Tačiau Lietuvos portaluose publikuotas nė 800 sekėjų twitteryje neturinčio Williamo Lou tekstas iš kitų JV kritikuojančių apžvalgų išsiskiria itin aštriu fatališkumu.
Purvais nuo galvos iki kojų jame apdrabstytas uteniškis nurašomas kaip beviltiškas, absoliučiai neprogresuojantis ir niekam tikęs vidurio puolėjas, tampantis našta pergalių siekiančiai „Raptors“ komandai.
Fredą VanVleetą ir Jakobą Poeltlą kaip ryškų žaidimo kokybės šuolį Toronte atlikusius žaidėjus išskiriantis tinklaraštininkas jau kitoje pastraipoje savo straipsnį puošia retoriniais šūksniais:
„Ką Valančiūnas padarė, kad prisitaikytų? Išskyrus tai, kad po pirmo sezono grįžo fiziškai sustiprėjęs (ką turi padaryti kiekvienas aukštaūgis) ir įvaldęs pastangas pašokdinti varžovą, ant kurių pasimauna tik patys naiviausieji, kurioje žaidimo dalyje jis parodė progresą? Jis vis dar negali nei varytis kamuolio, nei atlikti perdavimų, nei mesti, nei gintis“.
Taip, Jonas susiduria su rimtais sunkumais gindamasis prieš varžovų derinį du-prieš-du, tačiau visoje lygoje tėra tik keli vidurio puolėjai, galintys efektyviai perimti gynėjų priežiūrą; taip, Jonas neišsiskiria ypatingais gebėjimais kamuolio valdymo srityje, bet noras šiuo atžvilgiu vertinti aukštaūgių naudingumą apskritai skamba absurdiškai.
Trys likę W. Lou paminėti žaidimo aspektai ir juos apjungiantis progreso niuansas visiškai neatitinka nei kritiško, nei juolab kardinaliai žaidėją juodinančio tono.
Nors kol kas 2017-18 metų sezonas Valančiūnui klostosi silpniausiai iš visų iki šiol buvusiųjų, to priežasčių reikėtų ieškoti ženkliai sumažėjusio Jono žaidybinio laiko problemoje, užuot apvertus priežasties ir pasekmės sąryšį.
Grėsmingas „Raptors“ baudos aikštelės šeimininkas
Siekdamas skaitytojams pateikti kuo gyvesnius Lietuvos atstovų pasirodymų NBA lygoje aprašymus, visada Jono ir Domo žaidimą (kiek tai leidžia nesidubliuojantis „Raptors“ ir „Pacers“ tvarkaraštis) stebiu tiesiogiai. Nors šiame sezone pozityvesnių emocijų dažniau atneša Indianoje rungtyniaujantis lietuvis, vienas JV žaidimo aspektas nuo pat pirmųjų pirmenybių rungtynių iš akies palieka puikų įspūdį.
Atvykęs į Toronto ekipą Jonas, kaip ir dauguma lygos naujokų, stabdydamas varžovų prasiveržimus dažniausiai pažeisdavo taisykles ir pasiųsdavo oponentus prie baudų metimo linijos. Būtent šis gynybos aspektas („krepšio saugojimas“) ar, tiksliau, jo išmanymo stoka stipriai ribojo lietuvio žaidimo laiką pirmuosiuose NBA sezonuose.
Nors akivaizdų progresą, stengiantis išlaikyti vertikalumą kontakto su metimą atliekančio varžovo metu, Valančiūnas ėmė demonstruoti jau ankstesniais metais, 2017-18 metų pirmenybėse lietuvis po savuoju krepšiu pagaliau tapo itin sunkiai oponentams įveikiama kliūtimi.
Pirminį įspūdį akivaizdžiai pagrindžia ir NBA.com pateikiama statistika. Jonui stabdant iš po krepšio (mažiau nei 2 metrų atstumo nuo lentos) atakuojančius žaidėjus jų pataikymo procentas yra 8,9 procento mažesnis už jų vidurkį.
Pagal šį skaičių tarp visų bent 10 rungtynių sužaidusių ir bent 4 tokius metimus per jas vidutiniškai stabdančių NBA žaidėjų (atmetant „vienos nakties stebuklus“) žengia dvyliktoje vietoje, o tarp starto penkete susitikimus pradedančių vidurio puolėjų yra septintas.
Toks rodiklis leidžia JV efektyviausių „krepšio sargų“ sąraše sau už nugaros palikti visą būrį puikią gynybinę reputaciją turinčių aukštaūgių: Steveną Adamsą, Marca Gasolį, Mylesą Turnerį ir net Rudy Gobertą (palyginimui – Domantas Sabonis su -2,5 procento įtaka varžovų metimams yra 26-as).
Pastarųjų sezonų rezultatai leidžia įžvelgti ir ryškų 25-erių metų lietuvio progresą: prieš trejus metus šis Jono rodiklis siekė -3, prieš porą -4, o pernai -5,2 procento. Beveik keturių nuošimčių šuolis yra kol kas didžiausias JV karjeroje, o pakliuvimas į pirmąjį startinių centrų dešimtuką šio aspekto statistikoje yra milžiniškos pagarbos vertas pasiekimas.
Negana to, būdamas aikštėje Valančiūnas vidutiniškai atkovoja 27,9 procento visų po „Raptors“ ginamuoju krepšiu atšokusių kamuolių, pagal šį skaičių lenkdamas abu brolius Gasolius, Tysoną Chandlerį, Marciną Gortatą ar Enesą Kanterį.
Po praėjusio sezono žiniasklaidai žadėjęs, jog kitais metais „bus ir tritaškiai, bus ir kitokia gynyba“, Jonas savo žodį ištesėjo ir tapo vienu patikimiausiai savoje baudos aikštelėje žaidžiančių lygos centrų.
Nors NBA lyga nepateikia gynybos prieš du-prieš-du statistikos, nesunku prognozuoti, jog Valančiūnas veikiausiai niekada netaps nepriekaištingai šį derinį stabdančiu žaidėju. Tačiau galėčiau lažintis, jog šie skaičiai atskleistų jei ir nežymią, bet svarbią detalę – progresą.
Ir nors lietuvis kol kas toli gražu netapo rezultatyvių perdavimų automatu, jo pastangos atsidūrus prieš dvigubą varžovų gynybą rasti laisvą komandos draugą, skirstyti perdavimus nuo tritaškio linijos, kaip diena ir naktis skiriasi nuo prieš porą metų aikštėje matyto vaizdo.
Po čiurnos traumos ritmo ir pasitikėjimo savimi vis dar neatgaunantis lietuvis šiuo metu nežaidžia geriausio krepšinio savo karjeroje, tačiau dėl (tikėkimės) trumpalaikės duobės anaiptol nenusipelno būti išvadintas niekam tikusiu ar beviltišku.
O frazė apie „mesti kamuolio taip ir neišmokusį“ vidurio puolėją, šiame sezone baudų metimus realizuojantį 87 procentų taiklumu, išsamesnių komentarų nereikalauja. Dešimties nuošimčių augimas per du sezonus. Antras geriausiai baudas lygoje metantis centras! Tu turbūt juokauji.
„Neturi teisės verkti dėl to, kad negauni žaisti, kai nieko dėl to nedarai“ – savo straipsnyje rėžia Lietuvoje vieną dieną svarbiu ir įtakingu ekspertu netyčia tapęs W. Lou.
Sakyčiau, jog žmogus neturi teisės koneveikti kito žmogaus ir juo labiau su žemėmis maišyti jo charakterio savybių remdamasis ne faktais, o asmenine nuomone. Tačiau laisvo žodžio eroje mes visi turime teisę išreikšti savo poziciją, kad ir kaip toli nuo realybės ji bebūtų.
Mes netgi turime teisę išversti bet kokią tokio pobūdžio sapalionę ir pateikti ją už gryną pinigą.
