Įdomu, kad savo NBA čempionais jau gali pasigirti ne tik didžiųjų krepšinio šalių – Argentinos, Ispanijos, Italijos, Turkijos, bet ir Ukrainos, Slovėnijos, Bahamų, Kongo DR, Naujosios Zelandijos, Puerto Riko ar Venesuelos gyventojai. Dar paradoksaliau yra tai, kad išsvajotąjį aukso žiedą ant piršto užsimovė net tokie žaidėjai, kaip slovakas Ričardas Petruška ir kinas Mengke Bateeras.
R. Petruška NBA sužaidė apskritai tik 22 mačus ir iš viso pelnė 53 taškus (vid. po 2,4), tačiau tai jam nesutrukdė kartu su Hjustono „Rockets“ 4:3 triumfuoti 1994 metų superfinale prieš Niujorko „Knicks“.
Tuo metu M. Bateeras lygoje išsilaikė kiek ilgėliau – net tris sezonus ir aikštėje pasirodė 46-iuose susitikimuose, kuriuose rinko vidutiniškai po 3,4 taško. Čempiono titulą jam atnešė antrasis (2003-iųjų) sezonas su San Antonijaus „Spurs“ klubu, kai lemiamoje dvikovoje 4:2 buvo įveikti Naujojo Džersio „Nets“. Tiesa, pats M. Bateeras tais metais nežibėjo ir pataikė vos 4 metimus iš 17-os (23 proc.).
Taigi kodėl nuo jų atsilieka baltų krepšinio galiūnai?
Į tiesos paieškas prasidedančių NBA atkrintamųjų varžybų proga leidžiasi portalas DELFI NBA.
SSRS gniaužtai
„Aš – nebe lokomotyvas, o tik mažas tramvajus“, – 1995-aisiais pagaliau pravėręs NBA duris, bet būdamas jau beveik 31-erių metų amžiaus atvirai ištarė Arvydas Sabonis. Ir tai ne dėl amžiaus, o dėl traumų istorijos, kurią su savimi į Portlandą atsigabeno Sabas.
Du kartus nutrūkusi Achilo sausgyslė ir visa virtinė kitų pėdų, čiurnų bei kelių traumų. Pirmą rimtą jų A. Sabonis patyrė 1987-ųjų pavasarį, t. y. jau po to, kai jį NBA naujokų biržoje 24-u numeriu pakvietė „Trail Blazers“... Deja, dėl geležinės uždangos ir politinių motyvų pats 22-erių metų Sabas apie tai, kad yra pašauktas į NBA, sužinojo tik iš žurnalų, o ir jokios kalbos apie vykimą į JAV, tuo metu nebuvo ir negalėjo būti.
Tačiau Amerikoje Sabą jau žinojo ir juo gėrėjosi bei slapčia laukė pasirodant.
„Jis tikriausiai surinko keturgubą dublį per pirmą rungtynių pusę, o treneris Aleksandras Gomelskis jo po pertraukos net nebeišleido į aikštę. Mes susižvalgėme tarpusavyje su atvipusiais žandikauliais ir pareiškėme, kad, ko gero, būtų pats laikas perrašyti krepšinio taisykles. Per visą krepšinio istoriją jos buvo pasunkintos tik dėl trijų žaidėjų – Billo Russello, Wilto Chamberlaino ir Kareemo Abdulo-Jabbaro. Mums tada reikėjo atskraidinti lėktuvą ir įsisodinti Sabą į jį“, – savo pirmu įspūdžiu apie 1983 m. Europos čempionate pamatytą monstrą pasidalino Billas Waltonas.
Kalbant apie A. Sabonį anksčiau ar vėliau visada iškyla klausimas: „O kas būtų jeigu?“ Jeigu į NBA jis būtų atvykęs bent penkeriais metais anksčiau – ne sulaukęs 30, o būdamas 25-erių?
Juk per savo sveikatingumo vizitus Portlande (prieš pat 1988 m. Seulo olimpines žaidynes), kai jis tik įžengdavo į aikštelę pasitreniruoti, iškart rasdavo bendrą kalbą su to meto NBA finalininkais – Clyde'u Drexleriu, Jerome'u Kersey, Terry Porteriu, Danny Youngu, Danny Ainge'u ir kitais. Atrodė, kad Sabas galėtų tuojau pat užsivilkti „Blazers“ marškinėlius ir tapti rimtu pastiprinimu komandai. Tokiu rimtu, kad jo indėlio veikiausiai būtų užtekę ir tam, kad portlandiečiai bent triskart būtų tapę NBA čempionais.
Šis klausimas neduoda ramybės tiek pačiam A. Saboniui, tiek ir „Blazers“ gerbėjams.
„Aš nežinau, nemėgstu galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Kas atsitiko, tas – to jau nepakeisi. Esu laimingas, kad po visų traumų aš apskritai dar galėjau žaisti. Žinoma, galbūt jeigu aš būčiau atvykęs į NBA anksčiau, būčiau buvęs didesnis veiksnys ir padaręs didesnę įtaką lygai. Kai man buvo 18 metų, aš apie NBA beveik nežinojau nieko. Tuo metu per TV ir spaudą mūsų nepasiekdavo naujienos iš tarptautinių sporto varžybų.
Apie NBA išgirsdavome tik tada, kai būdavome užsienyje. Iškart supratau, kad šioje lygoje žaidžia geriausi pasaulio krepšininkai. Tais laikais, jei Dievas būtų panorėjęs, kad aš atvykčiau į Jungtines Valstijas ir žaisčiau NBA, žinau, kad jie mane būtų pavertę puikiu žaidėju. Be abejo, atvykti čia buvo viena didžiausių mano svajonių. Juk NBA – krepšinio meka“, – pripažino Sabas.
„Jeigu būčiau jaunas ir turėčiau pasirinkimo galimybę, važiuočiau į NBA. Niekas tavęs ten neverčia žaisti, net jei ir nerimtai susižeidei. Jie palauks, kol tu būsi visiškai sveikas.
Toks jų požiūris padeda žaidėjams tausoti savo sveiktą ir tuo pačiu prailgina jų karjerą aukščiausiame lygyje, net jei ir atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai – juk NBA žaidžiama daugiau rungtynių ir daug keliaujama“, – aiškino kaunietis, kurį traumų pandemija galbūt ir užgriuvo dėl to, kad Sovietų Sąjungos rinktinėje iš jo spaudė paskutinį prakaito lašą.
„Blazers“ fanai įsitikinę, kad ankstyvesnis Sabo atvykimas į Portlandą būtų garantavęs šio miesto komandai mažiausiai du čempionų titulus.
„A. Sabonis būtų svarbus faktorius ir ne tik todėl, kad jis buvo didis. Prisiminkime, kad „Blazers“ ir be jo du sezonus laimėjo daugiau nei po 60 rungtynių bei pasiekė superfinalus. Ten jie su Sabu tikrai būtų nugalėję „Pistons“, – tvirtina vienas aistruolis.
„Čikaga 1992 ir 1993 m. būtų pralaimėjusi Portlandui su Sabu“, – pasisakė kitas.
„Blazers“ būtų laimėję 1991, 1992 ir 1993 m. finalus, o 1994 m. nusileistų „Bulls“, nebent iki to laiko titulų neiškovojęs Michaelas Jordanas paprašytų būti išmainytas“, – tokį galimą scenarijų vysto trečias.
„Sabas būtų laimėjęs 9-is čempiono žiedus iš eilės ir pagerinęs Billo Russello rekordą“ (B. Russellas NBA čempionu tapo net 11 kartų, 8-iš jų – iš eilės, – red. past.), – itin optimistiška savo įžvalga forume pasidalino dar vienas gerbėjas iš Oregono.
Kad tai ne tik nepagrįsti svaičiojimai, įrodo ir „Blazers“ legendos C. Drexlerio komentaras.
„Mes būtume tapę NBA čempionais keturis, penkis arba šešis kartus. A. Sabonis buvo neįtikėtinas. Jis darė viską – atlikdavo puikius perdavimus, pataikė tritaškius ir dominavo po krepšiu“, – garantavo jis.
„Jei ne traumos, jis būtų geresnis už Davidą Robinsoną. Patikėkite manimi, jis buvo toks geras. Pažįstu jį labai seniai. 1985 m. jis buvo tikras žvėris: bėgo kaip Ralphas Sampsonas, mėtė tritaškius ir dėliojo. Jis 10 metų iš eilės būtų žaidęs NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Sakau jums“, – neabejoja buvęs Bostono „Celtic“ narys Dino Radja.
Tačiau paskutinis žodis šiose diskusijose priklauso Sabui.
„Kas nutiko, tas nutiko. Aš galiu kalbėti tik apie tai, kas iš tikrųjų buvo mano gyvenime. O visa kita – kas žino? Jei būčiau atvykęs 1986 ar 1992-aisiais, mes dabar kalbėtume kitomis temomis. Bet aš atvykau 1995 m. ir esu laimingas, nes krepšinis man buvo labai geras. Teisingai sakoma: geriau vėliau negu niekada“, – deda tašką jis.
Kelią pastojo „Dyzelis“
Visgi Sabas buvo priartėjęs prie NBA aukso žiedų net ir sulaukęs 36-erių metų. 1999-2000-ųjų sezono Vakarų konferencijos finale „Blazers“ susitiko su Los Andželo „Lakers“ ekipa ir po dviejų pergalių iš eilės išlygino serijos rezultatą – 3:3.
Paskutiniame mūšyje „Staples Center“ arenoje likus žaisti 10 min. iki ketvirto kėlinio pabaigos svečiai pirmavo 15 taškų skirtumu (75:60) ir jau užuodė superfinalo kvapą, tačiau netrukus teisėjai vieną po kitos skyrė tris pražangas A. Saboniui, šis automatiškai išsibaudavo, o be jo likę portlandiečiai pralaimėjo atkarpą 0:15 bei leido varžovams stebuklingai perlaužti mačo eigą savo naudai.
„Lakers“ išplėšė pergalę 89:84 ir kelialapį į NBA finalą, kuriame vėliau iškart šovė į priekį 3:1 ir gana ramiai 4:2 susitvarkė su Indianos „Pacers“ bei buvo karūnuoti čempionais. Nors dabar galime tik spėlioti, veikiausiai „Pacers“ barjerą būtų perlipę ir „Blazers“.
„Tai – vienos blogiausių rungtynių, kuriose žaidžiau per savo gyvenimą. Tokių yra trejos ar ketverios ir šios – vienos jų. Paskutinė dvikova, pirmauji 15 taškų likus 10 minučių ir pralaimi. Sunku. Labai sunku tai pamiršti“, – neslepia Sabas.
Jis prieš „Lakers“ milžiną Shaquille‘ą O‘Nealą laimėjo 11-a iš 21-os akistatos reguliariajame sezone, bet atkrintamosiose – vos penkis mačus iš 18-os.
A. Sabonis prieš Shaqą išbandė visas įmanomas gynybos taktikas, vaidino, apeliavo į teisėjus dėl nuolat nefiksuojamų trijų sekundžių pažeidimų, tačiau geriausiu atveju tik šiek tiek jį pristabdydavo. Tiesa, patį jėgų žydėjimą išgyvenusiam Sh. O‘Nealui gintis prieš toliašaudę Sabo artileriją ir įmantrius perdavimus taip pat buvo nepaprasta.
„Mano darbas buvo kaip įmanoma geriau apsiginti prieš jį. Tačiau, kai tau 36-eri metai, tu esi per daug pavargęs, kad galėtum arti gynyboje. Puolime aš žinojau, ką daryti, bet grįžti į gynybą jau buvo sunku“, – atskleidė Sabas.
Tuo metu „Dyzeliu“ vadinamas Shaqas apie A. Sabonį niekada neatsiliepė per daug pagarbiai, kas rodo, kad priešprieša su „Blazers“ bokštu jį tikrai varė iš pusiausvyros.
„Dariau su Sabu, ką tik norėjau. Nėra taip, kad aš jo nemėgstu, bet tai yra tiesa. Savo laiku jis iš tiesų buvo vienas iš keturių-penkių geriausių žaidėjų apskritai, įskaičiuojant ir NBA atstovus.
Jis buvo didelis, stiprus, talentingas. Labai apmaudu, kad savo geriausiais laikais, kai niekas jo negalėjo sustabdyti, jis nežaidė NBA lygoje. Gerai. Bet kai jam 36-eri metai ir jis nebegalėjo judėti taip, kaip anksčiau, man beliko jį išstumti iš baudos aikštelės. Tokios yra žaidimo taisyklės ir Saboniui jos nepatiko. Buvo juokinga, kai 221 cm ūgio vyras, sveriantis beveik tiek pat kaip ir aš, verkia teisėjams. „Padėkite, jis mane stumia“, – jis skųsdavosi plonu graudžiu balseliu. Kad ir kas manydavo, kad gali su manimi kovoti, aš jį lengvai stumtelėdavau ir stengdavausi nuplėšti lanką“, – rėžė „Lakers“ lyderis.
Natūralu, kad 28-erių metų NBA sezono MVP dominavo prieš 36-erių europietį su traumų našta ant pečių. Štai pirmame serijos mače „Dyzelis“ pelnė 41 tašką, atkovojo 11 kamuolių ir atliko 7 rezultatyvius perdavimas, o Sabo sąskaitoje – 0 taškų, 1 sugriebtas kamuolys ir 2 rezultatyvūs perdavimai...
Ir vis dėlto, kaip ir parodė septintosios rungtynės, be A. Sabonio po krepšiu „Blazers“ buvo bejėgiai prieš Los Andželo mašiną. O su Sabu portlandiečiams iki NBA čempionų sosto trūko visai nedaug.
„Kamuolys Sabo rankose buvo tarsi apelsinas ir po jo prisilietimų landydavo net tarp varžovų kojų, jau nekalbant apie firminius perdavimus per nugarą, kurie vienu ypu sudraskydavo visą varžovų gynybą. Tai darė A. Sabonį ypatingu, o jo bendraklubius – dar geresniais žaidėjais. Ir visa tai net prisiminus, kad jis vargiai galėdavo nubėgti nuo vieno aikštės galo iki kito.
Taigi mes kalbame apie vyrą, kuris stovėjo praktiškai ant pusės kojos, bet su savo krepšinio IQ galėjo dominuoti net būdamas 35-erių metų amžiaus. Tų, kurie aikštėje naudoja tik jėgą, fizinis pranašumas vieną dieną baigiasi, o smegenys juk lieka amžiams“, – konstatavo JAV žurnalistas blazers.com apžvalgininkas Erikas Lyslo.
Apmaudžiau nebūna: Ž. Ilgauskas pats atsisakė žiedo
Dar arčiau NBA aukso grynuolio nei Sabas buvo kitas aukštaūgis kaunietis Žydrūnas Ilgauskas. Jis du kartus žaidė lygos superfinale, bet abusyk patyrė skaudžias nesėkmes, o trečią sykį pats metė baltą rankšluostį ir paleido laimės paukštę sau iš rankų.
Ž. Ilgauskas Klivlando „Cavaliers“ klube, kur ir praleido didžiąją dalį savo karjeros, dėvėjo nuo A. Sabonio nusižiūrėtu 11-tu numeriu pažymėtus marškinėlius.
„Jis buvo mano idealas ir vienas geriausių visų laikų krepšininkų. Stengiausi kopijuoti visus jo judesius, tačiau nepavyko, nes jų jis turėjo tiesiog per daug“, – prieš Sabą nulenkė galvą prieš „Big Z“.
Ž. Ilgauskas NBA pranoko A. Sabonį pagal pasiekimus: jis net du kartus – 2007 m. su „Cavs“ ir 2011 m. su „Heat“ – dalyvavo superfinaluose ir buvo per žingsnį nuo titulo. Deja, pirmą sykį su jaunu, 22-ejų metų LeBronu Jamesu parankėje „Big Z“ ir kompanija sausu rezultatu 0:4 neprilygo „Spurs“, o antrąkart, nors buvo laikomi serijos favoritais, netikėtai 2:4 nusileido Dalaso „Mavericks“ su Dirku Nowitzkiu. Pergalės tuomet neužtikrino net didžiojo trejeto – L. Jameso, Dwyane‘o Wade‘o ir Chriso Bosho – pajėgos.
Pats Žydrūnas žaidė tik pirmame superfinale. Jo geriausias pasirodymas jame – 12 taškų ir 18 atkovotų kamuolių.
„Į Majamį jį pakviečiau iš dalies dėl to, kad norėjau laimėti jam NBA aukso žiedą. Stengiausi tai padaryti Klivlande, bet man nepavyko, kaip ir tą sezoną, kai jis atvyko į Majamį“, – kremtasi NBA superžvaigždė L. Jamesas.
Aštuonerius metus (nuo 2003-ių) kartu su Ž. Ilgausku žaidęs L. Jamesas tapo vienu geriausių Lietuvos atstovo draugu ir anksčiau ar vėliau žadėjo jam padėti iškovoti NBA aukso žiedą. Visgi šios svajonės Ž. Ilgauskui taip ir nepasisekė įgyvendinti, nors ji buvo čia pat – tereikėjo dar vieno sezono...
Išvargintas ilgo sezono 36-erių metų „Big Z“ 2011-ųjų rudenį paskelbė apie karjeros pabaigą, nors turėjo pasiūlymą likti „Heat“ gretose dar metams.
„Gana yra gana. Mano kūnas ištinęs, aš pavargęs fiziškai. Krepšinyje nėra jokio amžiaus apribojimo, bet kiekvienas supranta, kada jam – laikas. Noriu praleisti daugiau laikos su savo šeima. Paskutinius 15 metų gyvenau ant lagamino. Užteks“, – ryžtingai pareiškė jis.
Likimo ironija, bet vos tik Ž. Ilgauskas nusprendė baigti karjerą, 2012-aisiais L. Jamesas su „Heat“ klubu tapo čempionu, o po metų ir apgynė šį titulą. Abu kartus L. Jamesas buvo pripažintas finalo serijos naudingiausiu žaidėju (MVP). Lietuviui tereikėjo pasilikti dar vienam sezonui...
Paklaustas, kokie slogiausi prisiminimai iš NBA jam yra įstrigę, „Big Z“ pamini dar vieną apmaudų kluptelėjimą, taip pat kainavusį bent jau neblogą progą pasivaržyti dėl čempionų žiedų.
„Blogiausias tai – tikriausiai traumos. O iš visų pralaimėjimų labiausiai skauda dėl nesėkmės 2009 metų Rytų konferencijos finale prieš Orlando „Magic“. Tada buvome labai stipri komanda, bet susitikome su formos piką pasiekusiais varžovais ir jų barjero neįveikėme. Vis labo keli nesėkmingi kamuolio atšokimai ir viskas... Nors tikrai jautėme, kad tais metais esame kažkuo ypatingi. Tas pralaimėjimas persekioja iki šiol. Jis skaudesnis net už nepasisekusį pirmą superfinalą. Kalbant apie jį, manau, kad mes dar nebuvome subrendę tokiai pergalei. Bet ta komanda, kuri nusileido Orlandui, buvo daug geresnė ir talentingesnė“, – tvirtina jis.
„Magic“ tais metais superfinale 1:4 nepasipriešino „Lakers“ krepšininkams.
„Man svarbiausia yra tai, kad neapgaudinėjau savęs. Čempionų žiedai ateina ir praeina. Daug kas priklauso nuo sėkmės, daug nuo to, su kuo ir prieš ką tau tenka žaisti bei kokioje karjeros stadijoje esi pats. Tikrai nesijaučiu, kad būčiau save apgaudinėjęs – atidaviau visą save, todėl ir lengvai susitaikiau su tais rezultatais, kokius pasiekiau“, – apibendrina Ž. Ilgauskas.
Linas Kleiza (2009 m.), Donatas Motiejūnas (2015 m.) ir Jonas Valančiūnas (2016 m.) po kartą žaidė savo konferencijų finaluose, bet ten jų odisėjos ir baigėsi. Šarūnas Marčiulionis ir Darius Songaila toliausiai nužengė iki antrojo atkrintamųjų varžybų rato.
Šį šeštadienį startuosiančiose lemiamose NBA kovose Lietuvos garbę gins du mūsiškiai – J. Valančiūnas su Toronto „Raptors“ ir D. Sabonis su Oklahomos „Thunder“. Jei Saboniuko ir komandos šansai nuversti kalnus Vakarų konferencijoje vertinami labai kukliai, tai JV kariaunai bent jau pirmame etape yra klijuojama favoritės etiketė.
Prognozėms pasitvirtinus, „Raptors“ Rytų pusfinalyje greičiausiai susigrumtų su čempionų vardus ginančiais „Cavaliers“ ir turėtų galimybę pateikti malonią staigmeną. Kaip tik to visiems mums turbūt ir norėtųsi palinkėti.
Jūsų dėmesiui – išskirtinė NBA lietuvių fotogalerija
