Kiek kilnus elgesys („Fair Play“) krepšinyje aktualus šiais laikais, „Delfi“ aiškinasi su LKL teisėjų direktoriumi Algimantu Paviloniu ir geriausiu Lietuvos krepšinio teisėju Gyčiu Viliumi.

„Krepšinio rungtynės – tai spektaklis žiūrovams. Natūralu, kad be techninių veiksmų prisideda emocijos, artistiškumas. Galima į krepšį įmesti paprastai, galima stilingai, efektingai. Kai kuriuos veiksmus galima imituoti. Tikslas – įveikti varžovą. Galima įveikti pradedant nuo vieno kraštutinumo, kur tikslas pateisina priemones, iki kito – sąžiningai, pagal moralės principus, – kalbėjo A. Pavilonis.

Pats ilgus metus profesionaliai krepšinį žaidęs teisėjų direktorius į garbingo elgesio aikštėje temą neria pirmiausiai iškeldamas nesąžiningus epizodus, kuriems pažaboti imta taikyti visokias sankcijas. Netgi pinigines.

Anot jo, vienas iš įdomesnių sprendimų pastaraisiais metais krepšinyje susijęs su taip vadinama vaidyba aikštėje: „Šaknų giliai neieškosime, visur šito yra. Vieni sako, kad Balkanuose įprasta, kyla iš emocingo charakterio, kiti pasakoja, kad treneriai moko Amerikoje, kaip reikia kristi, šaukti ir rodyti, kad teisėjai pastebėtų, kaip „skriaudžia“ varžovai.

Tas menas ar mokslas kartu išsivystė į vaidybą, kuri pagreitėjus žaidimui paskutiniais dešimtmečiais tapo sunkiai „sugaudoma“. Vienas įdomesnių sprendimų – įvesti technines pražangas už vaidybą.“

Lietuviai turi pranašumą, kadangi puikiai išmano krepšinį ir aiškiai supranta, kas vyksta aikštelėje, kas yra teisinga ar neteisinga. Dėl savo puikios krepšinio edukacijos lietuviai sukuria geriausią „fair play“ aplinką rungtynėms.
Gytis Vilius

Pašnekovas prisiminė, kad techninių pražangų už vaidybą retai, bet būdavo ir anksčiau.

„Pats žaisdamas Vilniaus „Statyboje“ susidūriau, kaip mano komandos draugui už vaidybą buvo skirta techninė pražanga. Vilniaus sporto rūmuose per rungtynes komandos draugas nukrito susiėmęs už nosies ir teisėjas Michailas Davydovas, tuomet vienas žymiausių FIBA arbitrų, palaukęs, kol žaidėjas atsistos, skyrė jam techninę pražangą. Tai buvo labai retas atvejis, visi nustebo, bet niekas nesiginčijo.

Tai buvo prieš kelis dešimtmečius. Vėliau atsirado techninė pražanga už vaidybą, o LKL pritaikė dar vieną sankciją, kurią pasiūlė Europos čempionas, „Šiaulių“ vyriausiasis treneris Antanas Sireika. Jis be techninės pražangos ir baudos metimo pasiūlė už vaidybą įvesti dar ir finansinę bausmę.

Treneris argumentavo taip: žaidėjas apgauna teisėją, varžovą, žiūrovus. Jis – nesąžiningas. Visi klubai nubalsavo ir tam pritarė. Jei vaidyba kartojasi tą patį sezoną – finansinė bausmė dvigubinama.

Tikrai po to pamažėjo vaidybos. Tačiau viskas tikrai nėra taip paprasta. Klubai turi teisę duoti apeliaciją, nes gali būti, kad teisėjas suklydo. Turėjome tokių atvejų. Varžovas užmina ant kojos ir žaidėjas natūraliai krenta. Žaidimas greitas, staigus, ne visada pavyksta pamatyti. Juk būna, kad žaidėjas krenta kaip šūvio pakirstas ar nukratytas elektros šoko, nors ir nestumta smarkiai. Atrodo, kaip pražanga“, – pasakojo A. Pavilonis.

Pagarbą kelia pripažinimas klydus


Tęsdamas mintį apie tai, kas yra kilnus ir nekilnus elgesys krepšinyje, A. Pavilonis pastebėjo, kad kartais aikštėje veiksmai būna atsitiktiniai, o kartais – tikslingi.

Pavyzdžiui, kai treneris leidžia mažiau vertingą žaidėją į aikštę ir liepia jam „pakapoti“ varžovų lyderiui per rankas, kad išvestų iš pusiausvyros, gal net išprovokuotų muštynes.

„Man teko žaisti sovietų jaunimo rinktinėje ir mes rungtyniavome Prancūzijoje, su šios šalies vyrų rinktine. Stebint vietiniams žiūrovams pirmavome, o jie buvo itin nepatenkinti ir staiga iš niekur nieko vienas tik taukšt alkūne man į krūtinę.

Bandė provokuoti ar išmušti iš vėžių, sudavė nei iš šio ar to. Tai nėra gražu. Teisėjų priedermė pamatyti, kada tie kontaktai yra tokie. Todėl ir įvestos nesportinės pražangos, anksčiau tokių nebuvo. Kažkada buvo tyčinės pražangos, bet anksčiau net ir tokių nebuvo“, – dalijosi mintimis LKL teisėjų direktorius.

Algimantas Pavilonis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Bet visa tai apie kitą – neigiamą žaidimo pusę. Savo ruožtu pakreipus kalbą apie kilnų elgesį ir pozityvius pavyzdžius, A. Pavilonis taip pat turėjo, ką pasakyti.

„Galite dažnai pamatyti rungtynėse, kaip po pražangos ar užribio atveju viena komanda rodo į vieną pusę, kita – į kitą. Būna atvejų, kai teisėjui priėmus sprendimą, priešingo verdikto laukęs žaidėjas prieina ir „duoda penkis“ teisėjui, taip pripažindamas, jog pastarasis teisus.

Kartais ir treneris be reikalo sureaguoja, nors iš kitos aikštės pusės ir nemato tiksliai, kas nutiko. Į jo „šokinėjimus“ sureaguoja ir žiūrovai, pasiruošę „suvalgyti“ teisėją. Tai kai žaidėjas sutinka su arbitro spredimu – padariau pražangą, kaltas ar nuo manęs kamuolys nuskriejo į užribį – apramina aistras“, – pasakojo pašnekovas.

Anot jo, yra ir kitų pavyzdžių, kai po sunkesnio netyčinio kontakto žaidėjas prieina, atsiprašo varžovo ir padeda atsikelti. LKL renka ir garbingiausią žaidėją. Pavyzdžiui, visiems jau žinoma, kad vyriausias lygos krepšininkas Mindaugas Lukauskis pasižymi kilniu elgesiu.

A. Pavilonis prisimena vieną momentą iš savo aktyvios karjeros metų, kai estų arbitras Valdu Suurkaskas, Taline teisėjaudamas „Statybai“, nesušvilpė akivaizdžios pražangos.

„Aš, kaip žaidėjas, jam sakau, kad buvo pražanga, tačiau jis nefiksavo. Tais laikais teisėjai buvo drąsūs, ateidavo į dušinę kartu su žaidėjais praustis. Tai jis besiprausdamas ir klausia manęs, ar tame epizode tikrai buvo pražanga. Aš jam rodau ranką, kur matyti nagais įrėžtas raudonas dryžis, sakau: „Va“. O jis tuomet atsakė: „Ach, matyt suklydau, nepastebėjau“.

Iki šiol tai prisimenu. Pagarba jam. Jis tikrai buvo šaltas, sąžiningas teisėjas, bet toks klaidos pripažinimas, nesiginčijimas, kad buvo taip ar kitaip, sukėlė pagarbą. Dabar taip pat po rungtynių pasiaiškiname, viešai ar spaudos konferencijoje pripažįstame, ar tai būtų teisėjas, treneris ar žaidėjas. Tai maloniai nuteikia, kad ne visi bando žūtbūt laimėti, nesvarbu, kokiomis priemonėmis“, – sakė jis.

Nereikia kuklintis – Lietuva yra išskirtinė


LKL ir Eurolygoje teisėjaujantis Gytis Vilius, pastaruosius trejus metus išrinktas geriausiu Lietuvos arbitru, paprašytas įvardinti labiausiai jam įsiminusį garbingo elgesio krepšinyje epizodą, išskyrė Vilniaus „Ryto“ kapitoną Arną Butkevičių.

„Tai nebuvo mano teisėjautos rungtynės, tačiau man įstrigo, kaip LKL rungtynėse su Prienų „CBet“ A. Butkevičius po krepšiu ore susidūrė su varžovų gynėju Marquisu Wrightu ir, pastarajam pavojingai krentant, sulaikė jį bei apsaugojo galbūt net nuo galimos skaudžios traumos. Tai tikrai puikus pavyzdys“, – pasakojo jis.

Už minėtą poelgį „Ryto“ puolėjas buvo atitinkamai įvertintas – gavo metų džentelmeno titulą.

„Tame epizode pasisekė greitai sureaguoti. Esu pats ne kartą buvęs panašiose situacijose, kai palendi po varžovu ar pašokęs gauni stipresnį kontaktą, todėl žinau, kaip sunku yra susikoordinuoti ir sėkmingai nusileisti ant žemės. Mačiau, kad varžovas jau buvo praradęs balansą ir viskas galėjo pasibaigti skaudžiai.

Džiaugiuosi, kad pavyko sureaguoti sėkmingai, kažkiek sušvelninti kritimą ir galbūt padėti išvengti rimtesnės traumos, nes galiausiai yra sportiškumo principas – visąlaik norisi, kad varžovai liktų sveiki, rungtynės nesukeltų sveikatai pavojaus ir būtų išsiaiškinama aikštelėje, kuri komanda žaidžia geriau, be jokių pašalinių ir nelaimingų epizodų“, – tuomet LKL.lt sakė A. Butkevičius.

Praėjusio sezono Eurolygos pusfinalyje ir finale teisėjavęs G. Vilius taip pat neabejojo, kad apie tai, kas teisinga ar neteisinga aikštelėje, geriausiai visame Senajame žemyne išmano Lietuvos sirgaliai.

„Jeigu kalbėsime apie žiūrovus, tai Europoje „teisingiausi“ yra Lietuvos krepšinio fanai. Lietuviai turi pranašumą, kadangi puikiai išmano krepšinį ir aiškiai supranta, kas vyksta aikštelėje, kas yra teisinga ar neteisinga. Dėl savo puikios krepšinio edukacijos lietuviai sukuria geriausią „fair play“ aplinką rungtynėms. Tai yra visiškai išskirtinis Lietuvos bruožas ir manau, kad jis niekada nedings“, – tikino arbitras.

„Laisvinantys“, gręžimas į sieną, šviežias lakas


Paklaustas, kaip atrodytų žaidimas, jei jame nebūtų mėginimų vaidinti, apgaudinėti, provokuoti, tyčia kenkti varžovams, A. Pavilonis nusijuokė: „Čia jūs paklausėte, ar geresnis būtų pasaulis, jei jame nebūtų vagių ir nusikaltėlių. Kita vertus, taip turbūt daug žmonių darbą prarastų, nebereikėtų teisėjų.

Suprantu elementarią vaidybą: jei teisėjas nepamato, kad tave skriaudžia, tai parodai daugiau ar šūkteli – viskas natūralu. Blogiau, kur incidentai baigiasi varžovų traumomis, nesąžiningu varžovo pašalinimu iš kovos. Ar koją pakišti jam pašokus, ar palįsti po pašokusiu žaidėju, alkūne kaukštelėti į dantis, kai niekas nemato. Tokie dalykai nepuošia žaidimo“.

Ar „blogiukų“ įvaizdį geriausiai pateisina buvusios jugoslaviškos krepšinio mokyklos atstovai, A. Pavilonis nedrįso tvirtinti, kaip ir pasakyti, kad lietuviai yra gyvi tik kilnaus elgesio aikštėje pavyzdžiai.

„Galima sakyti, kad lietuviai nėra nei vienas, nei kitas kraštutinumas. Taip pat mes ne suomiai, kur žiūrovai ploja mėgindami sutrukdyti varžovams užpulti. Mums tai atrodo juokingai, mes juk taip palaikome savo komandą. Galime ir Lietuvoje surasti pagudraujančių, negerai besielgiančių žaidėjų, ir Balkanuose – sąžiningų žmonių, žaidžiančių švariai ir siekiančių pergalės meistriškumu“, – teigė jis.

Buvęs krepšininkas dar prisimena ir tuos laikus, kai nuvykus į rungtynes varžovai suteikdavo ne pačias geriausias sąlygas, kad tokiu būdu kažkaip paveiktų svečių pasirengimą ar nusiteikimą rungtynėms.

„Tiesa, dabar jau ne tie laikai, kai nuvykus į rungtynes žiemą tave apgyvendintų pionierių stovykloje, kur nėra šilumos ir vandens, ar duotų valgyti tik arbatos su sausainiais. Profesionalai sukasi toje pačioje virtuvėje, tad taip nesielgia. Tu padarysi – tai ir tau padarys. Tokių dalykų visi vengia. Žinomos istorijos, kai NBA treneris Redas Auerbachas atvykus varžovams į rūbinę pasirūpindavo, kad kažkas pradėtų kažką gręžti netoliese, trukdydavo pasitarimą, jiems būdavo sunku susikalbėti.

Pasitaikydavo atvejų, kai „laisvinančių“ kažkas pripila į valgį arba toks atvejis, kai Stambule apnuodijo visą komandą. Žinoma, tai jau yra „kriminalas“, už tokį sveikatos gadinimą reikėtų baudžiamąją bylą kelti.

Na taip, Kėdainiuose neseniai skundėsi atvykę svečiai (Jonavos „Cbet“, – red.p.), kad parketas buvo išpurkštas šviežiu laku. Tačiau čia ir tiems buvo negerai, ir šeimininkams, negali sakyti, kad kenkė tik svečiams. Taip, kad tyčia padangas vieni kitiems badytų paskutiniu metu irgi nebuvo. Tiesa, vienam teisėjui buvo subraižę automobilį, bet tai padarė ne žaidėjai, o sirgaliai“, – prisiminimais dalijosi A. Pavilonis.

Kad žaidimas tampa labiau sąžiningu, pastebėjo ir G. Vilius. Trejus metus iš eilės geriausiu LKL teisėju išrinktas vyras teigė, kad nors krepšininkų atletinės savybės išaugo ir žaidimas tapo fiziškesnis, tačiau tendencijos, kad atsirado daugiau pavojingai grubių kontaktų, nėra.

„Žaidėjai yra profesionalai ir jie tikrai nenori pakenkti kito žaidėjo sveikatai ir jo karjerai. Pavieniai atvejai atsiranda, bet tai nėra tendencija. Noriu tikėti, kad tai nėra tyčiniai atvejai“, – sakė jis.

Efektyviausias kilnaus elgesio skatinimas?


Teisėjai aikštėje yra kilnaus elgesio ir sąžiningo žaidimo pagrindiniai sargai, tam jie ruošiasi ir namie, ir prieš pat rungtynes.

„Teisėjai peržiūri vaizdo įrašus, pažiūri, kas anksčiau buvo – kokios taktinės problemos, kas be kamuolio mėgsta palaikyti varžovą rankomis, ar kuris su kamuoliu stūmė, pats griuvo ir šaukia. Nagrinėja daug ką. Be to, ką pasiruošia namie, jie atvyksta likus pusantros valandos iki rungtynių ir drauge su rungtynių inspektoriumi tuos dalykus dar kartą peržiūri, ko tikėtis, kur būti budresniems.

Darbas vyksta ir po rungtynių – padarome analizę, inspektorius išrenka 10-15 epizodų, juos aptariame, duodame kitiems pažiūrėti. Tai mokslas. Jei galėtum lėtai 100 kartų peržiūrėti, tai greitai atpažintum, kas kaip. Bet rungtynių metu viską greitai turi pamatyti, įvertinti. Greitis, užimta nepatogi padėtis, nukreiptas dėmesys sąlygoja, kad klaidų pasitaiko“, – pripažino A. Pavilonis.

Gytis Vilius
Foto: LKL

Jam pritarė ir G. Vilius: „Būna, kad žaidėjas emocingai nesutinka su sprendimu, bet už kelių sekundžių prieina ir pripažįsta prasižengęs arba iš karto pasako: „Geras sprendimas“. Visada padėkoju už tokį poelgį. Būna, kad pats teisėjas jaučia priėmęs neteisingą sprendimą ir pasako žaidėjui, kad suklydo.

Tokia atvira komunikacija turi būti iš abiejų pusių. Trečias variantas, kai nuomonės apie epizodą išsiskiria, tuomet tiesiog bandau paaiškinti savo sprendimo argumentus. Bet kokiu atveju visada turi išlikti pagarba ir ji turi būti abipusė.“

Pasak arbitro, priskirti vienus ar kitus rungtynių dalyvius prie „geriečių“ ar „blogiečių“ nėra teisinga.

„Taip, ruošiantis rungtynėms teisėjai „skautina“ žaidėjus ir žino, ką kiekvienas gali padaryti aikštelėje, koks yra jo žaidimo stilius, ar yra linkęs sustiprinti kontakto lygį. Tai reikia žinoti, kad pagerintum savo teisėjavimo kokybę, tačiau išankstinių nuostatų tikrai nėra, kadangi žaidėjas gali ir pasikeisti“, – tvirtino jis.

A. Pavilonis teigia, kad kilnų elgesį krepšinyje galima skatinti jį viešinant – pastebint ir išskiriant. Galbūt verta būtų daugiau įtraukti krepšininkus ir už aikštės ribų, į visuomeninį gyvenimą, bendravimą su jaunimu, pagalbą ligoniams, paramą įvairiems vaikų fondams.

„Gal kažkas darydamas gerą darbą nenori girtis, o kiti gal tiesiog per mažai daro. Tačiau mintis, kad garsūs vardai gali būti panaudoti jaunimui auklėti, bendrauti su sergančiais vaikais ir panašiai, yra labai graži ir garbinga, – kalbėjo jis. – Kaip tai galėtų atrodyti aikštėje? Galbūt galėtų būti įvestas papildomas baudos metimas už garbingą elgesį? Bet kuriuo atveju kilnaus elgesio nominacijos egzistuoja, tačiau dažniausiai viskas pasibaigia tuo, kad prizas atitenka komandai, gavusiai mažiausiai ar iš viso negavusiai techninių pražangų“.

G. Viliaus nuomone, skatinant kilnų elgesį krepšinyje kiekvienas rungtynių dalyvis pirmiausiai turėtų pradėti nuo savęs: „Jeigu parodai pagarbą kitam, tai tikėtina, kad jos gali sulaukti ir atgal. Manau, kad tai būtų tiesiog pats efektyviausias kilnaus elgesio skatinimas.“

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

***

„Fair Play“ judėjimą inspiravo 1960 metų Romos vasaros olimpinės žaidynės, kai noras nugalėti bet kokia kaina peržengė visas ribas ir atėmė pirmąją sportininko gyvybę. Danų dviratininkas Knudas Jensenas mirė dėl vartotų draudžiamų sportinę veiklą skatinančių preparatų. Šis šokiruojantis atvejis pažadino sporto pasaulį ir paskatino imtis griežtų veiksmų prieš dopingą, šovinizmą ir smurtą sporte.

Todėl 1960 m. gruodžio 5 d. Paryžiuje UNESCO, AIPS, ICSSPE, Tarptautinės krepšinio, futbolo, regbio imtynių federacijos įkūrė Tarptautinį komitetą P. de Kuberteno Kilnaus elgesio apdovanojimams teikti. 1973 m. organizacija buvo pervadinta į Tarptautinį „Fair Play“ komitetą.

Tarptautinio „Fair Play“ komiteto tikslas – saugoti ir skatinti pagarbą kilniam elgesiui ir jo vertybėms ne tik didžiajame sporte ar sporto visiems programose, bet ir kasdieniame gyvenime.

Lietuvoje 1993 metų kovo 25 dieną LTOK įkūrė Kilnaus poelgio komisiją, kurią 1995 metų lapkričio 16 dieną išplėtė ir patvirtino nauju pavadinimu – Lietuvos kilnaus žaidimo („Fair Play“) komitetas. Jam vadovavo Stanislovas Stonkus (1993-1995, 1995-1999), Kęstas Miškinis (1999-2002), Arvydas Juozaitis (2002-2017) ir Marius Paškevičius (2017-2020). Dabar šio komiteto prezidentės pareigas eina A. Skujytė.