Šiuo metu Antano Sireikos auklėtiniai yra penkti (13/13), tačiau šalia yra įsitaisiusios Utenos „Juventus“ (13/13) bei Jonavos „Cbet“ (14/14) komandos.
Vienas „Šiaulių“ vedlių Donatas Sabeckis apgailestauja, jog iki pergalės prieš Prienų „Labas Gas“ jo ekipa buvo kritusi į pralaimėjimų atkarpą. Vis tik šiauliečiai sieks išsilaižyti žaizdas bei pakovoti dėl aukštesnių pozicijų – ką daro ir dabar.
„Gal prieš sezoną šešta vieta ir nebūtų atrodžiusi blogai, tačiau, kai yra galimybė likti ketvirtiems ar penktiems, norisi tą ir pasiekti“, – sako jis.
Pats D. Sabeckis į Šiaulius grįžo po poros metų pertraukos, tačiau didelių pokyčių neįžvelgia. Organizacija – panaši, trenerių štabas – taip pat. Vieną kartą šis klubas jau tapo tramplinu D. Sabeckiui, ar taip gali nutikti vėl?
„Visada norisi pasiekti aukščiausių tikslų, norėtųsi pakilti į aukštesnį lygį. Tik tai ne vien nuo manęs priklauso. Sezono metu darau tai, ką galiu geriausio, o visa kita – komandų ir agentų darbas. Kol kas apie tai per daug negalvoju“, – šypteli jis.
Lkl.lt kalbėjosi su D. Sabeckiu apie šį sezoną, pasirodymą Šiaurės Europos krepšinio lygoje, didelį krūvį ir Antaną Sireiką.
– Iki pergalės prieš „Labas Gas“ išgyvenote keturių nesėkmių seriją „Betsafe-LKL“, kokios buvo to priežastys?
– Nenorime skųstis, bet traumos. Iškrito Bezbradica, Elmore’as, Urbutis turi mikrotraumų, aš – taip pat, sirgo Staniulis bei Danusevičius. Pusė komandos buvo pusiau traumuoti. Jei būtų laiko, atsistatytume ir taptume šviežesni, bet to laiko nėra.
– Ar Elmore’o netektis tapo didžiausiu sunkumu?
– Bet kurio žaidėjo praradimas mums yra skausmingas. Visi yra komandos dalis, visi pripratę vienas prie kito, susižaidę. Kiekvienam gavus traumą reikia persiorientuoti. Jonathanas žaidžia įspūdingą sezoną, jis vienas geriausių „Betsafe-LKL“ legionierių. Prarandame taškų puolime, bet progų gauna kiti. Tiek Stankevičius, tiek Varnas tas progas išnaudoja.
– Ar atsiradus tiek daug sveikatos problemų pasirengimas rungtynėms pakito?
– Kažkiek tai mus riboja, tačiau nesiskundžiame nei mes, nei treneris. Ši savaitė buvo sudėtingesnė, nes grįžome iš Lenkijos – buvo sunki kelionė, kuri truko 12 valandų. Kai susideda kelerios rungtynės ir tokios kelionės, tai labiau turi įtakos pasirengimui nei traumos.
– Kad jau prakalbote apie kelionę į Lenkiją, kaip tik ten baigėte pasirodymą Šiaurės Europos krepšinio lygoje. Kokį įspūdį paliko šis turnyras?
– Gal rungtynių būtų buvę daugiau, bet dėl karo Ukrainoje komandų sumažėjo. Šiaip turnyras įdomus, nes pasižaidi su kitomis komandomis nei „Betsafe-LKL“. Vietinėje lygoje su visais mataisi bent po 3 kartus, o prieš uteniškius žaidėme jau 6 sykius. Pamatėme kitus varžovus, galėjome leisti pažaisti jaunimui, tas gerai. Finalo ketvertas buvo labai gerai suorganizuotas, jame žaidė įdomios ekipos – tiek „Anwil“, tiek „Brno“. Ir buvo pilna salė žmonių – tai smagu.
– Apmaudu, kad nepasinaudojote šansu iškovoti trofėjų ir suklupote finale prieš Vloclaveko ekipą?
– Apmaudu. Finalas buvo įdomus, tačiau nugalėti norėjosi.
– Galbūt dalyvavimas Citadele KMT finalo ketverte leido pernelyg gerai apie save pagalvoti?
– Ne, nemanau. Nesame už kažką geresni, žinojome, kad reikia kovoti, kad tikrai negalime prieš nieką atsipūtę žaisti. Turime kovoti su visais ir tai suprantame. Ketvertas mums nepridėjo nieko, jog galėtume vaikščioti iškėlę galvas.
– Dabar, praėjus keliems mėnesiams, kaip vertinate šį pasiekimą – patekimą į Citadele KMT finalo ketvertą?
– Dabar gal tai atrodo nieko ypatingo, bet tuo metu jautėme, jog tai – labai didelis įvykis Šiauliams. Laikas eina ir nėra kada apie tai galvoti. Dabar turime tikslą užimti kuo aukštesnę vietą „Betsafe-LKL“ reguliariajame sezone, o vėliau ir atkrintamosiose.
– Reguliariojo sezono rikiuotėje yra didelė mėsmalė tarp 4–8 vietų, kuri pozicija jus tenkintų, o kuri jau taptų prastu pasiekimu?
– Svarbiausia dabar išsigydyti mikrotraumas, o tvarkaraštį turime gana gerą. Viskas yra mūsų rankose. Visi dabar nori užimti ketvirtą vietą, ne mes vieni – kad tik netektų iškart susitikti su Kauno „Žalgiriu“, Vilniaus „Rytu“ ar „Lietkabeliu“. Darysime viską, ką galime, o kaip bus, taip bus. Reikia susitelkimo, vienybės ir visiems žaisti su viena idėja. Kalbant apie vietas, kurios netenkintų, tai 6–8 pozicijos, kurios reikštų minėtus varžovus ketvirtfinalyje.
– Šiaulių klubas sulaukė papildymo – iš Ukrainos atvyko Issufas Sanonas, sužaidęs puikų pirmą mačą. Ko komandai pridės šis legionierius?
– Jis pridės agresijos puolime, gynyboje, išplės rotaciją. Johnas buvo žmogus, kuris mums daug kurdavo, tad manau, jog naujokas tai kažkiek kompensuos. Jie skirtingo stiliaus žaidėjai, naujokas nėra toks geras metikas, tačiau pridės fiziškumo.
– Jūs pats pastaruoju metu žaidžiate po 33-37 minutes, kaip sekasi atlaikyti krūvį?
– Viskas gerai. Gal tik kelionė išvargino, bet tokios minutės man nieko naujo, esu žaidęs tiek ir anksčiau. Visuomet norisi ant parketo prabūti kuo daugiau laiko, smagu.
– Šį sezoną grįžote į Šiaulius po pertraukos. Kuo per šį laiką pasikeitė klubas ir visa jo organizacija?
– Viskas beveik taip pat, pokyčių nedaug, treneriai tie patys. Aišku, žaidėjai kiti, tad yra ir naujų dalykų. Krepšinio dienotvarkė liko ta pati, sportuoji, ruošiesi rungtynėms ir tiek. Gal skirtumas tas, kad šiemet turime daugiau jaunimo.
– Kuo pasikeitęs grįžote į Šiaulius?
– Esu tas pats žmogus, tik įgavęs daugiau patirties. Nepasikeičiau kaip žmogus, tiesiog pamačiau kitokių trenerių, kitokių sąlygų, kitokių situacijų.
– Kiek esate patenkintas tuo, kokį krepšinį demonstruojate šiuo metu?
– Iš savęs visada nori daug, net nežinau, kiek šį sezoną buvo rungtynių, kad būčiau patenkintas savimi. Visada norisi geriau. Dažniausiai iš savęs tikiesi daugiau nei kiti.
– Ar galima sakyti, kad A. Sireika yra jūsų treneris – tas, prie kurio vis gerai atsiskleidžiate?
– Antanas yra tas treneris, kuris duoda žaidėjams daug pasitikėjimo. Jis nebijo mūsų klaidų. Kiekvienam žaidėjui yra lengviau būti pas trenerį, kuris pasitiki juo. Man yra smagu, jog treneris yra mano užnugaris. Jei kitose komandose reikia kovoti dėl savo vietos, automatiškai neturi tiek laisvės.
– Apie A. Sireiką kartais sakoma, kad jis – senosios kartos treneris su kiek pasenusia filosofija, tiesa, pats strategas visada akcentuoja, jog nenori atsilikti nuo naujovių. Kiek jaunatviškumo išlaikęs yra šis specialistas?
– Visi treneriai turi savo stilių – kažkas orientuotas labiau į puolimą, kažkas į gynybą. Antano žaidimas daugiau orientuotas į puolimą, jis nemažai stebi NBA rungtynių, apskritai labai domisi krepšiniu ir kiek įmanoma, tiek jis naujovių įdiegia. Kažkokio dviračio čia neišrasi – krepšinis yra krepšinis.
– Vieną kartą karjeroje „Šiauliai“ jums jau tapo laipteliu aukštyn, ar norėtųsi, kad taip nutiktų vėl?
– Visada norisi pasiekti aukščiausių tikslų, norėtųsi pakilti į aukštesnį lygį. Tik tai ne vien nuo manęs priklauso. Sezono metu darau tai, ką galiu geriausio, o visa kita – komandų ir agentų darbas. Kol kas apie tai per daug negalvoju.
