Kuomet Lietuvos krepšinio lygos (LKL) trofėjus paskutinį kartą buvo apsistojęs sostinėje, kur ir įsikūrusi lygos būstinė, Giedrius Žibėnas dar dirbo Kauno „Tornado“ krepšinio mokykloje, o Arnas Butkevičius kėlė siaubą Neringos „Kuršių“ ekipos varžovams.
Nuo to laiko pirmajam, kaip sako jis pats, ant pakaušio jau atsirado žilų sruogų, o antrasis, vėlgi jo paties žodžiais, jautėsi tarytum dešimt kartų trenkęs galva į sieną.
Prisėdęs „Jeep“ arenos spaudos konferencijų salėje su nukirptu krepšio tinkleliu ant kaklo ir čempionų taure ant stalo, A. Butkevičius pasijuto toks išvargęs, kad nežinojo, ar pakaks jėgų švęsti.
„Dešimt metų žaidžiau LKL ir visada giliai širdyje turėjau svajonę pabaigti sezoną pergalingai. Bet kaskart kaip į sieną atsitrenkdavome. Dešimt metų svajoji, ir pagaliau vieną dieną tas darbas atsiperka – nerealus jausmas“, – šypsojosi „Ryto“ kapitonas.
Dar nerealiau „Jeep“ arenoje antradienį prasidėjusi ir vėliau prie Baltojo tilto persikėlusi fiesta jam atrodė prisiminus, kokių vargų patirta prieš tai.
Tarptautinis vilniečių sezonas buvo banguotas ir nerezultatyvus – viltis pakovoti dėl vietos FIBA Čempionų atkrintamosiose varžybose teko laidoti anksčiau laiko.
Neapgintos liko ir namų sienos Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketverte – pusfinalyje „Rytą“ nuskriaudė tas pats „Lietkabelis“.
Kovą G. Žibėnas dar balsiai svarstė, kaip išvalyti destrukciją iš komandos rūbinės.
„Nežinau, ar sezono viduryje galvojome apie kažkokius trofėjus, – pripažino A. Butkevičius. – Psichologiškai šis sezonas buvo nerealiai sunkus, ko iš šono galbūt ir nesimatė. Fiksavome 14 pergalių seriją LKL, per visą reguliarųjį sezoną pralaimėjome tik 4 kartus.
Bet visada komandoje turėjome pykčių, nesutarimų, nepasitenkinimų – net kai laimėdavome. Ilgai su tuo kovojome, galvojome, kodėl taip yra. Buvome šaika, kurioje visi dvylika norėjo būti lyderiais. Kol tuos vaidmenis išsigryninome, ilgai užtrukome.“
Nors 29-erių puolėjas pavardžių nemini, leidžia suprasti, jog vieno kamuolio „Ryto“ krepšininkams ilgai buvo per maža.
„Tie, kas likome klube nuo praėjusio sezono, daugmaž žinojome sistemas, ko iš jų laukti. Bet iš kitų komandų atėję naujokai tikėjosi daryti tą patį, ką prieš tai darė galbūt žemesniame lygyje. Kartais visi norėdavo užsikrauti per didelę naštą ant savo pečių. Taip tik dingsta komandinis žaidimas, tarpusavio ryšys.
Visi turėjome atsisakyti dalies ambicijų, susitaikyti su kitokiu darbu, pavyzdžiui, mažiau rinkti taškų ir daugiau skirstyti perdavimų. Esame labai ambicingi vyrukai, dėl to nervuodavomės rūbinėje. Bet sugebėjome nukreipti jėgas į bendrą tikslą, ir turime rezultatą“, – kalbėjo A. Butkevičius.
Daugiausiai apkalbų kėlė I. Buvos elgesys. Nors kroatas tapo naudingiausiu LKL reguliaraus sezono krepšininku ir buvo išrinktas į antrą Čempionų lygos simbolinį penketą, vidurio puolėjo santykiai su kai kuriais komandos draugais net ir žvelgiant iš tribūnų atrodė komplikuoti.
LKL finale jis žaidė tik pirmąsias rungtynes, kurias „Rytas“ namuose „Lietkabeliui“ pralaimėjo be didesnių prošvaisčių.
Tuomet I. Buvos staiga nebeliko: oficiali priežastis – rota virusas. Ir vilniečiai ėmė skinti pergales.
Nors paskutiniuose dviejuose mačuose 31-erių aukštaūgis jau buvo ant ekipos atsarginių suolo, G. Žibėnas neslėpė nebeplanavęs jo pasitelkti.
Vis dėlto antradienį trečio kėlinio pabaigoje Tanneris Leissneris pavojingai kryptelėjo koją, kiek anksčiau susižeidė ir Evaldas Kairys, tad G. Žibėnas ryžosi vėl pasitikėti statistiniu komandos lyderiu.
Ir neapsiriko: svarbūs buvo ne tiek 4 I. Buvos pelnyti taškai, kiek jo indėlis „Ryto“ gynyboje, pusę paskutinio ketvirčio neleidusioje „Lietkabeliui“ pelnyti taškų „iš žaidimo“.
Regis, nelauktas I. Buvos sugrįžimas tapo dar vienu pasiteisinimu ėjimu, dėl kurių panevėžiečiai finalo serijoje vis atsilikdavo žingsniu taktinėje dvikovoje.
Ir nors sezono metu, kaip leidžia suprasti A. Butkevičius, mintys apie kai kuriuos trenerių sprendimus buvo dviprasmiškos, galiausiai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
„G. Žibėnas kreipia dėmesį į žaidėjų nuomonę. Jis – lankstus treneris, kartais net atrodydavo, kad per daug lankstus. Bet jei tampi čempionu, vadinasi, tai veikia. Giedrius gali daug pasiekti. Tik nežinau, ar galiu išskirti vieną trenerį iš šio štabo, nes visi dirbo kartu, puikiai dalinosi užduotimis ir papildė vienas kitą“, – atsiliepė komandos kapitonas.
Tiesa, nemažai daliai šalies krepšinio gerbėjų šių metų LKL trofėjus pirmiausia įamžins ne 12 metų lauktą „Ryto“ triumfą, o pusfinalyje kritusio Kauno „Žalgirio“ krachą. Ką apie tai galvoja patys vilniečiai?
„Atkrintamųjų serijos buvo ilgos, iki trijų arba keturių pergalių. Čia neliko vietos atsitiktinumams. Ir laimėjo stipriausi“, – nukirto A. Butkevičius, kurio dabartinė sutartis su „Rytu“ baigia galioti, o apie karjeros tęsinį krepšininkas galvos atsikvėpęs po finalo mūšių.
„Rytas“ LKL nugalėjo šeštą kartą istorijoje – ir pirmąsyk nuo 2010-ųjų.
Primename, kad pirmas LKL finalo rungtynes Vilniuje 77:68 laimėjo „Lietkabelis“, o vėliau keturis kartus paeiliui stipresnis buvo „Rytas“ (88:66, 85:63, 78:77 ir 79:76).
