Didelių lūkesčių nežadinusiai komandai čempionatą Malagoje pavyko pradėti netikėta pergale prieš šeimininkus, kuri atvėrė greitkelį, vedusį iki pat pusfinalio.
Dominikos Respubliką, Japoniją, Naująją Zelandiją ir Lenkiją dviženkliais skirtumais pranokę lietuviai galiausiai atsimušė į šioje amžiaus grupėje dar niekada nenugalėtų amerikiečių nuleistą atitvarą (62:89).
Laukė svarbiausios rungtynės dėl bronzos medalių su neblogai pažįstama Prancūzija – europietiška JAV rinktinės versija.
Vis dėlto pasiekti optimalios formos tada, kai labiausiai reikėjo, lietuviams nepavyko.
Po aštuntfinalio susitikimo su Naująja Zelandija varžybų organizatoriai buvo uždegę raudoną aliarmo signalą dėl galimo COVID-19 protrūkio.
„Zelandai buvo izoliuoti savo viešbutyje, gaudavo maistą tiesiai į savo kambarius. Kai kurie mūsų žaidėjai taip pat jautė simptomus, todėl buvo testuojami. Nors atsakymai buvo neigiami, bet savijauta vis tiek nebuvo gera“, – Delfi pasakojo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.
Tiesa, panikos komandoje dėl viruso grėsmės nekilo.
„Lauke karšta, o autobusuose veikia oro kondicionieriai, visi gėrimai – šalti, todėl natūralu, kad kažkam paskaudėjo gerklę ir panašiai“, – sakė R. Bardauskas.
Prasčiausiai jautėsi ekipos kapitonas Vytautas Žygas, kuris pusfinalyje dar ir patyrė traumą.
Tad stoti prieš prancūzus teko be antrą vietą komandoje tiek pagal rezultatyvumą, tiek pagal efektyvumą užėmusio puolėjo.
Daug prošvaisčių rungtynėse dėl bronzos lietuviai neturėjo, ne pirmą kartą strigo organizuodami atakas, suklydo 23 kartus ir pralaimėjo 58:66.
Vis dėlto apibendrindamas turnyrą R. Bardauskas pirmiausia priminė, jog jo komandą apskritai mažai kas matė net ir stipriausių aštuonete.
„Prognozės prieš čempionatą buvo nedėkingos – patys organizatoriai mums prognozavo 11-ą vietą. Bet tai mus tik motyvavo. Aišku, kai jau patenki į stipriausių ketvertą, norisi ir medalio. Dėl to gaila. Pusfinalyje buvo išties labai sunku, o paskutiniame mače su Prancūzija, manau, pritrūko jėgų ir kapitono, mūsų pagrindinio žaidėjo“, – vertino 42-ejų specialistas, praėjusiame sezone dirigavęs Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujančio Kauno rajono „Atleto“ žaidimui.
– Kas nutiko V. Žygui, kuris nebaigė pirmenybių? – Delfi paklausė R. Bardausko
– Pusfinalyje ant jo užkrito varžovas ir sutrenkė galvą – smegenų sukrėtimas. Gydytojai nebeleido žaisti.
– Ko dar be jėgų galėjo pritrūkti iki medalių?
– Gal kažkiek koją pakišo psichologija. Pernai su prancūzais žaidėme du kartus ir abusyk pralaimėjome – gal dėl to kažkiek prisibijojome. Varžovai – atletiški, aukšti, aplink juos jau sukasi skautai. Vis dėlto mes tikrai tikėjomės atkaklios kovos. Deja, labiausiai trūko energijos – gal mes, treneriai, nesugebėjome jos pakankamai išsaugoti paskutinėms rungtynėms. Matėsi, kad žaidėjai atiduoda paskutines jėgas.
– O kokie slapti koziriai leido paneigti jūsų minėtas išankstines prognozes?
– Labiausiai pradžiugino charakteris, tikėjimas savo jėgomis. Tikriausiai dabar nelabai kas atsimena, kaip pernai patekome į šį pasaulio čempionatą. Lemiamose rungtynėse paskutiniame kėlinyje atsilikome nuo rusų gal 15 taškų skirtumu, bet parodėme tą patį charakterį ir laimėjome. Panašiai ėjome į priekį ir čempionate.
