Lyginant su debiutiniu sezonu, 193 cm ūgio gynėjo žaidimo laikas beveik nepasikeitė ir siekė 16 min. per rungtynes.
Per 35 sužaistus mačus vilnietis fiksavo 5,9 taško, 1,2 atkovoto kamuolio ir 1,5 rezultatyvaus perdavimo rodiklius.
Atėjus svarbiausioms metų kovoms, A. Marčiulioniui „Kovo beprotybė“ baigėsi antrame etape. Šventosios Marijos universiteto ekipa 55:70 nusileido čempionais tapusiems Konektikuto universiteto atstovams, kurie visus varžovus nugalėjo dviženkliu taškų skirtumu.
– Kokie jums buvo antrieji metai NCAA? – rytasvilnius.lt paklausė A. Marčiulionio
– Visų pirma, gyvenimo prasme dabar yra žymiai lengviau. Pažįstu aplinką, žmones, kaip viskas veikia tiek treniruočių procese, tiek studijose. Todėl man daug lengviau. O iš sportinės pusės, galbūt viskas nėra taip gerai, kaip tikėjausi, bet aš matau savo progresą, matau, kaip tobulėju ir kiek dirbu. Tad esu tuo patenkintas bei tikiu tuo, ką čia darau. Rankų nuleisti nesinori, nes žinau, jog nuo dabar bus tik geriau – viskas priklauso tik nuo manęs ir nuo to, kiek darbo įdėsiu šią vasarą.
– Kaip pavyksta suderinti studijas ir krepšinį?
– Suderinti pavyksta, visi tvarkaraščiai taip parengti, kad galėtume ir mokytis, ir sportuoti, kad tie dalykai nesikirstų. Aišku, sudėtingiau, kai keliaujame į išvykas sezono metu, bet galiausiai pripranti. Skrendant reikia kažką pasidaryti ar atsiskaityti nuotoliniu būdu, bet visus tuos dalykus suderini. Taip pat yra žmonių, kurie prižiūri studijų programas, bet lengva nėra.
– Jūsų žaidimo laikas beveik nesikeičia. Kaip manote, kur labiausiai patobulėjote per šiuos metus?
– Žvelgiant į statistiką, mano minučių skaičius dėl tam tikrų priežasčių nepakito, bet pagerėjo kiti statistiniai rodikliai. Tai – pozityvu, jaučiu, jog sustiprėjau fiziškai, pagerinau metimą. Manau, kad padėjau žingsnį į priekį, nors yra dar daug kur tobulėti. Pagrindiniai individualaus darbo akcentai yra metimas ir taškų rinkimas iš įvairių distancijų, todėl šiais aspektais jaučiuosi labiausiai patobulėjęs. Ir, be abejonės, kūnas – tikrai daug laiko skiriame jo stiprinimui ir priežiūrai.
– Koks yra jūsų santykis su ilgamečiu komandos vyr. treneriu Randy Bennettu?
– Šio trenerio geriausios savybės yra žmogiškosios. Jis labai gerai moka suburti komandą, kad visi dirbtų kartu ir viena linkme. R. Bennettas taip pat labai gerai moka bendrauti ir suprasti žaidėjus. Išskirčiau jį kaip gynybos šalininką, nes visas mūsų žaidimas pagrįstas gera gynyba. Jei neklystu, šį ir praėjusį sezoną buvome geriausių koledžų dešimtuke pagal šį aspektą. O kalbant apie mano užduotis, tai būtent ir yra gynyba“ jei nesistengi gindamasis, tu paprasčiausiai nežaisi. Dar vienas dalykas, ko treneris taip pat reikalauja iš mūsų, yra lyderystė ir kamuolio branginimas.
– Kuo skiriasi šio ir praėjusio sezono komandos?
– Ši komanda yra jaunesnė, tad mes patys nežinojome, kur yra mūsų galimybių lubos ir kaip gerai galime žaisti. Sakyčiau, kad iš tikrųjų komandos yra gana panašios, tik šiemet pritrūko patirties atėjus „Kovo beprotybei“.
– Kokį įspūdį jums palieka pastaroji?
– Lietuvoje mes nelabai suprantame šio įvykio masto. Žmonės dėl šio turnyro čia yra išprotėję, visi pildo lenteles, bando atspėti rezultatus, jei neklystu, viską atspėjus yra numatytas didžiulis prizas. Bet niekas dar nėra to padaręs per visą istoriją. Kovo mėnesis yra labai smagus, nes visos ekipos kovoja iki paskutinės sekundės, silpnesnės komandos nugali stipresnes. Įdomu, kad tik viena komanda baigia sezoną su pergale, visos kitos pralaimi. Šio turnyro specifika yra labai įdomi ir žmonės apie NBA krepšinį bent jau tas kelias savaites nekalba, nes visi žiūri „Kovo beprotybę“.
– Ar dažnai bendraujate su tėčiu Šarūnu, ką jis mano apie jūsų sezoną?
– Iš tikrųjų palaikome ryšį, nemažai kalbamės. Jis visą laiką palaikė idėją išvykti į NCAA, tėtis bando man padėti tobulėti ir patarti. Svarbiausia, jog bendraujame, nes jis žino, ką ir kada reikia pasakyti, o aš juo visiškai pasitikiu.
– Ar stebite „Ryto“ rungtynes?
– Visą laiką seku rezultatus. Labai džiaugiausi, kai „Rytas“ abu kartus laimėjo prieš Kauno „Žalgirį“, atsikėlus ryte pakėlė nuotaiką. Lietuvos krepšinio lygos rungtynių nežiūrėjau, nes JAV negaliu to padaryti, bet mačiau nemažai Čempionų lygos dvikovų. Taip pat pasižiūriu gražiausius epizodus, seku socialinius tinklus – man įdomu viskas.
Kalbant apie komandą, akivaizdu, kad ji turi daug talento ir labai gerai puola. Žinoma, labiausiai išsiskiria Marcusas Fosteris, bet smagu stebėti ir Martyną Echodą, su kuriuo dar pats žaidžiau. Smagu matyti ir Gytį Radzevičių su Luku Ulecku, kuriuos irgi gerai pažįstu. Labai palaikau „Rytą“ ir tikiuosi, jog ir šį sezoną jiems pavyks užbaigti stipriai.
– „Ryto“ aštuoniolikmečiai išvyksta į pirmą kartą organizuojamą Čempionų lygos jaunimo turnyrą. Pats su „Ryto“ komanda esate laimėjęs analogišką Eurolygos turnyrą. Kas svarbiausia keliaujant būtent į tokius turnyrus?
– Aišku, svarbiausia yra tinkamai išnaudoti laiką pasiruošimui, nes jo tikrai nėra daug ir bent jau dažniausiai, kiek man tekę žaisti su „Ryto“ jaunimu, komandoje žaidėjai būna surinkti iš skirtingų ekipų. Tokie turnyrai prabėga labai greitai, nėra lengva žaisti tiek daug rungtynių iš eilės. Manau, reikia teisingai nusiteikti, nenuvertinti varžovų, bet tuo pačiu jų ir nebijoti, nes laukia komandos, su kuriomis dar nėra tekę varžytis.
