Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje legendinės Bostono „Celtics“ komandos dalimi buvęs aukštaūgis įsitikinęs, kad tradiciniai vidurio puolėjai NBA lygai visuomet bus reikalingi, nepaisant greitėjančio žaidimo stiliaus.

Pats keturiskart NBA čempionas per savo karjerą nepataikė nė vieno tritaškio, tačiau buvo greitas ir taiklus atakuodamas iš artimų krepšiui distancijų.

Domantas man patinka labiau nei Jonas. Pagrindinė to priežastis – gynyba. Gynyba laimi rungtynes NBA lygoje, o didžioji gynybos dalis tenka vidurio puolėjui, todėl gerai besiginančius aukštaūgius gerbiu labiausiai. Nusiteikimas agresyviai žaisti gynyboje yra tai, ko NBA komandos labiausiai tikisi iš savo vidurio puolėjų.
Robertas Parishas

Legendinių Larry Birdo ir Kevino McHale‘o pagalbininkas bene labiausiai buvo vertinamas už gynybinius sugebėjimus, o būtent juos aukštaūgis ir dabar laiko pagrindiniu reikalavimu vidurio puolėjo sėkmei pajėgiausioje pasaulio lygoje.

„Gynyba laimi rungtynes NBA lygoje, o didžiulė atsakomybė ginantis krenta ant vidurio puolėjo pečių. Todėl gerai besiginančius aukštaūgius gerbiu labiausiai. Nusiteikimas agresyviai žaisti gynyboje yra tai, ko NBA komandos labiausiai tikisi iš savo vidurio puolėjų“, – sakė už Atlanto rungtyniaujančius lietuvius Domantą Sabonį ir Joną Valančiūną lyginęs R. Parishas.

Dar 1976 metais karjerą „Golden State Warriors“ klube pradėjęs, o nuo 1980 metų su Kareemu Abdul-Jabbaru beveik dešimtmetį istorinėse „Celtics“ ir Los Andželo „Lakers“ akistatose besigrūmęs R. Parishas Bostoną paliko 1994 metais, tuomet sužaidė du sezonus Šarlotės „Hornets“ gretose ir 1996-1997 metų sezone baigė karjerą su Čikagos „Bulls“ ketvirtą kartą tapdamas čempionu.

213 cm ūgio buvęs krepšininkas į NBA istoriją įėjo kaip daugiausiai rungtynių sužaidęs atletas – per 21 sezoną jis sužaidė net 1611 mačų, o pasitraukė tik būdamas jau 43-ejų.

Duodamas interviu DELFI NBA R. Parishas atskleidė, jog tokios ilgos karjeros krepšininkų sveikatoms pliusų neprideda.

„Žmogaus kūnas nėra sukurtas tokiai bausmei, kaip krepšininko karjera. Priėmęs šią bausmę, senatvėje turi kentėti jos padarinius – skausmus ir netgi negalią“, – sakė 64-erių sulaukęs trečias vyriausias žaidėjas NBA istorijoje.

Tinklalapis DELFI su legendiniu NBA vidurio puolėju taip pat kalbėjosi apie sveikatos problemų paveiktą Arvydo Sabonio karjerą, Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno ateitį, besikeičiančią NBA vidurio puolėjų rolę ir Ballų šeimos viešnagę Lietuvoje.

– Karjeros pabaigoje esate du kartus aikštelėje kovojęs su Arvydu Saboniu. Kokie jūsų prisiminimai apie jo karjerą NBA lygoje?, – DELFI NBA paklausė R. Parisho.

– Arvydas buvo nuostabus vidurio puolėjas. Jis buvo labai talentingas ir išsiskyrė aukštaūgiams tuomet dar nebūdingais įgūdžiais, o ypatingai stebino jo gebėjimas perduoti kamuolį. Tie perdavimai buvo įspūdingi. Be to, jis galėjo rinkti taškus tiek baudos aikštelėje, tiek už jos ribų.

Gaila, kad Arvydą stipriai stabdė traumos. Dėl sveikatos problemų jis akivaizdžiai sulėtėjo, prarado atletiškumą ir nebegalėjo taip aukštai šokti, bet jo didelis kūnas užimdavo daug vietos aikštelėje, jis buvo vienas galingiausiai sudėtų „centrų“ NBA lygoje. Nors jo karjera JAV buvo trumpa, ji buvo tikrai puiki.

– Kalbant apie sveikatą, jūs NBA lygoje rungtyniavote 20 metų ir žaidėte net iki 43-ejų. Krepšininkams, o ypač aukštaūgiams, visos karjeros metu tenka atlaikyti didelį fizinį krūvį, kaip visa tai paveikia sveikatą jau pabaigus karjerą?

– Krepšininko karjera stipriai paveikia visų sveikatas. Jei žaidi ilgiau nei penkerius metus, fiziškai niekada nebūsi toks, koks buvai. Žmogaus kūnas nėra sukurtas tokiai bausmei kaip krepšininko karjera. Priėmęs šią bausmę, senatvėje turi kentėti jos padarinius – skausmus ir netgi negalią.

– Grįžtant prie Sabonių šeimos, NBA lygoje antrąjį sezoną žaidžia Arvydo sūnus Domantas. Kokias regite jo karjeros perspektyvas?

– Labai tikiuosi, kad Arvydo sūnui pavyks išvengti jo tėvą persekiojusių traumų. Panašu, kad Domantas gali turėti labai sėkmingą karjerą. Dabartinis jo žaidimas yra daug žadantis: vyrukas labai stengiasi abejose aikštelės pusėse, jis geras tiek rinkdamas taškus, tiek besigindamas.

Atrodo, kad Indianapolyje Domantas jaučiasi kaip namuose. Labai svarbu, kad naujoje organizacijoje jam pavyko apsiprasti taip greitai. Neabejoju, kad to Arvydo sūnaus ateitis „Pacers“ klube yra labai šviesi.

– Ar šviesesnė nei Jono Valančiūno ateitis Toronto „Raptors“ ekipoje?

– Domantas man patinka labiau nei Jonas. Pagrindinė to priežastis – gynyba. Gynyba laimi rungtynes NBA lygoje, o didžioji gynybos dalis tenka vidurio puolėjui, todėl gerai besiginančius aukštaūgius gerbiu labiausiai. Nusiteikimas agresyviai žaisti gynyboje yra tai, ko NBA komandos labiausiai tikisi iš savo vidurio puolėjų.

J. Valančiūnas taip pat yra geras „centras“, jis aukštesnis ir stambesnis, o jo pozicijos žaidėjui tai yra didelis pliusas. Jonas yra klasikinis tvirtai sudėtas vidurio puolėjas, galintis baudos aikštelėje dominuoti fizine jėga ir puolime žaisti labai efektyviai.

Žinoma, taškų rinkimas yra svarbu, bet manau, jog svarbiau yra gynyba.

Vis dėlto nepritariu LaVaro sprendimui nutraukti vaikų mokslus gimtinėje. Neabejoju, jog išsiųsti savo vaikus į Lietuvą buvo klaida. Manau, kad reikėjo leisti jiems baigti mokslus JAV. Ypač žalinga patirtis Lietuvoje gali būti LaMelo, nes jis labai jaunas.
Robertas Parishas

– Pastaruoju metu neretai diskutuojama apie tai, kad J. Valančiūno stiliaus tradiciniams centrams nebėra vietos NBA lygoje, nes komandos mažina ir greitina savo sudėtis, akcentuodamos metimus ir universalumą gynyboje. Ką apie tai manote?

– NBA lygai tokie tradiciniai „centrai“ visada bus reikalingi, kad ir koks greitėjantis būtų žaidimo stilius. Tam yra dvi priežastys.

Visų pirma, tokie aukštaūgiai yra nepakeičiami norint apsiginti nuo metimų iš po krepšio. Aukšti kūnai ir ilgos rankos yra tai, ko reikia norint apsiginti po lenta.

Antra, tokie „centrai“ yra reikalingi daug tritaškių metančioms komandoms, nes galinga jėga po krepšiu neleidžia varžovams susikoncentruoti tik ties gynyba prieš snaiperius, o tai suteikia tritaškių specialistams daugiau erdvės ir galimybių pataikyti.

Richardas Hamiltonas, Andre Milleris, Robertas Parishas
Foto: Getty images

– Lietuvoje daug tritaškių dabar mėto Prienų-Birštono „Vytauto“ naujokai LiAngelo ir LaMelo Ballai. Ką manote apie Ballų šeimą ir jos sprendimą persikelti į Lietuvą?

– Man patinka LaVaras ir tai, kiek daug meilės ir palaikymo jis suteikia savo vaikams. Jis tai daro griežta ranka, prieštaraudamas jam nepatinkantiems trenerių ar teisėjų sprendimams. Tai tik parodo jo meilę ir rūpestį, tai nėra blogai.

Vis dėlto nepritariu LaVaro sprendimui nutraukti vaikų mokslus gimtinėje. Neabejoju, jog išsiųsti savo vaikus į Lietuvą buvo klaida. Manau, kad reikėjo leisti jiems baigti mokslus JAV. Ypač žalinga patirtis Lietuvoje gali būti LaMelo, nes jis labai jaunas.

Žmogaus kūnas nėra sukurtas tokiai bausmei kaip krepšininko karjera.
Robertas Parishas

Jie nuvyko į skirtingą kultūrą, skirtingą aplinką, jie nemoka svetimos kalbos. Negana to, jie paaugliai, o turi žaisti prieš profesionalus vyrus. Tai yra didelis iššūkis. Jie nieko nežino apie šalį, jie tikrai nesijaučia joje komfortiškai, o tai yra nesėkmės receptas.

Gali būti, kad LaMelo ir LiAngelo Lietuvoje pranoks kai kuriuos profesionalus savo individualiu meistriškumu, tačiau kad ir kokio lygio būtų Lietuvos krepšinio lygos žaidėjai, jie vis tiek yra profesionalai, o profesionalai visada bus pranašesni už vidurinės mokyklos ar universiteto žaidėjus.

– Vadinasi, Ballų nuotykis Lietuvoje yra nenaudingas ir nereikalingas?

– Naudos yra, ir ją gaus visos pusės, net ir broliai. Žaidimas Lietuvoje Ballams turėtų atverti akis, dabar jie žinos, kas yra profesionalų krepšinis.

Jų atvykimas yra gerai ir Lietuvai, ir visam krepšiniui, nes dėl jų šalis ir krepšinio programa gauna daug viešumo, o pozityvus viešumas visada yra gerai.