Po pralaimėjimų prie pagrindinių turnyro favoritų priskiriamiems Pirėjo „Olympiakos“ ir Stambulo „Fenerbahče“ klubams žalgiriečiai atsitiesė sausakimšoje savo arenoje.
Tiesa, lengva nebuvo. „Donatai, ką darai?“, – klausiamai šaukė tribūnos, kai viską pataikęs kaunietis Donatas Motiejūnas sumetė 9 iš pirmų 11 svečių taškų (9:11). Tačiau, kai galbūt fanus išgirdęs D-Mo greitai susirinko dvi pražangas ir priverstinai prisėdo ant atsarginių suolo, prasidėjo „Žalgirio“ spurtas – 17:11, 28:19, o netrukus ir – 32:22.
Žalgiriečiai į pirmąjį iš keturių finalų žengė iš tiesų taip tarsi tai būtų kova dėl titulo: agresyvi ir kibi gynyba bei žudikiškas puolimas. Per pirmą kėlinį pelnyti 28-i (atakuojant beveik 80 procentų taiklumu iš žaidimo), o įpusėjus mačui – 48 taškai. Būtų ir visas 50, bet Ignas Brazdeikis paskutinę sekundę įsigudrino pramesti visiškai laisvas iš po krepšio po to, kai kamuolį jam tarsi ant lėkštutės po minutės pertraukėlės patiekė Rolandas Šmitas.
Nepaisant visų Monako Kunigaikštystės atstovų pastangų po didžiosios pertraukos, mačo tėkmė taip ir nebepasikeitė: žaliai-balti dar kelis kartus pirmavo dviženkliu skirtumu (51:41, 65:53, 74:61), o galiausiai triumfavo 79:70 ir vis dar pakankamai tvirtai išsaugo visus šansus patekti į atkrintamąsias savo rankose.
O D. Motiejūnas su 13 taškų (3/6 dvitaškiai, 1/2 tritaškis, 4/6 baudos, 2 atk. kam.) buvo rezultatyviausias saviškių gretose – kartu su Jordanu Loydu.
„Tikrai žaidėme labai prastas rungtynes. „Žalgiris“ atrodė žymiai geriau ir nusipelnė pergalės. Antros iš eilės mūsų slogios rungtynės, kai nei kovos, nei noro buvo, todėl tas rezultatas labai ir nestebina. Aš visada atiduodu maksimumą, kad laimėtume ir eitume į priekį, o kitų reikia kiekvieno individualiai klausti.
O tie vidiniai reikalai čia jau yra trenerio ir vadovybės atsakomybė. Jie į šituos klausimus turėtų atsakinėti“, – spaudos konferenciją liūdnokai pradėjo Donatas.
„Žalgiris“ parodė didesnį norą ir didesnį atsidavimą, nors ir ne viskas jiems pavyko, matėme daug žaidybinio broko tam tikrose situacijose. Turbūt iš jaudulio, nes žinojo, kiek svarbios jiems šios rungtynės. Tai galima suprasti. Bet jeigu taip kovos ir stengsis, manyčiau, jie turi tikrai realius variantus papulti į tą aštuonetą“, – žaliai-baltų galimybes pasvėrė 32-ejų metų aukštaūgis.
D. Motiejūnas nepamiršo pagirti nemažai malonumų jo komandai pridariusį Lauryną Birutį, finišavusį su 10 taškų.
„Šaunuolis, labai gerai žaidžia ir nebe pirmą kartą taip. Sveikinimai jam. Kazys rado, kur išnaudoti tokį žaidėją ir per mūsų silpną vietą atakavo tą poziciją. Treneris padarė labai gerą darbą – tiek su skautingu, tiek su viskuo“, – pabrėžė jis.
Platesnę šypseną D-Mo išspaudė komentuodamas sėkmingą savo asmeninį pasirodymą, ypač dvikovos pradžioje.
„Tą lėmė susikaupimas. Vis tiek mums pergalė irgi buvo svarbi. Aišku, pirmą kartą kai čia žaidžiau prieš „Žalgirį“, daug labiau jaudinausi ir nervinausi. Šį kartą jau visai kitokie jausmai buvo, ramesnis buvau. Pas mus jau taip yra, kad pradžioje dažniausiai per mane žaidimas būna. Susimečiau viską, o vėliau ne viskas pasisekė ir pavyko, kaip norėjau“, – teigė jis.
Net ir suklupęs „Monaco“ vis dar laikosi didžiajame Eurolygos ketverte (dviem pergalėmis lenkia penktą-šeštą vietas besidalinančius Stambulo „Fenerbahčę“ ir Tel Avivo „Maccabi“) ir rimtai pretenduoja į finalinį renginį Kaune – Eurolygos istorija rodo, kad net 75 procentais atvejų ketvirtfinalio etapą įveikia tos komandos, kurios po reguliariojo sezono kovų būna TOP-4 gretose, kitaip tariant, įgyja namų aikštės pranašumą.
„Matote, dėl noro tai labai norėčiau grįžti, turbūt kiekvienas žaidėjas apie tai svajoja, o dar ypač, kai jis Kaune vyks. Tai būtų svajonė, bet vėlgi žiūrint į tai, kaip šiuo metu atrodome, tas finalo ketvertas labai toli nusišviečia mums, jeigu taip toliau žaisime“, – nerimo neslėpė jis.
Šiltai su direktoriumi Pauliumi Motiejūnu, treneriu Kaziu Maksvyčiu ir kapitonu Edgaru Ulanovu per savo vizitą Kaune bendravęs D. Motiejūnas garsiai prabilo apie didelį norą galbūt jau artėjantį tarsezonį apsivilkti „Žalgirio“ aprangą ir pridūrė, kad tai – visai realu.
„Manyčiau, kad galbūt šią vasarą labiau tikėtinas nei netikėtinas toks dalykas, bent jau iš mano pusės. O kaip bus, taip bus. Kuris žaidėjas nenorėtų atstovauti savo komandai ir žaisti čia? „Žalgiris“ nuo mažens, kai augau, buvo mano pirmoji meilė. Tai viena mano svajonių. O jai lemta ar ne išsipildyti, ne nuo manęs vieno priklauso. Gal ir pavyks, o jei ne, ir toliau būsiu sirgalius bei palaikysiu jį.
Mano sutartis su „Monaco“ baigiasi šiais metais, o vasarą kalbėsime ir spręsime. Ne tik, ne tik dėl pinigų. Vis tiek jau toks amžius, kai uždirbta tiek, kiek uždirbta. Jau norisi truputį pasidžiaugti ir kažkiek tos meilės atiduoti ir Kaunui“, – gražia nata savo pasisakymą užbaigė jis.
Apie galimą D. Motiejūno prisijingumą prie žaliai-baltų gretų buvo paklaustas ir K. Maksvytis.
„Užklupote nepasiruošusį. Mane su Donatu sieja geri santykiai dar nuo Kauno krepšinio mokyklos laikų. Dabar jis žaidžia gerą sezoną. Prieš tai blaškėsi po NBA, Kiniją, o dabar vėl apsiprato europietiškame krepšinyje, suvokė gynybos ir puolimo niuansus. Jį sustabdyti dabar labai sunku, nes jis turi ilgas rankas, platų apgaulingų judesių arsenalą, yra aukščiausios klasės baudos aikštelės žaidėjas. O dėl ateities – dar matysime“, – intrigą paliko kauniečių strategas.
Žalgiriečiams Eurolygos reguliariajame sezone teliko trys susitikimai: namų arenoje – su Valensijos „Basket“ (kovo 31 d.) ir Tel Avivo „Maccabi“ (balandžio 6 d.), o svečiuose – su Miuncheno „Bayern“ (balandžio 14 d.).
