„Į Klaipėdą atvykstu ne poilsiauti, o rimtai dirbti, – sakė M. Brazys. – Džiaugiuosi galėdamas prisijungti prie uostamiesčio ekipos, su trenerių štabu, žaidėjais, personalu maksimaliai stengsimės pateisinti klaipėdiečių lūkesčius.“
Mindaugą krepšinis lydėjo nuo vaikystės. Jo tėtis Algirdas žaidė Kauno „Žalgiryje“ daugiau nei 10 metų, taip pat ir po krepšininko karjeros pabaigos treniravo tą pačią ekipą – ir ne tik ją. Mokęsis iš tėčio, būdamas šalia krepšinio žmonių, naujasis „Neptūno“ strategas taip pat ir save matė populiariausioje Lietuvos sporto šakoje: yra žaidęs tuometinėje Lietuvos krepšinio A lygoje (LKAL), kur atstovavo Jonavos „Statyba-Žalgiris“ komandai, Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) vilkėjęs Kauno „Žalgirio“ ir Alytaus „Alitos“ marškinėlius, rungtyniavęs Lenkijoje, Pruškovo „Old Spice“.
Vis dėlto profesionalaus atleto karjera nesusiklostė dėl sveikatos problemų, bet nuo krepšinio M. Brazys nenutolo – pradėjo dirbti skautu.
„Aš buvau taip vadinamas savamokslis, – su šypsena pirmus žingsnius naujame amplua prisimena M. Brazys. – Vaizdo analizavimo programas siunčiausi pats, net ir teko nulaužti kai kurias (juokiasi).“
„Žalgiryje“, Panevėžio „Lietkabelyje“, Vilniaus „Ryte“, Pasvalio „Pieno Žvaigždėse“ ir Lietuvos vyrų rinktinėje darbavęsis specialistas dabar deda dar vieną naują žingsnį.
– Didžiąją savo karjeros krepšinyje dalį praleidote kaip skautas, trenerio asistentas. Ką jums reiškia pagaliau imtis vyriausiojo trenerio pareigų?
– Gal daugelis šitą faktą pamiršta, bet kai aš buvau „Lietkabelyje“ 2013-2014 m. sezone, mes kartu su tėčiu Algirdu pakeitėme trenerį Gintautą Vileitą. Tuo metu, kai atvykome, mūsų šeimą ištiko nelaimė ir tėtis negalėjo visokeriopai treniruoti komandos, todėl sezono pradžioje aš kelias rungtynes buvau vyriausiu treneriu, tad nesu visai be patirties pagrindinio vairininko pareigose.
– Vienu metu jums teko treniruoti ir tuometėje A. Sabonio krepšinio mokykloje kelias vaikų grupes, ir tuo pačiu metu būti skautu „Žalgiryje“. Kokios patirties treniruojant dar besivystančius krepšininkus pasisėmėte?
– Aš galvoju, kad kiekvieno trenerio tokia pradžia ir turėtų būti. Treneris turi pajausti, kaip tie vaikai auga, tobulėja – kiekviena patirtis pildo žinių bagažą. Ta skauto pareigybė tuo metu buvo visiška naujovė, tačiau man labai padėjo dėti kitus žingsnius, nes dirbi ir su video analizavimu, ir su komanda, todėl matai, kaip dirba ir vyriausias treneris ir asistentai. Aš ir dabar, kai tapau vyriausiuoju treneriu darysiu, analizes, karpysiu rungtynes, nes man taip yra patogiau, o ir nuo asistentų galėsiu kažkokią dalį krūvio nuimti. Man tai nebus našta.
– Ar galima sakyti, kad jūs esate skautų pradininkas Lietuvoje?
– Vienas iš pirmųjų tai tikrai, bet pirmasis buvo Donaldas Kairys, kuris atsivežė programą į Lietuvą ir parodė, kad toks dalykas egzistuoja. Aš automatiškai pradėjau tuo domėtis, dalyvaudavau seminaruose. Esu ir kelis žmones to dalyko išmokęs.
– Ko gero kiekvienas asistentas svajoja tapti vyriausiuoju treneriu. Kada pas jus atsirado tikėjimas, kad jau galite žengti lemiamą žingsnį?
– Aš visada apie tai galvojau, bet paprasčiausiai kažkada vis tiek ateina tas laikas. Kartais ir į pasą pasižiūriu, kad jau nebe jaunas, nors aplinkiniai ir sako, kad vis dar jaunas (juokiasi). Aišku, yra ir daug jaunesnių vyriausiųjų trenerių, bet viduje kirbėjo mintis, kad jau laikas žengti tą žingsnį. Buvo variantas į Japoniją važiuoti kartu su Dainiumi Adomaičiu, bet „Neptūnas“ parodė didelį susidomėjimą ir nusprendžiau pasinaudoti šansu. Komanda iš praėjusio sezono yra pažįstama, miestas puikus. Man labai patinka, kad uostamiesčio ekipa turi ir jaunimo sistemą – šiai dienai turime tik 3 tokius klubus. Aš tai nuolat pabrėžiu, nes neinama lengviausiu keliu. Visada yra paprasčiau nusipirkti žaidėją nei jį užsiauginti, todėl negalima paleisti šito dalyko, nes ateityje gali nukentėti apskritai visas Lietuvos krepšinis.
– Ar buvo konkretus pasiūlymas kartu su D. Adomaičiu vykti į Japoniją?
– Buvo konkretus pasiūlymas, čia nėra ko slėpti. Bet reikėjo duoti labai greitą atsakymą. Aišku, intriguojantis variantas, vis dėlto Japonijoje kita kultūra, kitos tradicijos, bet tas noras dirbti vyriausiuoju treneriu svarstykles nusvėrė.
– Pirmą kartą į Klaipėdą atvykote dar 2015 metais. Ar jaučiate sentimentus uostamiesčiui?
– Nuo vaikystės Klaipėda ir apskritai pajūris man patiko. Dar atsimenu, kad ir kai tėtis žaidė „Žalgiryje“, jie čia stovyklas darydavo ir man dar iki šios dienos išlikę atsiminimai. Vaikščiodavau Danės pakrante, ten žmonės ar žuvis gaudydavo, ar šiaip poilsiaudavo ant suoliukų. Kadangi aš gamtos mėgėjas esu, man ir jūra patinka, ir miške malonu pabūti. Be to, visur su savimi vežuosi dviratį – patinka toks laisvalaikio praleidimas.
– Kokį „Neptūną“ įžvelgiate artėjančiame sezone?
– Norisi turėti kažkiek jaunesnę komandą nei šiemet: žaisti atletiškesnį, greitesnį krepšinį. Aš esu mėgėjas viską pradėti nuo gynybos, jos sistemų, taisyklių, nes kiekvienas žaidėjas turi žinoti savo pareigas ir atsakomybes. Po geros gynybos visada ateina lengvi taškai, ypač greitose atakose. Mano planuose nėra lėto, statiško krepšinio, nes tiek fanams, tiek man pačiam norisi matyti geresnę dinamiką puolime. Bet dabar svarbiausia iki galo sukomplektuoti komandą, nes tam tikrose pozicijose dar ieškome variantų.
– Tad kaip sekasi komplektacijos darbai? Ar pildosi sudėties dėlionė?
– Šiaip po truputį viskas dėliojasi ir manau, artimiausiu metu mūsų sirgaliai išgirs ne vieną naujieną. Žiūrint į kitas LKL komandas, situacija nėra pati blogiausia: turime žaidėjus ir su kontraktais, turime ir jaunimo, kuris gali užpildyti tam tikras spragas. Yra žaidėjų komandoje, su kuriais jau anksčiau teko dirbti, žinome vieni kitus, todėl bus lengviau įsivažiuoti. Bendrai tikiuosi greito progreso sezono metu.
– Nemažai laiko praleidote ir studijose pateikdamas savo įžvalgas kaip ekspertas, apžvalgininkas. Bet turbūt darbas su komanda vis tiek teikia didesnį malonumą?
– Aš visą laiką sakiau, kad ir kur bedalyvaučiau, ar tai būtų televizijos studijos, ar podkastai, kad aš tai darau tai, kol susirasiu trenerio darbą. Tai yra mano profesija. O kalbant apie darbą studijose, aš manau, kad tai padėjo žiūrovams, klausytojams praplėsti savo žinias apie krepšinį. Stengdavausi daugiau iš analitinės ir mokomosios pusės prieiti, o ne kaip žurnalistas. Jeigu kažkas kvies, aišku, ne sezono metu, manau, nueisiu savo įžvalgomis pasidalinti.
– Savo podkasto nekursite?
– Turbūt ne (juokiasi). Aš apskritai nenaudoju nei feisbuko, nei kitų socialinių platformų, nors tikrai turėčiau ką parodyti. Aš daug keliauju ir su dviračiu ir su baidarėmis, o visa tai dažniausiai filmuoju, įrašinėju. Bet visa tai išsaugoju sau, dar kažkiek artimai aplinkai parodau.
– Galiausiai, koks būtų jūsų palinkėjimas komandos sirgaliams?
– Aš norėčiau šitą palinkėjimą pakreipti į kitą pusę. Norėčiau savo komandai, žaidėjams, galų gale sau palinkėti atrasti tą krepšinį, kuris trauktų sirgalius. Aš galvoju, kad tai turi prasidėti nuo mūsų pačių, nes kai tu žaidi gerai, tada žmonės ateis, ir mes bendrai visi sukursime tą atmosferą, kokia buvo ketvirtfinalyje su „Žalgiriu“, kokią atsimenu 2015 metais, kai pirmą kartą atvykau į „Neptūną“.
