„Čia pabuvęs pasijaučiau 20 metų jaunesnis. Tikiu, kad po dvejų metų blogiau nebus, ir Ukraina surengs geriausią Europos čempionatą istorijoje“, – 2013-aisiais viešėdamas Liublianoje, sakė A. Volkovas.

Tuometis Ukrainos krepšinio federacijos (FBU) prezidentas į sidabrą Jono Kazlausko treniruotai Lietuvos rinktinei atnešusias pirmenybes Slovėnijoje atkako su diplomatine misija – reklamuoti 2015 metais šešiuose Ukrainos miestuose turėjusį įvykti kitą žemyno čempionatą.

Per specialų renginį finalo dieną „Stožice“ arenoje A. Volkovas pristatė oficialų būsimo turnyro logotipą, apdalino žurnalistus juo papuoštais suvenyrais.

Tik pastarieji veikiai tapo kolekcine retenybe – po penkių mėnesių „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, Donbase prasidėjo sekinantis karas su separatistais, o Europos čempionatas buvo iškeltas į kitas valstybes.

Tikiuosi, kad pasauliniai lyderiai, didžiosios valstybės pagaliau rimtai įvertins padėtį ir susitars, kaip iš jos išeiti – ne kariaujant, o kokiomis nors kitomis priemonėmis. Antraip viskas gali tęstis be pabaigos.
Aleksandras Volkovas

Po dešimties metų – 2025-aisiais – skola turėjo būti grąžinta. Ukrainiečiai jau nebekalbėjo apie „geriausią čempionatą istorijoje“. Vis dėlto planavo surengti vienos iš pirmo etapo grupių varžybas.

Tačiau atėjo 2022-ųjų vasaris, ir dangus virš Ukrainos vėl paraudo nuo liepsnų.

„Nežinau, ką ir pasakyti... Tokia likimo ironija“, – atsiduso A. Volkovas.

2015 metų Europos krepšinio čempionatas vyks Ukrainoje

Antrą sykį Rusijos puolimas nuvijo nuo Ukrainos Europos pirmenybes – nors Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) sako pasiryžusi laukti iki ateinančio lapkričio vildamasi, jog situacija šalyje normalizuosis, beveik akivaizdu, kad jai vėl teks ieškoti naujų šeimininkų.

„Ar mėginsime trečią kartą? Nežinau. Mes nepasiduodame, stengsimės iki pabaigos, bet reikia išspręsti daugybę klausimų – turiu omenyje visą šalį. Pirma reikia ją apginti, išsaugoti, o tada mes, krepšinio atstovai, turėsime bandyti atkurti kažkokią sistemą, kad krepšinis Ukrainoje nemirtų, išgyventų šį karą“, – į miglotą ateitį žvelgė A. Volkovas.

Delfi dabartinį FBU garbės prezidentą užkalbino šeštadienio rytą pakeliui į Vilniaus rotušę.

58-erių Seulo olimpinis čempionas kartu su kolegomis iš viso žemyno skubėjo į FIBA Europos padalinio („FIBA Europe“) generalinės asamblėjos posėdį.

Ant rotušės laiptų A. Volkovas pasirodė vienas paskutinių – Lietuvoje vis dar puikiai atpažįstamą 208 cm ūgio buvusį puolėją pristabdo kiekviename žingsnyje.

Daug kas nori juokais papriekaištauti už nepamirštamą tritaškį per Valdemaro Chomičiaus rankas Kauno sporto halėje. O dabar – dar ir padrąsinti.

Rusijos bombos A. Volkovą užklupo Kijeve. Ukrainos sostinėje jis praleido 45 karo dienas, o socialiniuose tinkluose šmėkštelėjo nuotrauka, kurioje Saša užfiksuotas su maskuojančių spalvų uniforma, greta pasidėjęs šaunamąjį ginklą.

Vis dėlto balandį dukart pasaulio vicečempionas iškeliavo į JAV pas ten gyvenančias dukras.

Dabar Ukrainos krepšinio pažiba reziduoja Atlantoje – toje pačioje, kurioje 1989 metais pradėjo savo traumų užtemdytą karjerą NBA lygoje.

Prieš palikdamas tėvynę, A. Volkovas pasirūpino savo remiamos krepšinio akademijos auklėtiniais. Pagelbėjo ir Arvydas Sabonis, ir kitas buvęs bendražygis SSRS rinktinėje Šarūnas Marčiulionis, įkurdinę būrį vaikų Lietuvoje.

Tačiau tai – paguodos lašas Ukrainos kančių jūroje, į kurią A. Volkovas mintimis dar kartą įbrido duodamas interviu Delfi.

– Ar galite bent įsivaizduoti, kaip ir kada visa ši suirutė baigsis?Delfi paklausė A. Volkovo

– Sunku suprasti. Žinote, nelengva tikėtis taikos, kai iš visų pusių sklinda tokia karinga retorika. Toks jausmas, kad karas visiems – pelningas reikalas, tik Ukraina atsidūrusi netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir dėl to kenčia. Kiekvieną dieną žūsta mūsų žmonės, jaunuoliai, griaunama infrastruktūra, ir tai jau nieko nebejaudina. Lyg čia būtų kompiuterinis žaidimas ar kino filmas, o ne realus pasaulis.

Bet iš tikrųjų kiekvieną dieną tėvai, artimieji, bičiuliai turi gedėti naujų aukų, išgyventi naujas netektis. Tikiuosi, kad pasauliniai lyderiai, didžiosios valstybės pagaliau rimtai įvertins padėtį ir susitars, kaip iš jos išeiti – ne kariaujant, o kokiomis nors kitomis priemonėmis. Antraip viskas gali tęstis be pabaigos.

Aš, aišku, didžiuojuosi ukrainiečiais, mūsų kariuomene ir paprastais žmonėmis – kaip visi susivienijo, kaip priešinasi okupantams. Nesitikėjau, jog taip bus. Bet reikia, kad pasaulis peržiūrėtų šią situaciją. Žinoma, ačiū visiems, kurie padeda Ukrainai, tačiau norėtųsi tikėtis veiksmų, vedančių į žudynių sustabdymą. Nes kol kas visa šalis pamažu griaunama – griaunama tai, ką mes statėme, ką statė mūsų tėvai ir seneliai.

Aleksandras Volkovas

– Tiesa ar legenda, kad jūsų šeimos namas Černigove dar karo pradžioje buvo sunaikintas per bombardavimą?

– Ten buvo du butai, kuriuose gyveno mano tėvai. Vėliau jie priklausė man, viename jų pastaruoju metu gyveno mano teta. Ir į tą namą iš tiesų pataikė raketa, sunaikino. Na, kaip sunaikino – viską apvertė aukštyn kojomis, išgriovė duris, išdaužė langus. Šiuo metu mano kaimynai ten bando tvarkytis – siunčiu jiems pinigus, o jie remontuoja.

– Kalbant apie krepšinį, Rusijos krepšinio federacijos prezidentas Andrejus Kirilenka prieš kelias dienas pareiškė, neva rusai patys nusprendę šiemet nebedalyvauti tarptautinėse varžybose – ne dėl politinių, o dėl saugumo ir logistikos iššūkių. Kaip jūs vertinate tokius žodžius?

– Ką čia komentuoti... Deja, kažkada draugiška buvusi šalis dabar gyvena tarsi alternatyvioje Visatoje. Susigalvoja kažkokias priežastis, paskui įtiki jomis. Ir tai vyksta visais lygiais. Juk visa Rusijos televizija, žiniasklaida trimituoja, kad Ukrainoje vyksta kažkokia išvadavimo operacija, tik nutyli, kiek sielvarto ji atneša žmonėms. Aišku, kiekvienoje šalyje yra problemų, bet mes nieko neprašėme, kad ateitų pas mus ir išlaisvintų nuo nežinia ko.

Andrejus Kirilenka
Foto: Zuma Press / Scanpix

– A. Kirilenka keliolika metų žaidė NBA, gyveno JAV – daugeliui iki šiol jis atrodė komunikabilus, vakarietiškai mąstantis vaikinas. Ar dar esate išlaikę kokius nors santykius po to, kai prasidėjo karas?

– Ne, šiandien jokių santykių tarp mūsų nebėra. Bet žinote, daug tokių normalių vaikinų ten yra. Daug žmonių Rusijoje nesuvokia, kas čia vyksta. Skambina, palaiko, bet patys kažko bijo, todėl sėdi ir tyli. Kita vertus, daug ir tokių, kuriuos paveikė propaganda, jie viskuo tiki. Deja, tokiems atrodo, kad Rusija viską daro teisingai.

– Nemanote, kad FIBA – o taip pat ir kitos sporto šakos – suspenduoti turėtų ne tik rusų komandas ir sportininkus, bet pirmiausia Rusijos nacionalinių federacijų narystę?

– Nežinau. Kaip suprantu, viskas remiasi į Olimpinę chartiją, pagal kurią sporto federacijos yra apolitiškos organizacijos ir taip toliau. Todėl Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris nustatė sankcijų toną visoms sporto šakoms, turbūt įvertino, jog toks suspendavimas teisiškai būtų sunkiai įgyvendinamas.

Jei atvirai, aš neįsivaizduoju, kaip rusai grįš į tarptautinę sporto areną. Taip, dauguma sportininkų – normalūs žmonės, supranta, kas dedasi. Tačiau tokiomis aplinkybėmis Rusijos ir Baltarusijos dalyvavimas tarptautinėse varžybose – neįsivaizduojamas.

Aleksandras Volkovas

Rusai į Vilnių neatvyko

Neįsivaizduoja Rusijos bei Baltarusijos pagrindiniuose krepšinio turnyruose ir FIBA.

Praėjusią savaitę tiek ji, tiek Vilniuje penktadienį posėdžiavusi „FIBA Europe“ valdyba pratęsė sankcijas agresorių atstovams.

Rugsėjį Europos vyrų čempionate rusus pakeis Juodkalnija, o pasaulio moterų pirmenybėse – Puerto Rikas. Rusija ir Baltarusija eliminuotos iš 2023-iųjų planetos čempionato atrankos, jaunimo ir 3x3 krepšinio turnyrų, kito sezono vyrų Čempionų lygos ir FIBA Europos taurės varžybų, moterų Eurolygos ir Europos taurės turnyro.

Vis dėlto A. Kirilenkos vadovaujama Rusijos krepšinio federacija (RFB) lieka FIBA nare. Tiesa, šeštadienį Vilniuje vykusioje „FIBA Europe“ generalinės asamblėjos sesijoje Rusijos atstovų nebuvo.

Lietuvos sostinėje susirinko per šimtą delegatų iš 42 šalių, tarp jų – buvę įžymūs krepšininkai Jorge Garbajosa (Ispanija), Nikola Pekovičius (Juodkalnija), Stojko Vrankovičius (Kroatija), įtakingi Jeanas-Pierre‘as Siutat (Prancūzija), Ingo Weissas (Vokietija).

Vilnių taip pat aplankė FIBA generalinis sekretorius Andreas Zagklis ir prezidentas Hamane Niangas, „FIBA Europe“ vykdantysis direktorius Kamilis Novakas ir prezidentas Turgay Demirelis.