Desertui – juodieji ikrai: Sabo „vakarienė“, iš Australijos ištrauktas Kurtis ir kodėl Šaras – dar ne Željko

Nors Ispanijos sostinė Madridas tarp sporto gerbėjų visų pirma garsėja kaip futbolo miestas, viename iš šiaurinių jo rajonų – Las Tablas – galima patekti į savotišką krepšinio muziejų, kuriame netrūksta ir lietuviškų akcentų. Tai – restoranas „Biriukov Bistro“, o jame svečius dažniausiai ir pasitinka, ir išlydi pats šeimininkas – likimo labai neįprastais gyvenimo vingiais vedžiotas Eurolygos čempionas Jose Biriukovas.

„Tikslas buvo vienas – triumfuoti Europoje. Ir tik dėl to į Madridą atvyko Željko Obradovičius, nepaisant savo jauno amžiaus, jau tuomet tapęs laiminčiu treneriu. Tais metais aukojome visa kita ir galų gale pasiekėme savo“, – pokalbiui jau įsibėgėjus pažymėjo 58-erių buvęs krepšininkas, o dabar į restorano veiklą visa galva pasinėręs J. Biriukovas.

1995-aisiais Arvydo Sabonio ir Joe Arlaucko tandemo tempiama Madrido „Real“ komanda po keliolikos metų pertraukos į viršų iškėlė prestižinį Eurolygos trofėjų, tuomet dar vadintą FIBA Europos lygos trofėjumi, prie kurio iškovojimo prisidėjo ir unikaliomis snaiperio savybėmis pasižymėjęs Delfi pašnekovas. Unikali buvo ir visa Jose jaunystė bei karjera, galų gale vainikuota šia įsimintina pergale Saragosoje – „Real“ finale 73:61 palaužė Pirėjo „Olympiakos“.

Dar XX a. pirmoje pusėje Ispanijos pilietinio karo sūkuriai į sovietinę Rusiją nublokšė būsimo krepšininko mamą – baskę Clarą, vėliau ištekėjusią už Maskvoje taksi vairuotoju dirbusio Aleksandro.

Pokalbyje su J. Biriukovu – ir pasivaikščiojimai klaidžiais buvusio krepšininko gyvenimo takeliais, ir prisiminimai apie Arvydo Sabonio figūrą bei į Madridą priviliotą Rimą Kurtinaitį, ir žodis apie Draženo Petrovčiaus legendą, ir netgi mintys apie tai, kodėl Željko Obradovičiaus negalima lyginti su Šarūnu Jasikevičiumi ir kodėl lietuvis Barselonoje jaus vis didėjantį spaudimą.