Per sporto žurnalistų ir bundeslygos trenerių apklausą lietuvis surinko 93 taškus ir aplenkė Vokietijos nacionalinės krepšinio rinktinės bei Bambergo GHP komandos strategą Dirką Bauermaną (78 taškai).
Netikėtas laimėjimas
Pačiam Š.Sakalauskui šis laimėjimas buvo netikėtas. „Nebuvau prasidedant sezonui išsikėlęs tikslo tapti geriausiu treneriu, apie tai net negalvojau. Tiesiog dirbu savo darbą, stengiuosi pagerinti komandos žaidimą bei padėti žaidėjams tobulėti", – kuklinosi „Eisbaren" treneris.
Laimėjimas nustebino, tačiau buvo malonus. „Man tikrai džiugu, nes nėra taip paprasta, kad svetimoje šalyje pripažintų užsieniečio darbą. Tikrai buvo smagu. Stengiuosi būti santūrus, neišsišokti, nebūti arogantiškas ir visada pripažinti savo klaidas. Manau, tai man ir padėjo. Iš žaidėjų taip pat sulaukiau sveikinimų, nors jie visą sezoną man kartojo: „Treneri, pamatysite, kad jus išrinks geriausiu", – pasakojo Š.Sakalauskas.
Sėkmingi metai
45 metų lietuvis padarė tai, ką sunku būtų pakartoti bet kuriam treneriui. Jis išvedė savo komandą į aukščiausią lygą, ir jau per debiutinį sezoną ji privertė pasiduoti ne vieną stiprią ekipą. „Trūko labai nedaug, kad būtume pakilę aukščiau. Komanda gera, reikėjo tik laimėti, protingai žaisti, nesutrikti ir nesipykti tarpusavyje. Tokių rezultatų būtų pasiekęs ir kitas treneris", – Š.Sakalauskas nenorėjo visų nuopelnų prisiimti sau.
Sėkmingai pasirodyti Bundeslygoje padėjo ir legionierių limito panaikinimas. Klubai galėjo įsigyti kiek nori legionierių, o Š.Sakalauskas į Brėmerhafeną pasikvietė net 6 amerikiečius. Buvo pakeistas visas starto penketas.
„Žiūrovai sakė, kam keisti tuos žaidėjus, tegu lieka, nes ir taip laimėjome. Bet tai yra mėgėjiški patarimai. Kažkas turi atsakomybę prisiimti. Aš norėjau naujų starto penketo žaidėjų, juos ir įsigijau. Pasirodo, tai buvo geras sprendimas", – džiaugėsi Š.Sakalauskas.
Žaidėjams – ne draugas
Brėmerhafeno klubą, be jokios abejonės, galima pavadinti tarptautiniu, nes jame, be vokiečių ir 6 amerikiečių, žaidžia krepšininkai iš Izraelio ir du lietuviai – Evaldas Jocys ir Dainius Miliūnas.
Bendraudamas su krepšininkais treneris didelių sunkumų nepatiria. „Labai gerai visi dirba, nerodo jokių kaprizų. Pirmą mėnesį dairėsi, žiūrėjo, kaip čia viskas bus, bet mačiau, kad žaidėjai įsiklauso į mano žodžius. Stengiuosi juose išugdyti abipusę pagarbą, nes visi yra skirtingų mentalitetų, iš pradžių būna sunku bendrauti, – savo auklėtinius gyrė Š.Sakalauskas.
– Nesiperšu į draugus žaidėjams. Manau, nėra teisinga manyti, neva jei gerai sutarsi su krepšininkais, jie geriau treniruosis ir žais. Draugystė su žaidėjais neatneša puikių rezultatų, nes negali visko iki galo išreikalauti iš žaidėjo".
Savo auklėtinių „Eisbaren" ekipos strategas neišskiria. „Amerikiečiams, manau, sunku, kad jiems šešiems komanduoja lietuvis. Gal jie geriau jaustųsi, jei amerikietis vadovautų? Bet kartu ir lietuviai nori, kad juos labiau paglobočiau. Tačiau kiekvienas žaidėjas, kad ir iš kur jis būtų, turi paklusti bendroms taisyklėms, todėl stengiamės susitarti", – teigė Š.Sakalauskas.
Vokiečiai gerbia lietuvius
Kad vokiečiai vertina Lietuvos krepšinį, galima spręsti iš Š.Sakalausko laimėjimo. „Lietuviai yra vertinami Vokietijoje. Galbūt ne kiekvienas atskirai, bet pats Lietuvos krepšinis - dėl ilgalaikių pergalių. Vokietijoje sakoma, kad tai maža šalis, bet turi puikius krepšininkus ir senas krepšinio tradicijas", – pasakojo Š.Sakalauskas.
Vokiečiai puikiai pažįsta ir geriausius Lietuvos krepšininkus. „Arvydas Sabonis, Šarūnas Jasikevičius ir Arvydas Macijauskas yra tikrai žinomi Vokietijoje. Kiek teko bendrauti su žiūrovais ir treneriais, jie visi mini šias pavardes. Iki šiol stebimasi, kad A.Sabonis atsisakė kontrakto Portlende ir žaidė Kauno „Žalgiryje".
O A.Macijauskas ir Šaras gerai žaidė Eurolygoje. Šaro žaidimas vokiečiams – kažkas fantastiško, o Macas nekaltu veidu aikštelėje priverčia pasiduoti kitas komandas, todėl šie trys lietuviai labai populiarūs", – pasakojo Š.Sakalauskas.
Ateities dar neplanuoja
Į Lietuvą Š.Sakalauskas grįžta dažnai, tačiau trenerį, Vokietijoje gyvenantį su šeima, tėvynės ilgesys vis tiek kamuoja. „Dažnai grįžtu į Lietuvą, pavyzdžiui, per Kalėdas, o vasarą grįžtame visada. Žmona dar dažniau - kas 2-3 mėnesius, nes neišbūna viso sezono, o aš dėl darbo turiu ilgiau likti Vokietijoje.
Čia tas pats, kaip ir išvažiuoti iš Vilniaus į Kauną, tik tiek, kad čia toliau. O lietuvių kalbos tikrai dar neužmirštu. Seku visus mūsų šalies įvykius. Matau LRT, klausausi Lietuvos radijo", – sakė Š.Sakalauskas.
Ką veiks kitą sezoną, lietuvis kol kas nežino. „Jokių planų neturiu. Noriu baigti sezoną, pradėsiu galvoti po atkrintamųjų varžybų. Planuoti sunku, nes mūsų darbe būna daug netikėtų pasiūlymų“.
Lietuvoje treneriu nebedirbtų
„Gali ir nostalgija užpulti, galiu užsimanyti grįžti į Lietuvą. Tada tą pačią dieną susikrausiu lagaminus, ir niekas manęs neprivers likti Vokietijoje, – svarstė treneris. – Klubo vadovai norėjo su manimi kalbėti apie ateitį, bet aš paprašiau, kad palauktų sezono galo. Jie tai puikiai supranta".
Prieš metus buvo kalbama, kad Š.Sakalauskas pakeis Antaną Sireiką prie Kauno „Žalgirio" vairo. Tačiau taip nenutiko, o šiemet A.Sireikai pasitraukus iš pareigų Š.Sakalauskas siūlymo atvykti į Kauną nesulaukė.
„Niekas nekvietė, net kalbų nebuvo. O jei kviestų po sezono, gal jau nebenorėčiau vykti į Kauną. Jei kas pasiūlytų gerą darbą Lietuvoje, sutikčiau grįžti, tik ne į krepšinio sritį. Užtenka man, dirbau jau Lietuvoje treneriu, reikia ką nors kita išbandyti", – tvirtino Š.Sakalauskas.
