikiečiu, jokių išskirtinių sąlygų. Ir manau, kad mano tėtis sąmoningai stengėsi su juo elgtis griežčiau, kad likusi komanda bandytų jį užstoti ir taip Šarūnas greičiau taptų komandos dalimi. Toks planas suveikė.
MULLINAS: Šarūnas tiesiog sukando dantis ir toliau arė. Mes visi susiduriame su sunkumais, iššūkiais ir tai, kaip žmogus į juos reaguoja, pasako daug apie jo charakterį.
DONAS NELSONAS: Žaidėjai buvo apstulbinti to, ką jis galėjo padaryti, jo nežmoniškos fizinės jėgos ir nuolatinio noro nugalėti. Mes niekada nebuvom matę nieko panašaus.
MULLINAS: Nelsonas yra vienas geriausių visų laikų trenerių. Labai inovatyvus, dažnai improvizuodavo. Net ir tie žaidėjai, kurie su juo dirbo ilgą laiką, turėdavo būti visada pasiruošę, nes jis mėgdavo žaibiškus pokyčius. Tad pabandykit įsivaizduoti žmogų, kuris ką tik atvažiavo į šią šalį, dorai nemoka kalbos ir turi kasdien susidurti su krepšinio Einšteino iššūkiais.
DONNIE NELSONAS: Aš net džiaugiuosi, kad Šarūnas tada nemokėjo angliškai. Manau, kad jis nežino nė pusės tų žodžių, kuriais mano tėvas jį išvadindavo per treniruotes.
MARČIULIONIS: Nelsonas norėjo, kad aš būčiau geresnis krepšininkas. Ir kartais būdavo, jog jis ką nors pasako, pirmos šešios žiūrovų eilės leipsta juokais, o aš tiesiog bėgu ir suprantu, kad jis ką tik pasišaipė iš manęs. Bet koks man skirtumas, aš gi nežinau, ką jis sako, tai kaip aš galiu supykti ar įsižeisti?
DONAS NELSONAS: Pamenu vieną kartą jis ir vėl neišpildė kažkurio mano nurodymo ir žiūrėdamas vaizdo įrašą aš pamačiau, kaip rėkiu ant jo. Tada pasakiau sau: „Šitoje situacijoje tu neteisus, tu pernelyg negatyvus“.
MARČIULIONIS: Antro sezono viduryje jis pasikvietė mane pokalbiui. Jis tiesiog pasakė: „Šarūnai, tu netobulėji. Aš duodu tau galimybę, bet tu jos neišnaudoji. Padėk man tau padėti“.
DONAS NELSONAS: Kai pasakiau jam, kad nuo šiol treniruosiu jį kitaip, jis tiesiog sužydėjo.
MULLINAS: Vieną vakarą žaidėme prieš Čikagos „Bulls“. Šarūnas metė baudas, o Scottie Pippenas ir Michaelas Jordanas ginčijosi, kuris iš jų dengs Marčiulionį. „Ne, žmogau, šis vyrukas yra beprotis, jis mane pervažiuos, tu jį denk“. Tad jis jau turėjo savo reputaciją. Šarūnas buvo sunkusis krašto puolėjas atakuojančio gynėjo kūne.
MULLINAS: Jis tiesiog sukūrė visą jų krepšinio programą. Šiandien mes kalbame apie tai, kaip niekada nepamatysime antro Lenny Wilkenso – žaidžiančio vyriausiojo trenerio, sugebančio efektyviai atlikti abi pareigas. Šarūnas jų rinktinėje buvo ir žaidėjas, ir treneris, ir generalinis vadybininkas, ir savininkas, ir marketingo direktorius. Jis rinko pinigus kartu su „Grateful Dead“, jam padėjo žmonės iš „Apple“ kompanijos, ir jis darė visa tai NBA sezono metu.
MARČIULIONIS: Rungtynių Detroite išvakarėse vyko „Grateful Dead“ koncertas ir Donnie man pasakė, kad ta grupė yra iš Ouklando ir galbūt ji galėtų prisidėti prie mūsų pinigų rinktinei rinkimo kampanijos. Tad mes nuėjome į koncertą, ten mus supažindino su muzikantais. Aš buvau girdėjęs jų pavadinimą, bet neįsivaizdavau, kad jie turi tiek sekėjų ir kad jų muzika taip užkabina žmones, jog jau yra tapusi atskiru kultūriniu judėjimu.
WOLFFAS: Prieš Olimpiadą kalbėjausi su vienos batų kompanijos atstovu. Jis man aiškino, jog Donnie išduoda savo šalį ir elgiasi nepatriotiškai. Aš tik galvojau, kad tai tokia nuostabi istorija ir kad „ponas batų kompanija“ praleidžia auksinį šansą.
MULLINAS: Kartą Šarūnas pakvietė mane į barą, kuriame vyko jų paramos renginys. Kai atėjęs pamačiau, kaip hipiai iš „Grateful Dead“ pardavinėja marškinėlius, pagalvojau, kad nėra nė mažiausios galimybės, jog jiems pavyks įgyvendinti šią svajonę. Galiausiai pamačiau juos su tais hipiškais marškinėliais, lipančius ant medalininkų pakylos, ir sušukau: „O, Dieve, jiems iš tiesų pavyko!“.
DONNIE NELSONAS: Tai buvo stebuklingi laikai. Geriausiai visų laikų krepšinio rinktinei įteikinėjami aukso medaliai, o šalia jų stovi Šarūnas su savo už laisvę kovojusiais komandos draugais, kurie mūšyje dėl bronzos taip simboliškai įveikė buvusią Sovietų Sąjungą.
MARČIULIONIS: Visi šventė ir rėkė. Aš nuėjau į dušą su batais, su visa apranga. Tiesiog stovėjau ten ir negalėjau išmesti iš galvos vienos minties: taip, aš laimėjau, bet kas, jeigu būčiau nelaimėjęs? Visas olimpinis turnyras, visos rungtynės, visi tie paramos renginiai, mūsų šalies svajonės. Ir jei būtumėm nelaimėję... Nežinau, ką būčiau sau pasidaręs. Buvau toks laimingas, kad visa tai liko praeityje. Tada teliko tik du dalykai: beribis džiaugsmas ir nevaldomos ašaros.
MARČIULIONIS: Buvo tokia istorija. Aš buvau su Tony Parkerio tėvu prieš rungtynes Slovėnijoje. Jis sakė: „Šarūnai, žinai kaip galėtum nesirūpinti dėl pinigų iki gyvenimo galo? Tu turėtum susirinkti po 2 procentus iš visų krepšininkų, kurie iš Europos atvyko į NBA“. Man tai pasirodė labai juokinga.
DONNIE NELSONAS: Kai pradėjau dirbti lygoje, visi aplink mane sakė: „Tie europiečiai nieko nesupranta, jie nesigina, jie niekada čia nepritaps“. Ir tada parėjo pirmoji sėkminga banga: Marčiulionis, Volkovas, Kukočius, kiek vėliau – Sabonis. Šie vyrukai ir pastatė tiltą tarp Europos ir NBA.
MULLINAS: Jis neabejotinai buvo pirmas žaidėjas, kuris atvyko į JAV ir sugebėjo čia įsitvirtinti. Manau, kad tada visi kiti pagalvojo: „Oho, tai įmanoma“. Buvo atvažiavusių ir anksčiau, bet jie čia neišsilaikė. Šarūnas tapo labai svarbia geros komandos dalimi ir jis padarė mums visiems neišdildomą įtaką.
DONAS NELSONAS: Tas žmogus atvėrė tikrą Pandoros skrynią.
