Kol Lietuvoje krepšinio sirgaliai piktinosi NBA debiutantui skiriamu žaidimo laiku, pats M. Kuzminskas kantriai laukė, o vos tik gavęs bent menkiausią progą – ją išnaudodavo su kaupu.
„Nesišakojęs“ ir sunkiai dirbęs lietuvis pamažu užsitarnavo ir „Knicks“ vairininko Jeffo Hornaceko pasitikėjimą, todėl sunkiu komandai metu treneris žinojo, į ką kreiptis.
Kai sausio mėnesį Niujorko klubą užklupo traumų liūnas, o teko žaisti net 17 rungtynių, M. Kuzminskas tapo vienu svarbiausiu ekipos žaidėjų. Po Naujųjų vilnietis pirmą kartą ant parketo žengė kaip starto penketo narys, aikštelėje praleido rekordinį minučių skaičių (38) ir pasiekė asmeninį rezultatyvumo rekordą (19).
Apskritai, sausis Kūziai buvo geriausias debiutiniame sezone – per 20 minučių jis vidutiniškai rinko po 8,7 taško, 2,6 atkovoto kamuolio ir 1,3 rezultatyvaus perdavimo.
Ir nors kitas mėnesis jau nebebuvo toks skambus, pirmąjį sezoną jis užbaigė su trenksmu – per paskutinius šešis mačus įmesdavo net po 10,5 taško, nors ir žaisdavo tik po 19 minučių.
Visgi pati „Knicks“, puikiai startavusi čempionate ir turėjusi milžiniškų svajonių, finišavo toli gražu ne su trenksmu – iš 82 rungtynių laimėjo vos 31 ir Rytuose liko vos 12-likta.
„Kalbant apie save, tai jaučiu, kad padariau viską, ką galėjau. Mano žaidimo laikas labai šokinėjo – jis priklausydavo nuo komandos draugų sveikatos ir varžovų, todėl mano tikslas buvo išlaikyti stabilų žaidimą, nekreipiant dėmesio, kiek žaidžiu minučių.
Vasario mėnesį buvo sunkesnė atkarpa, o atmetus ją – sakyčiau, kad sezonas vienareikšmiškai teigiamas. Tik viską šiek tiek apkartino tai, kad su komanda nepasiekėme to, ką norėjome, ir to, ką galėjome. Iki Naujųjų metų viskas atrodė gerai, bet tada patekome į duobę, iš kurios po to jau nebeišlipome“, – vertino pats krepšininkas.
Kaip niekada daug atostogų iki pirmosios Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklos turėsiantis M. Kuzminskas jau spėjo ir atsipūsti bei pravėdinti galvą Havajuose, ir jau vėl kibti į darbus – tiek Niujorke, tiek grįžęs į gimtąjį Vilnių 205 cm ūgio puolėjas pluša pagal specialiai jam sudarytą „Knicks“ treniruočių programą.
Neatsisakė jis užsukti ir į DELFI redakciją, kurioje pasidalino gyvenimo Niujorke įspūdžiais, papasakojo apie naujas patirtis NBA ir laukiančius vasaros planus bei pasidalino mintimis apie Dainiaus Adomaičio į Lietuvos rinktinę įpūstus naujus vėjus.
– Dar sekmadienį grįžote į Lietuvą, bet spėju, kad turite tiek veiklos, jog dar ir atsipūsti nespėjote? – DELFI paklausė M. Kuzminsko.
– Pirmos dienos šiek tiek įtemptos – vis tiek norisi pabūti ir su šeima, ir su draugais, taip pat per metus yra susikaupę nemažai darbelių, todėl taip išeina, kad tenka iš vienos vietos į kitą važiuoti. Bet nieko nepadarysi, taip yra kasmet. Tiesiog džiugu, kad šiemet tam turiu daugiau laiko nei anksčiau, kai grįždavau iki rinktinės likus vos vienai savaitei ar net mažiau.
– Didžioji dalis Lietuvos krepšininkų dažniausiai nenoriai bendrauja su žurnalistais, o jūs esate vienas tų, kurie praktiškai niekada neatsisako pasikalbėti. Ar galima sakyti, kad Mindaugas Kuzminskas yra toks geraširdis, jog paprasčiausiai nemoka pasakyti „ne“?
– Iš dalies taip, iš kitos pusės tai yra darbo dalis. Nors man tai teikia malonumą – norisi, kad sirgaliai mane pažinotų ne tik kaip krepšininką, bet ir kaip žmogų. Ir tai yra vienas iš būdų save pateikti visuomenei.
– Žinau, kad Amerikoje turėjote ne pačią maloniausią situaciją, kai vienas JAV gyvenantis lietuvis parašė straipsnį su tiesios neatitinkančia informacija. Galbūt dabar jau esate kiek atsargesnis?
– Toks atvejis buvo pirmą kartą mano gyvenime. Tas žmogus net neėmė iš manęs interviu – aš tiesiog bendravau su Lietuvos sirgaliais, su savo pažįstamais, o jis nugirdo ir kažką parašė, dar kažką nuo savęs pridėjo... Kas mane pažįsta, žino, kad tokių dalykų niekada nepasakyčiau. Buvo nemalonu, bet pasimokiau. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio nesėkmingų atvejų ir vienas iš nedaugelio žmonių, kurie taip padarė. O visi kiti tikrai objektyvūs ir su jais gerai sutariu.
– Bet JAV žiniasklaida, ypač Niujorko, dažnai svarstymus pateikia kaip faktus. Ar jau pavyko su tuo susigyventi?
– Lietuvoje politikai ar sporto veikėjai piktinasi žiniasklaida, kad ji nusiteikusi priešiškai ar yra užsakyta, bet kai nuvažiuoji į Niujorką ir pamatai žurnalistų kiekį ir jų konkurenciją tarpusavyje... Ir nesakyčiau, kad tik šioje – visose srityse ten yra kova už būvį. Taip, yra didelės galimybės, bet tuo pačiu ir milžiniška konkurencija: jie vieni kitus stengiasi pranokti, todėl ir išsikreipiami faktai, visi bando kažkuo nustebinti ir kažką nuo savęs prideda. Atrodo, kad mūsų klube – vien dramos, o iš tikrųjų, nors sezonas ir nebuvo nusisekęs, kalbant apie vidinę atmosferą – viskas buvo gerai.
– Anksčiau per sezoną spaudoje būdavo galima rasti tik vieną kitą jūsų interviu, bet žaidžiant NBA tas skaičius gerokai išaugo. Galbūt netgi teko paskaičiuoti, kiek interviu davėte šiemet?
– Skaičiuoti neteko (juokiasi), bet vienas draugas labai sėkmingai papokštavo. Kai Seime buvo tie visi įvykiai su Kildišiene, tai sako: atsiverti bet kurį portalą, tai būna Kildišienė, Karbauskis arba Kuzminskas – trys K (juokiasi). Man ir dabar grįžus norisi susitikti su visais, kas nori, bet tiesiog nesinori žmonėms atsibosti. Juk vien sezono metu yra 82 rungtynės – tai jau 82 kartus parašys, kaip sekėsi, ar žaidei. Tada dar buvo visos „Knicks“ dramos, tai vėl parašydavo – kiekvieną dieną būdavo po straipsnį. Ir jeigu dar vasarą grįžęs visiems įkyrėsi, tai visiems atsibosi ir būsi nebeįdomus. Taip kad viską reikia daryti su saiku.
– Socialiniuose tinkluose sekant jus, jūsų draugę Eglę ar tą patį Kristapą Porzingį, akivaizdu, kad net ir laisvomis dienomis be krepšinio tikrai neliūdėdavote. Koks tas gyvenimas Niujorke?
– Po treniruočių ir rungtynių nelieka labai daug laiko. Be to, tiek klubas, tiek lyga yra įsitraukusi į labdaringą veiklą, todėl net jeigu ir turi laisvesnį vakarą, tai nuvažiuoji į tuos renginius. Negali pasakyti „ne“ ne vien dėl to, kad negali, bet ir dėl to, kad nori kažkam padėti. To laiko labai daug nebūdavo, tačiau jeigu pavykdavo, nueidavome į kitų sporto šakų rungtynes. Labai dažnai eidavome į ledo ritulio rungtynes, ypatingai, kai šiame sezone „Rangers“ tikrai neblogai sekėsi. Aplankėme daugelį miuziklų – kai kuriuos net du kartus. Šiuo atveju kalbu apie „Cats“: kai „Time Square“ aikštėje susitikome su prezidente Dalia Grybauskaite, ji jau buvo pasižiūrėjusi šį miuziklą ir man parekomendavo. Po dviejų dienų ir mes nuėjome – labai patiko: aš du kartus buvau, o Eglė netgi tris (juokiasi). Niujorke tikrai labai smagu ir yra ką veikti, tačiau tam daug laiko sezono metu nebūna.
– Bet pavaikščioti ant podiumo laiko atsirado. Kaip susiklostė situacija, kad teko ir modelio duonos paragauti?
– (kvatojasi) Buvo šokia tokia avantiūra norint save išbandyti. Ne taip viską įsivaizdavau, bet tikrai nesigailiu – jeigu būtų dar vienas toks pasiūlymas, manau, kad tikrai sutikčiau.
– Po NBA sezono išvykote atostogauti į Havajus. Ar užteko laiko nuo visko pailsėti?
– Taip, fizinis nuovargis jaučiasi, bet natūralu, kad krepšininkas visada jaučiasi pavargęs ir niekada nesijaučia visiškai šviežias. Tiesiog viskas yra galvoje: jeigu galvosi, kad esi pavargęs – taip ir bus. Havajuose turėjome labai aktyvų poilsį: kelias naktis miegojome viešbutyje, bet daugiausiai keliavome – kopinėjome po kalnus, kelias naktis miegojome palapinėje prie jūros, nes nebuvo kito pasirinkimo (juokiasi). Kalbant apie galvos pravėdinimą, tai atostogos buvo labai geros ir labai laiku. Grįžau su naujomis jėgomis ir su treneriais dvi savaites labai rimtai dirbau, o dabar ir Lietuvoje visą tai tęsiu.
– Nuo paskutinių „Knicks“ rungtynių prabėgo jau daugiau nei mėnuo, todėl tikriausiai jau turėjote progų apsvarstyti ir įvertinti savo debiutinį sezoną NBA. Ar viskas vyko taip, kaip tikėjotės? O galbūt pavyko ir viršyti savo lūkesčius?
– Kalbant apie save, tai jaučiu, kad padariau viską, ką galėjau. Mano žaidimo laikas labai šokinėjo – jis priklausydavo nuo komandos draugų sveikatos ir varžovų, todėl mano tikslas buvo išlaikyti stabilų žaidimą, nekreipiant dėmesio, kiek žaidžiu minučių. Vasario mėnesį buvo sunkesnė atkarpa, o atmetus ją – sakyčiau, kad sezonas vienareikšmiškai teigiamas. Tik viską šiek tiek apkartino tai, kad su komanda nepasiekėme to, ką norėjome, ir to, ką galėjome. Iki Naujųjų metų viskas atrodė gerai, bet tada patekome į duobę, iš kurios po to jau nebeišlipome.
– Kalbant apie minučių skaičių, ar psichologiškai tokie žaidimo laiko svyravimai neišbalansuoja?
– Manau, kad taip, bet aš vis tiek esu buvęs tokiose situacijose: pas Trifunovičių (2011-2012 m. sezone „Žalgiryje“ – DELFI) išvis nežaisdavau, pas kitus trenerius daug žaisdavau. Kad į NBA nuvažiavau 27-erių metų, iš dalies yra minusas, nes visi į tave žiūri kaip į vyresnį žaidėją ir kad nebesi toks perspektyvus kaip 20-ies. Bet iš kitos pusės, esi labiau pasiruošęs kad ir tiems patiems minučių svyravimams. Tai tikrai palengvino situaciją.
– Galbūt buvo pokalbis su „Knicks“ vadovais ir treneriais bei jie išsakė savo įvertinimus?
– Buvome susitikę su Philu Jacksonu, su generaliniu direktoriumi, su treneriu – su visais buvo susitikimai. Jie pasakė iš savo pusės, aš pasakiau iš savo pusės, ką norėčiau kitaip daryti, ką norėčiau patobulinti. Tada kartu su fizinio rengimo treneriais sudarėme vasarai planą, kurio laikausi ir bandau tuos tikslus įgyvendinti.
– Kai visą savo karjerą žaidžiate Europoje ir staiga esate įmetamas į NBA katilą – prie ko sunkiausia priprasti?
– Turbūt prie rungtynių skaičiaus, nes būdavo, kad per 30 dienų sužaisdavome 16-17 rungtynių. Kai su rinktine žaisdavome čempionatuose, jau tada atrodydavo didelis fizinis krūvis, nes per dvi savaites reikia sužaisti 7 rungtynes, o NBA visą sezoną toks pats krūvis, toks pats intensyvumas. Ir dar rungtynės vyksta ne 40, o 48 minutės. Dar ir kelionės ilgos. Tačiau klubas padaro viską, kad jos būtų vos ne malonumas. Todėl tikriausiai rungtynių skaičius paliko didžiausią įspūdį.
– O kalbant apie kelius, čiurnas, nugarą – ar sezono metu pavyko išvengti problemų?
– Ačiū Dievui, per pastaruosius ketverius metus Ispanijoje ir JAV iš viso esu praleidęs dvejas rungtynes: vienas Malagoje ir vienas Niujorke. Stengiuosi ir kol kas sekasi kūną išlaikyti tinkamos būklės – viliuosi (spjauna triskart per petį – DELFI), kad tų traumų man nereikės patirti. Man netgi buvo profesionalumo pavyzdys, kad per laisvas dienas atėjęs pasportuoti matai ir didžiausias komandos žvaigždes salėje atliekančias procedūras ar papildomai dirbančias mažesniems raumenukams. Tai paliko labai didelį įspūdį.
– Visi puikiai prisimena, kai Jonas Kazlauskas dar prieš kelerius metus jums rekomendavo vykti į NBA, tačiau tuo pačiu prisibijojo, kad jūsų žaidimas kiek per minkštas. Visgi matėme daugybę jūsų dėjimų, taip pat ir blokų, o ir kontakto nebijojote – jūsų akį buvo papuošusi įspūdinga mėlynė. Tai galbūt tie NBA žaidėjai vis tik nėra tokie jau monstrai, kaip gali pasirodyti iš šalies?
– Kai kurie iš tikrųjų yra monstrai, bet su jais tikrai galima žaisti (šypteli). Ypatingai daugumos komandų starto penketai yra aukščiausio lygio. O kalbant apie atsarginius žaidėjus, tai tikrai įmanoma žaisti. Nors jie ir yra nerealūs krepšininkai, bet tuo pačiu – vis tiek ir žmonės.
– Bet ir pats sezono metu atlikote nemažai dėjimų, iš kurių keli – išties įspūdingi. Koks jausmas užplūsdavo įkrovus kamuolį per varžovą?
– Aš dažniausiai žaisdamas nereiškiu emocijų – nei neigiamų, nei teigiamų. Taip, būna, kad kartais pratrūkstu, bet kaip kai kurie sako, esu vieno veido. Kartais, jeigu atlikdavau labai jau efektingą dėjimą, o „Madison Square Garden“ arena visada būdavo pilna ir žiūrovai ošdavo, tai net nežinodavau, kaip džiaugtis – padarydavau kokį nors judesiuką ir bėgdavau atgal į gynybą (juokiasi).
– Grįžtant prie „Knicks“ situacijos, kodėl pats Philas Jacksonas nesiryžta perimti komandos vairo?
– Sunku pasakyti, nors ir pačiam yra kilę tokių minčių, kodėl jis netreniruoja. Bet tiesiog viskas susideda – ir amžius, ir faktas, kad kaip treneris jau yra viską įrodęs (būdamas treneriu iškovojo 11 čempiono žiedų – DELFI), ir tai, kad yra tose pareigose, kuriose būdamas tikrai gali duoti daug naudos. Žinote, viskam reikia laiko: jeigu pažiūrėtume į stipriausias NBA komandas, tai visi jose kartu žaidžia bent 3-4 metus – būdavo padaromi tik maži pakeitimai. Stebuklai neįvyksta per vienerius metus.
– Bet aplink „Knicks“ visą sezoną kaupėsi ne vienas mainų debesis. Ar esate pasiruošęs, kad rudenį jau gali tekti nebe grįžti į Niujorką, o kraustytis į kitą miestą?
– Esu pasiruošęs, nes vasarą tokių baimių nėra. Taip, man patinka Niujorke, čia matau savo perspektyvas, bet jeigu klubas nuspręstų kitaip – nebūtų labai didelė tragedija. Tai gali reikšti, kad klubas, kuris tave pasiima, tavęs nori ir jame būtų dar didesnės galimybės. Bet to neramumo daugiau buvo mainų pabaigoje – buvo daug visokių gandų, o kai viskas sprendžiasi paskutinėmis minutėmis, tikrai būna neramu. Juk šiandien esi Niujorke, o jau rytoj vakare gali tekti viską mesti ir persikraustyti į kitą miestą. Sakyčiau, kad žaidėjams, kurie yra be antrų pusių – paprasčiau. Net ir tiems, kas su antromis pusėmis – irgi paprasta. Bet tiems, kurie turi vaikų, einančių į mokyklas ar darželius – tai yra ganėtinai didelis smūgis, nes reikia per vieną ar dvi dienas pakeisti absoliučiai visą aplinką, o vaikams tai tikrai būtų sunku.
– Sportavote tiek Havajuose, tiek ir grįžęs į Niujorką. Ties kuo sudėlioti pagrindiniai akcentai „Knicks“ sudarytoje treniruočių programoje?
– Kalbant apie mano fizinius parametrus, tai klubas akcentavo, kad reikia sustiprinti klubus, apatinę kūno dalį. O kas liečia krepšinio pusę, tai reikėtų greičiau metimą atlikti bei dar kelios smulkmenos, ties kuriomis reikia dirbti. Man sudarė visą programą, kurioje numatyti visi tikslai – kiek raumenų masės, kiek riebalų procentaliai galiu turėti ir visa kita. Dirbu ties tuo ir tikiuosi, kad pavyks viską įgyvendinti.
– Tai pasimėgauti greitu maistu per atostogas nepavyks?
– Manau, kad viskas, kas yra su saiku – yra gerai. Mano gyvenimas nėra vien juodas ir baltas – nėra kraštutinumų. Tikrai stengiuosi sveikai maitintis, bet mamos cepelinams tikrai nesakau „ne“ (juokiasi). Rungtynių dienomis visada stengdavausi valgyti identišką maistą, laisvomis dienomis mityba šiek tiek skirdavosi. Bet mamoms cepelinų tikrai pasiilgau, nes ji labai skaniai padaro. Tik kad sezono metu neturiu nei galimybių, nei noro juos valgyti.
– Viename ispaniškame interviu minėjote, kad vasarą galite sportuoti su Kristapu Porzingiu ir Willy Hernangomezu. Mačiau, kad dabar Kristapas treniruojasi su boksininku – galbūt ir jūs prisijungsite?
– Ne, prie bokso gal neprisijungsiu – tegul jie dviese ten dabar pasportuoja (juokiasi). Bet toks ir buvo jo planas – sezono pabaigoje Kristapas sakė, kad sportuos. O ir Vladimiro Romanovo laikais mes kartas nuo karto turėdavome bokso treniruotes – nuoširdžiai manau, kad jos tikrai duoda naudos, nes dirba absoliučiai viskas kūnas, be to, ugdoma ištvermė. Kartais gerai išbandyti kitas sporto šakas, kad dirbtų kiti raumenys. Bet tikrai manau, kad susibėgsime – juk Porzingis gyvena netoli, Liepojoje, viso labo vos kelios valandos kelio. Jau esame šiek tiek apkalbėję, kad greičiausiai atvažiuos vienas „Knicks“ treneris ir kažkurį laiką pasportuosime kartu.
– Tiek jūs, tiek ispanas Hernangomezas, tiek latvis Porzingis turėtumėte žaisti Europos čempionate. Ar patys tarpusavyje diskutavote apie laukiančias kovas?
– Su Williu labiau aptardavome praėjusios vasaros aktualijas, nes su jais žaidėme dvejas draugiškas rungtynes ir vienerias olimpiadoje. Jis man, aišku, turėjo daugiau ką pasakyti, ypatingai dėl to pasirodymo olimpinėse žaidynėse, bet rasdavome, kaip vienas kitą patraukti per dantį. O su Porzingiu visą laiką per treniruotes imituodavome, kad vasarą žaidžiame vienas prieš vieną ir paskutinių sekundžių metimus atliekame – kaip maži vaikai, bet nuo to tik smagiau. Dar smagu, kad tiek su ispanais, tiek su latviais žaisime draugiškas rungtynes. Tik tikiuosi, kad visi būsime sveiki ir susimatysime.
– Bet nei Ispanijos, nei Latvijos delegacijos neatvyko į Niujorką ir nesikalbėjo su Philu Jacksonu. Ar jam didelį įspūdį padarė lietuvių parodytas dėmesys?
– Tai buvo 100 proc. profesionalus žingsnis iš jų pusės. Netgi iš kitų šalių žmonių girdėjau pasipiktinimo, kodėl jų federacijos taip nedaro. Bet profesionalus ne dėl to, kad pasirodyti prieš „Knicks“ vadovybę, bet ir mano atžvilgiu klubas išsako, ką norėtų, kad vasaros metu patobulinčiau, tuo pačiu rinktinė pasako savo tikslus, savo galimybes – vyksta bendravimas, nes juk tikslas yra, kad būtų gerai man. Todėl džiaugiuosi, kad jie tai padarė ir kad bendravimas tarp jų yra.
– Jau turbūt teko užmesti akį ir į išplėstinį rinktinės kandidatų sąrašą. Koks buvo pirmas įspūdis?
– Pamačiau, kad esu ir apsidžiaugiau (juokiasi). Smagu iš tikrųjų, kad jaunimo tiek daug įtraukta. Aš atsimenu, kai mane pradėjo į išplėstinį sąrašą įtraukti – tai yra papildoma motyvacija, netgi sakyčiau šeimos šventė, kad tave pastebėjo Lietuvos rinktinė.
– Kalbant apie vyresnius žaidėjus, tai ir Dainius Adomaitis minėjo, kad ties kai kuriomis pavardėmis dar kabo klaustukai... Jums ir pačiam tenka bendrauti su nacionalinės komandos draugais. Kokį bendrą vaizdą iš pokalbių susidarėte jūs?
– Man apskritai keista, kad sezoną baigiau anksčiau už kitus – visi dar žaidžia, todėl pirma reikia sezonus pabaigti. Taip, kažkiek žinau, bet tegul visi pabaigia sezonus ir patys už save kalba.
– Dainius Adomaitis į rinktinę įnešė daug naujovių rinkdamasis trenerių štabą, vėl į sąrašus įtraukė kiek primirštus žaidėjus, tai turbūt tikitės naujovių ir pačiame žaidime?
– Bet kokiu atveju jų bus. Ir tikrai bus įdomu, nes tuos visus ketverius metus, kai atstovavau rinktinei, visada buvo Jonas Kazlauskas. Žinodavau, ko tikėtis tiek stovykloje, tiek žaidimo taktikose, o šiemet viskas bus kitaip, bet bus įdomu.
– Jūs Europos čempionate dalyvavote du kartus ir abu kartus pasidabinote sidabro medaliais. Galbūt atėjo laikas auksui?
– Duok Dieve, duok Dieve. Mūsų rinktinei reikia išeiti iš grupės etapo, o tada toks kertinis taškas būdavo tiek pasaulio čempionate, tiek olimpiadoje – jeigu laimi ketvirtfinalį, tuomet viskas gerai ir žaidi dėl medalių, bet jeigu pralaimi, visi ieško kaltų. Taip kad tikiuosi išeiti į ketvertuką, o tada – jau kaip bus.
– Kalbant apie tolimesnę rinktinės ateitį, tai nei NBA, nei Eurolyga neišleis savo žaidėjų ir tai kaip reikiant susilpnins rinktines atrankoje į pasaulio čempionatą. O kurią pusę šioje situacijoje palaikote jūs?
– Rinktinių principas ir yra toks, kad turi žaisti geriausi šalių žaidėjai. Aš niekada nebuvau už krepšininkų nacionalizavimą, nes turi žaisti būtent tos šalies geriausi žaidėjai. Ir jeigu nebus NBA bei Eurolygos žaidėjų, tai pats principas šiek tiek išsigimsta. Bet aš irgi viską žinau tik tiek, kiek perskaitau spaudoje, jokios kitos informacijos neturiu ir sunku kažką plačiau komentuoti. Bet aš visą laiką būsiu už tai, kad žaistų patys geriausi.
