26-erių amerikietė per 30 min. vidutiniškai renka po 22,7 taško, 4,2 atkovoto kamuolio, 3,8 rezultatyvaus perdavimo, 2,5 perimto kamuolio bei 23,7 naudingumo balo.
Šios statistikos grafos yra geriausios ne tik kauniečių gretose, bet ir visame Baltijos čempionate tarp 12 komandų. Ji – antra lygoje pagal rezultatyvumą ir trečia pagal naudingumą.
Tikriausiai nenuostabu, kad T. Buss demonstruoja tokius įspūdingus rezultatus. Tyra baigė Indianos universitetą kaip rekordininkė pagal pelnytus taškus (2 364), perimtus kamuolius (293), rezultatyvius perdavimus (574) ir realizuotus baudų metimus (633).
„Jeigu mane pamatai realybėje, tai nesitiki, kad galėčiau būti gera krepšininkė, – bendraudama su moterulyga.lt teigė 173 cm ūgio gynėja. – Esu gana maža ir smulki blondinė, todėl mažai kas tikėjosi, kad galiu pasiekti tai, ką pasiekiau universitete. Dėl to sunkiai dirbau ir dabar didžiuojuosi tuo.“
Praėjusią vasarą vestuves atšventusi T. Buss su savo vyru Bradley Davisonu po medaus mėnesio drauge persikėlė rungtyniauti į Lietuvą.
Žmona priėmė „Aisčių-LSMU“ pasiūlymą, o vyras – Kėdainių „Nevėžio“.
T. Buss interviu moterulyga.lt pasidalino įspūdžiais apie sprendimą atvykti į Lietuvą, „Aisčių-LSMU“ ekipą ir trenerės bei komentatorės išbandytas profesijas.
– Dar žaisdama universitete išbandėte save sporto kanalo „Big Ten“ tiesioginės transliacijos komentatorės pareigose. Ar galite daugiau papasakoti apie šią patirtį?
– Kai tik grįžau iš Graikijos, kur žaidžiau krepšinį profesionaliai, su manimi susisiekė televizijos kanalas, kuris transliuojamas visoje šalyje. Jie man pasiūlė tapti komentatore. Ėmiausi šio darbo ir tai truko vieną sezoną, nes prasidėjo koronaviruso protrūkis. Tada jie nusprendė, kad nebegali siųsti komentatorių į rungtynes, o mano kelias pasisuko į treniravimą.
Tuo momentu nusprendžiau, kad nebenoriu daugiau žaisti, bet vis dar norėjau sieti ateitį su krepšiniu. Supratau, kad vienas iš būdų yra treniravimas. Tada susisiekiau su universitetu, kuris buvo visai šalia, gal 40 minučių kelio automobiliu nuo mano gimtojo miesto. Galiausiai jie man pasiūlė darbą. Tai buvo man puiki vieta pradėti savo trenerės karjerą.
– Ar ir aikštėje esate vokali žaidėja?
– Taip, mėgstu nemažai kalbėti (juokiasi). Turiu daug energijos ir nuo mažens turėjau lyderės savybes. Bandau išnaudoti savo vokalinius sugebėjimus ir krepšinio IQ, jog būčiau kiek įmanoma geresnė lyderė aikštėje.
– Jūsų vyras B. Davisonas šiuo metu rungtyniauja Kėdainių komandoje. Kaip su juo susipažinote?
– Viskas įvyko koronaviruso laikotarpiu. Vienas žmogus socialiniame tinkle „Instagram“ man parašė, kad vienas įsimintiniausių jo momentų buvo susitikimas su B. Davisonu.
Todėl pamaniau, kad būtų smagu nusiųsti Bradui šią žinutę, nes tai jį pradžiugins. Nufotografavau šią žinutę ir persiunčiau. Tada mes pradėjome rašinėtis, jis paprašė mano numerio, o visa kita tapo istorija.
– Istorija tęsėsi taip, kad susituokę jūs po kelių savaičių atvykote į Lietuvą.
– Tai buvo beprotiška. Mes susitikinėjome apie 10-12 mėnesių, po kurių jis man pasipiršo. Iki vestuvių praėjo dar vieneri metai, tačiau dar keli mėnesiai prieš vestuves Bradas pasirašė sutartį su Kėdainių komanda, todėl nusprendėme vykti į Lietuvą.
– Bradas buvo pirmasis, kuris rado darbą Lietuvoje. Kaip jums sekėsi ieškoti kitos karjeros stotelės šioje šalyje?
– Mes kalbėjome, kad pirmiausia bandysime rasti jam geriausią komandą ir kartu vyksime į tą šalį. Esame be galo laimingi dėl to, kaip išsprendėme šią situaciją. Jis pasirašė puikų kontraktą ir džiaugiasi naująja komanda. Man taip pat pasisekė, kad radau komandą, kuri ne tik manęs norėjo, bet ir aš džiaugiuosi joje būdama. Tikrai džiaugiamės atvykę į šią vietą.
– Kaip jaučiatės prisijungus prie „Aisčių-LSMU“?
– Man čia labai patinka. Žinoma, iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, nes visos kitos žaidėjos yra lietuvės, o aš amerikietė. Bet vėliau apsipratau, nes jos irgi pakankamai gerai šneka angliškai, išverčia, ką treneris pasako. Džiaugiuosi turėdama tokias komandos drauges, nes jos yra nuostabūs žmonės.
– Kaip apibūdintumėte savo naująjį trenerį Rimantą Grigą?
– Jis – puikus. Be abejo, jis yra gerai žinomas treneris šalyje ir dabar yra Lietuvos moterų krepšinio rinktinės strategas. Jis man papasakojo apie komandas, kurias treniravo anksčiau, pavyzdžiui, Kauno „Žalgirį“. Matosi, kad jis krepšinyje yra jau ilgą laiką, todėl gerai supranta visus niuansus. Jis taip pat daug prisidėjo prie mano įsiliejimo į komandą. Šis treneris mėgsta greitą krepšinį, todėl man tikrai patinka jo treniravimo stilius.
– Ar jums bent kažkiek reikėjo pakeisti savo žaidimo stilių, kad prisitaikytumėte?
– Tiesą sakant, nejaučiu didelio skirtumo. Mane universitete mokė žaisti greitai ir tą patį žaidimo stilių radau šioje komandoje. Be to, aš visada gynyboje buvau kieta žaidėja, todėl nei gynyboje, nei puolime niekas per daug nepasikeitė. Smagu, kad neturėjau keisti savo žaidimo stiliaus.
– Ar prieš atvykdama į Lietuvą domėjotės, kur keliaujate?
– Tiesiog pasidomėjau geriausiomis šios šalies komandomis, atradau kitų faktų apie Lietuvą. Mano Amerikoje gyvenanti teta gimė Lietuvoje. Kai tik Bradas pasirašė sutartį su Lietuvos klubu, aš iš karto susisiekiau su teta. Ji Lietuvoje turi šeimą, kuri mums padeda čia jaustis kaip namuose.
– Baltijos lygoje esate viena iš lyderių pagal rezultatyvumą ir naudingumą. Ar šios pirmenybės atitinka jūsų lūkesčius?
– Man žaidimo lygis neturi reikšmės. Tiesiog džiaugiuosi galėdama žaisti krepšinį, kurį be galo mėgstu. Man nesvarbu, kokioje lygoje rungtyniausiu, nes visada stengsiuosi žaisti geriausiai kaip moku. Man kaip tik įdomu žaisti prieš Lietuvos ir Baltijos čempionato varžovus.
– „Aistės-LSMU“ ekipoje esate viena daugiausiai patirties sukaupusių krepšininkių. Ar bandote savo treniravimo įgūdžius panaudoti padėdama savo jaunesnėms komandos draugėms?
– Taip, be abejo. Esu 26-erių – antra pagal amžių žaidėja komandoje bei turiu universiteto žaidimo ir treniravimo patirties. Bandau šiuos įgūdžius pritaikyti padėdama kitoms žaidėjoms. Stengiuosi joms padėti visais įmanomais būdais, kuriuos žinau.
– Ar jūs su vyru krepšinio aikštelėje pažaidžiate vienas prieš kitą?
– Mes kartais rungiamės metimų žaidime, nes abu esame geri metikai. Tik stengiamės kuo mažiau konkuruoti, nes abu esame labai konkurencingi. Aišku, aš dažniausiai laimiu (juokiasi).
– Kalbant apie gyvenimą už aikštės ribų, kaip jaučiatės Lietuvoje?
– Mums tikrai patinka čia gyventi. Dėl treniruočių ir rungtynių esame pakankamai užimti, todėl turime susidarę dienos rutiną. Iš pradžių buvo sunkiau, nes parduotuvėje kartais randi maisto prekę, ant kurios nėra angliško užrašo. Tuomet tenka telefono pagalba išsiversti ir išsiaiškinti, ar tikrai perki norimą prekę. Tokie smulkūs dalykai kėlė nežinomybės jausmą, bet čia tikrai gražu.
Kėdainiai – mažas miestelis, bet aš irgi užaugau mažoje bendruomenėje, todėl esu tikrai prie to pripratusi. Mes dažnai lankomės Kaune, nes tai vieta, kur treniruojuosi ir žaidžiu rungtynes. Ketiname artimu metu pasikviesti savo tėvus, jog galėtume aprodyti šią vietą.
