2021 metų spalio mėnesį atleidus Martiną Schillerį, „Žalgiris“ „karštą“ vietą pasiūlė J. Zdovcui. Slovėnas ilgai nedelsęs pasiūlymą priėmė. Vis dėlto, nors ir vylėsi pagal save suformuoti komandą, nesulaukė nė sezono pabaigos. J. Zdovcą balandžio mėnesį pakeitė Kazys Maksvytis.
Per trenerio karjerą aštuonias šalis pakeitęs J. Zdovcas mojo ranka paklaustas, kodėl niekur taip ilgiau ir neužsibūna. „Dažniausiai išsenka mano sėkmės atsargos“, – juokais viską nuleido strategas.
Paskutinė stotelė – Kauno „Žalgiris“ – nedėkinga buvo jau vien tuo, kad vadovavimą komandai teko perimti įsibėgėjus sezonui.
„Net jeigu ir suvokiau, kad komanda nėra itin konkurencinga, tačiau vargu ar būčiau delsęs gavęs tokį pasiūlymą iš Eurolygos komandos. Tiesa, jau čia man pradėjo trūkti sėkmės – trys labai svarbūs ir net pagrindiniai žaidėjai buvo susižeidę. Suvokiau ir tai, kad buvau vienas, atėjau į specifinę aplinką, be savo asistentų.
Komandoje buvo daug veteranų, o Janį Strelnieką nuolat kamavo problemos. Nepaisant visko man adaptuotis pavyko, nors ir nebuvo lengva. Tikrai nieko nesigailiu. Aštuonios pasiektos pergalės yra tai, kuo tikrai džiaugiuosi“, – kalbėjo J. Zdovcas.
– Daug kas tikėjosi, kad gausite progą formuoti Kaune komandą kitam sezonui. Galbūt jums tai galėjo būti motyvacija, su kuria ir vykote į Lietuvą?
– Galbūt. Tačiau perimti komandą sezono viduryje yra labai specifiška. Viskas nutiko labai greitai. Kai atvykau, manęs per dvi savaites laukė 6-erios rungtynės. Aš net dorai nebuvau išsipakavęs lagamino.
Tuo metu kalbėjome apie dvejų metų bendradarbiavimą, tačiau sutartyje buvo įrašyta vienas sezonas su galimybe jį pratęsti.
– Ar visos šios istorijos pabaiga jus nuvylė?
– Labai. Kita vertus būtų buvę sunku dirbti remiantis vien mano idėja, statyti viską ant mano žaidimo filosofijos. Vis tiek būtų reikėję eiti į kompromisus. Kas visoje šioje istorijoje mane labiausiai iš vėžių išmušė, tai mano įpėdinis (Kazys Maksvytis – red.).
Jis pasirodė žiniasklaidoje gana anksti. Mes įveikėme „Barceloną“ ir „Real“, o tuomet išlindo būsimojo „Žalgirio“ trenerio pavardė. Kad ir kaip ten būtų, nieko nesigailiu. Dirbau puikioje organizacijoje, klubas turi daug lojalių fanų.
– Krepšinis yra garbinamas Lietuvoje. Kaip sekėsi prisitaikyti prie tokios aplinkos?
– Lietuviai yra patriotai, slovėnams reikėtų slėptis, jei lygintume juos pagal krepšinio statusą. Tai atsispindi ir klubų lygmenyje. Užsienio žaidėjai ir treneriai nėra taip gerai sutinkami kaip lietuviai. Fanai? Jie išties įspūdingi, neagresyvūs, bet tikri krepšinio fanai.
Jie tikrai supranta krepšinio subtilybes ir dirbti tokioje aplinkoje vienas malonumas. Jaučiau palaikymą. Į rungtynes atvyksta ne tik lietuviai, bet ir sirgaliai iš Estijos ir Latvijos. „Žalgiris“ tapo savotišku tos aplinkos simboliu.
– Jūs pasikvietėte į Kauną ir Zoraną Dragičių, tačiau tarp jūsų perbėgo juoda katė. Vėliau jis kaltino jus nenuoširdumu. Koks jūsų atsakas?
– Kviesdamas jį suvokiau rizikas. Galbūt tai yra mano kaltė, tačiau tai buvo mano reakcija į rezultatų krizę. Ieškojau naujos energijos, o jis nebuvo sportinės formos ritme.
Tuo pačiu metu pradėjo kilti Edgaro Ulanovo sportinė forma. Komandoje buvo kitų panašių žaidėjų, todėl negalėjau duoti Zoranui lauktų minučių aikštėje.
Jis labai ambicingas ir norėjo žaisti po 25 minutes per rungtynes. Gerbiu tai, bet kaip treneris negalėjau jam jų duoti. Mėginau įtraukti jį, vis dėlto greitai supratau, kad tai neveiks. „Zoranai, tu kenti, aš kenčiu. Gal bus geriausia, jei mes nutrauksime sutartį“, – sakiau jam.
– Jei trenerio karjeroje, sakote, vis pritrūkstate sėkmės, gal turėjote jos daugiau būdamas žaidėju?
– Vargu, ar savo žaidėjo karjeroje galėjau kažką daryti kitaip. Nieko nesigailiu. Man tikrai pavyko išvengti didelių traumų. Galbūt tai jau galima pavadinti sėkme. Galbūt man pasisekė, kad augau romantiniais krepšinio laikais ir buvau nepamirštamos nacionalinės komandos nariu? Žinoma.
– Vis dėlto nostalgija tiems laikams retai kada prasisunkia jūsų žodžiuose?
– Galbūt dėl to, kad naujoji karjera reikalauja daug dėmesio. Ji verčia man likti realybėje, dabartyje. Neseniai teko filmuotis kino juostojau apie mano išvykimą iš tuometinės Jugoslavijos nacionalinės ekipos. Tai tuo metu teko nerti į prisiminimus. Kitu metu gyvenu čia ir dabar. Negyvenu senųjų laikų šlove.
– Palaikote ryšius su tos rinktinės nariais?
– Visi nukeliavo savo keliais. Kartais atsitiktinai susitinkame. Daugiausiai tuomet, kai kažkam kažko reikia. Toni Kukočius ir aš vykdavome kartu buriuoti. Neseniai su juo kalbėjau. Buvo kilę idėjų susitikti ir paminėti laimėto pasaulio čempionato 30-metį, tačiau sutrukdė koronavirusas.
– Jūsų trenerio karjera tęsiasi jau du dešimtmečius. Kiek pasikeitė krepšinis per tą laiką Europoje?
– Tiesa ta, kad krepšinis keičiasi. Vis mažiau matome organizuotų klasikinių rungtynių. Kalbu apie žaidėjus, kurie galvoja apie komandą. Apskritai Europos krepšinis artėja prie NBA. Vis mažiau lieka komandų su didele sistema. Aš tai toleruoju, pasiduodu srautui, nors pirmenybę teikiu kontroliuojamam krepšiniui.
Kiekviena šalis dar turi savo aplinką, savo krepšinio supratimą ir specifiką. Prancūzijoje buvau kaltinamas tuo, kad buvau per griežtas, o Lietuvoje veikiausiai buvau per „minkštas“.
