Dar 2012-ųjų metų vasarą tuometinį klubo lyderį Dwightą Howardą į Los Andželo „Lakers“ mainų keliu išisuntusi organizacija pradėjo atsinaujinimo laikotarpį. Šiandien, praėjus penkeriems pralaimėjimų gausa ir aukštais naujokų biržų šaukimais pažymėtiems metams, Orlando klubas ir toliau priskiriamas Rytų konferencijos autsaiderių grupei.

Nuo 1989-ųjų metų NBA lygoje besivaržantys „Magic“ po minėtojo sandorio taip ir nebegrįžo į atkrintamąsias varžybas, o penkerių metų trukmės tokio pobūdžio sausra yra ilgiausia klubo istorijoje.

Liūdniausia šioje situacijoje tai, jog nuo 2013-ųjų metų sezono Orlando organizacija turėjo visą šūsnį aukštų šaukimų (#2 – Victoras Oladipo, #4 – Aaronas Gordonas, #5 – Mario Hezonja, #11 – Domantas Sabonis, #6 – Jonathanas Isaacas), tačiau jų nesugebėjo paversti bent vienu Visų žvaigždžių rungtynių kalibro krepšininku.

Artėjantys metai taps svarbiausiu dalies jaunųjų krepšininkų įvertinimo laikotarpiu bei nulems sprendimus pasirašyti su talentais ilgalaikes sutartis arba iš nulinio taško taip ir nepajudėjusį persistatymo procesą dar kartą pradėti iš naujo.

Pavėluoti pokyčiai klubo valdyboje

Prieš penkerius metus „Magic“ naują puslapį atvertė ne tik atsisveikinę su D. Howardu, bet ir abipusiu susitarimu nutraukę sutartį su tuometiniu generaliniu vadybininku Otisu Smithu. Jo vietą klube užėmė solidžią aštuonerių metų patirtį „Spurs“ ir „Thunder“ klubuose sukaupęs Robas Henniganas, tądien, būdamas vos 30-ies metų amžiaus, tapęs jauniausiu generaliniu vadybininku visoje lygoje.
Robas Henniganas

Užpernai Orlando organizacija pasitikėjimą stringančio klubo vedliu išreiškė pratęsdami Hennigano sutartį iki 2017-18 metų sezono pabaigos, tačiau šių metų balandžio 13-ąją vunderkindo statusą turėjęs specialistas buvo atleistas iš pareigų.

Per penkerius jo vadovavimo metus „Magic“ iškovojo 132 pergales ir patyrė 278 pralaimėjimus, taip užfiksuodami blogiausią penkerių metų laikotarpį klubo istorijoje. Jei R. Henniganas šios pralaimėjimų serijos dėka būtų naujokų biržose „ištraukęs“ bent du pakankamai aukšto lygio krepšininkus, toks kelias į sėkmę būtų suprantamas ir pateisinamas.

Tačiau vadybininkas ne tik šaudė pro šalį rinkdamasis naujokus, bet ir pasirašė keletą „Magic“ finansinį lankstumą suparalyžiavusių kontraktų – 68 milijonai Bismackui Biyombo ir 16 milijonų Jeffui Greenui po algų kepurės stabilizavimosi šiandien atrodo kaip juodojo humoro anekdotai.

Jausdamas vis didesnį spaudimą parodyti nors kokį per penkerius metus padarytą progresą specialistas praėjusią vasarą ryžosi paaukoti du jaunus žaidėjus V. Oladipo ir D. Sabonį už tik vienam sezonui galiojusį Serge'o Ibakos kontraktą.

Šis sprendimas atrodė pakankamai logiškas ir net labai intriguojantis. „Magic“ buvo ką tik sukirtę rankomis su plieninės gynybos dėka Indianos „Pacers“ į du Rytų konferencijos finalus atvedusiu vyriausiuoju treneriu Franku Vogeliu. Blokų gausa savo karjerose pasižymėję S. Ibaka ir B. Biyombo turėjo tapti Orlando gynybos stuburu, tačiau šio eksperimento rezultatai tapo paskutiniu lašu klubo savininkų kantrybės taurėje.

Po kelių mėnesių Henniganas išisuntė Ibaką į Torontą, šiuo sprendimu praktiškai paversdamas V. Oladipo ir D. Sabonį teisėmis į Terrence'ą Rossą ir vėliau „76ers” perleistą latvį Anžėjų Pasečniką.

Geru žodžiu „Magic“ gerbėjų tarpe anaiptol neminėsimą specialistą organizacijoje pakeitė buvęs Milvokio „Bucks“ generalinis vadybininkas Johnas Hammondas, prieš ketverius metus naujokų biržoje 15-uoju pasirinkimu pašaukęs Giannį Antetokounmpo.

Naujojoje darbovietėje 63-ejų metų vadybininkas susidurs su rimtais iššūkiais, prasidėsiančiais nuo sprendimų dėl jaunų, talentingų, tačiau savo vertės vis dar neįrodžiusių krepšininkų ateities.

„Paleisti negalima išlaikyti“ – kur kablelį padės Orlando klubas?
Aaronas Gordonas ir Elfridas Paytonas

Pagrindiniu „Magic“ galvos skausmu šiandien įvardinamas A. Gordono ir Elfrido Paytono statusas klube. Iki sezono pradžios Orlando organizacija gali vykdyti išankstines derybas dėl žaidėjų kontraktų pratęsimo arba nuspręsti leisti jiems sužaisti paskutinį sutartyse numatytą sezoną ir vasarą tapti apribotais laisvaisiais agentais.

Dėjimų konkursuose sužibėjęs buvusio Vilniaus „Lietuvos Ryto“ legioneriaus Drew Gordono brolis Aaronas turėtų būti laikomas didesniu (ar tiesiog ryškesniu) Floridos valstijos komandos prioritetu.

Pernykštį sezoną dėl S. Ibakos atvykimo lengvojo krašto puolėjo pozicijoje pradėjęs krepšininkas nesugebėjo prisitaikyti prie naujos rolės, tačiau vasario mėnesį grįžęs į ketvirtojo numerio rolę pademonstravo neabejotiną progresą.

Dalindamasis aikštę su į „Raptors“ išvykusiu afrikiečiu puolėjas rinko po 11,2 taško ir 4,6 atkovoto kamuolio per rungtynes, tačiau po įvykdytų mainų savo vidurkius pakėlė iki solidžių 16,4 ir 6,2 atitinkamose kategorijose.

Atletiškas, šoklus ir greitas krepšininkas gali efektyviai keistis ginamaisiais savoje aikštės pusėje, tačiau per tris sužaistus sezonus niekada nepasiekė net 30 proc. tritaškių pataikymo ribos. Nepaisant šios silpnybės Aaronui vis dar vos 22-eji metai ir geriausi jo NBA sezonai žaidėjo laukia ateityje.

Dar prastesniu taiklumu atakuojant iš toli pasižymi įžaidėjas E. Paytonas, pernai realizavęs vos 27 proc. mestų tritaškių. Nors kovo mėnesį egzotiškosios šukuosenos nešiotojas pasižymėjo net penkiais trigubais dubliais ir įspūdingais 12,7 taško, 7,6 atkovoto kamuolio ir 8,4 rezultatyvaus perdavimo vidurkiais, skeptikai teigia, jog tokius skaičius gynėjas rinko tik nieko nebelėmusiose reguliariojo sezono rungtynėse.

Įdomus aspektas, tiesiogiai liečiantis E. Paytoną, yra pastaruoju metu vis garsėjančios diskusijos apie žaidėjų šukuosenų įtaką jų metimų taiklumui. Daugumai krepšininkų kamuolį išmetant nuo kaktos virš jos styrantys kuokštai tikrai nepadeda taisyklingos technikos įsisavinimui, o kartu su Elfridu dėl šio niuanso kritikuojamas ir pernai „Lakers“ stipriai nuvylęs Brandonas Ingramas.
Elfridas Paytonas

Jeigu A. Gordono stipriosios pusės yra pakankamai įtikinamos ir leidžiančios jam tikėtis solidžios NBA karjeros, E. Paytonas rungtyniauja konkurencingiausioje lygos pozicijoje ir „Magic“ teks rimtai pasvarstyti ar būtent šis įžaidėjas yra vertas vadovauti komandos atakoms artimiausius keletą metų.

Bene stipriausia klubo dalimi šiandien tenka laikyti jau minėtąjį strategą F. Vogelį, kuris vienintelis yra įrodęs, jog sugeba būti naudingas aukščiausio lygio rungtynėse. Komandos sudėtis perpildyta vienpusiškais krepšininkais ir vis dar stokoja aiškiai išreikšto lyderio – nė vienas dabartinis „Magic“ krepšininkas savo karjeroje niekada nėra vidutiniškai rinkęs bent 20-ies taškų per rungtynes.

Jei Orlando klubas būtų kulinarinis patiekalas, tai būtų ne vegetarui pateiktas tarpusavyje nesuderinamų garnyro ingredientų kratinys. F. Vogelio ir J. Hammondo laukia sunki užduotis – po penkerių klaidžiojimų metų surasti šios komandos veidą ir skonį.

Šioje serijoje taip pat skaitykite: