Pirmąjį reitingą savo regione turinti komanda iš pradžių įveikė Čatanūgos ir Pietų Dakotos valstybinio universiteto krepšininkes bei pateko tarp šešiolikos stipriausių šalies komandų.
– Kokios nuotaikos prieš rungtynes su Tenesio universiteto komanda? – ltu.basketball paklausė R. Autukaitės
– Sezono pradžioje Tenesio komanda turėjo aukščiausią reitingą visoje Amerikoje. Bet sezono metu turėjo šiek tiek traumų ir šiuo metu tas reitingas žemesnis. Laukia labai sunkios rungtynės, su jomis žaidėme gruodžio mėnesį, laimėjome trimis taškais jų arenoje. Neblogai jas žinome, jaučiamės gerai, bet tuo pačiu suprantame, kad varžovės šiuo metu žaidžia daug geriau nei gruodį.
– Kovo beprotybės lemiamos rungtynės vyks Sietle, o iki tol rungtyniavote namuose. Kaip tai gali atsiliepti galutiniam rezultatui?
Mums namų sienos, namų žiūrovai labai padėjo. Bet žaidimo kitose valstijose patirties irgi turime. Mūsų ACC turnyras vyko labai panašioje atmosferoje. Manau, kad žaidėjos bus pasiruošusios. Šiuo klausimu jau yra dirbama, žaidėjoms buvo pasakyta vėliau eiti miegoti, anksčiau keltis, kad priprastų prie laiko skirtumo. Savų žiūrovų trūks, bet tuo pačiu manau, kad ir ten bus mus palaikančių.
– Kaip apskritai įvertintumėte šį komandos sezoną?
– Manau, kad pagaliau galėjome pamatyti rezultatus, lemtus ankstensiuose sezonuose įdėto darbo. Patys užauginome savo pagrindines žaidėjas. Reikėjo kantrybės, darbo, tai nebuvo padaryta per naktį.
– Komandoje yra nemažai ketvirtakursių, kurios paliks ekipą po šio sezono. Ar galima sakyti, kad tai tikrasis paskutinis šokis jūsų komandai?
– Dabar iš devynių yra trys, kurios dar galėtų pasilikti kitiems metams. Kita vertus, galėsime pasikviesti talentingesnių žaidėjų. Prireikė laiko, kad žaidėjos iš vidurinių mokyklų ar Europos mus pripažintų, nes iki šiol rezultatų nebuvo. Mums reikėjo pardavinėti svajonę. Nors dabar ir daug krepšininkių išeis, bet kartu atsidarys daugiau durų.
– Ar yra planas atsivežti lietuvių?
– Jei būna variantas, tikrai pasiūlau. Ne visada pasiseka, kiekvienas žmogus sprendžia pats. Jei bus norinčių, visada siūlysime.
– Koks jūsų vaidmuo komandoje šiuo metu?
– Vyriausiasis treneris čia jau dirba septynerius metus, aš – šešerius. Vaidmuo keitėsi kiekvienais metais, didėjo atsakomybės. Dabar esu atsakinga už žvalgybą ir naujokių atranką.
Sumažėjo mažesnių darbelių, atsirado svarbesnių. Pagrindinis darbas sezono metu yra detali varžovių analizė. Kiekviena žaidėja analizuojama, varžovių deriniai. Mes turime protingas žaidėjas, trenerių darbas yra joms paruošti kuo daugiau naudingos informacijos.
Po sezono didžiausia dalis mano darbo yra naujų žaidėjų kvietimas į komandą, vidurinių mokyklų, Europos čempionatų stebėjimas. Skirtumas tarp koledžo ir profesionalaus klubo yra tas, jog žaidėjus čia turi ketverius metus.
– Koks yra esminis skirtumas tarp lietuvių ir krepšininkių, kurios žaidžia jūsų komandoje?
– Manau, didžiausias yra pasitikėjimo skirtumas. Man teko šią vasarą dirbti su 16-mečių rinktine. Kartais tas pasitikėjimas gali nuvesti į tam tikrus kelius, kur niekada negalvojai, kad galėsi būti. Amerikoje žaidėjos gal net per daug savimi pasitiki, nors gal jos nėra tokios geros ar talentingos, bet tas pasitikėjimas padeda atsiplėšti nuo kitų žaidėjų.
– Ar šios vasaros planuose yra darbas su kuria nors Lietuvos merginų rinktine?
– Planas yra prisijungti prie rinktinių, padėti, kuo galėsiu. Iš tikrųjų, žinių turiu, tikiuosi, kad galėsiu jas kažkur panaudoti. Esu atvira. Vyksta pokalbiai. Laiko tam tikrai bus skirta.
