Vieną sezoną žalgiriečius į Eurolygos finalo ketvertą, o kitą – į TOP-8 išvedęs krepšinio genijus Šarūnas Jasikevičius išlepino gerbėjus ir pripratino juos prie to, kad Kauno klubas į pergalę pretenduodavo kiekvieną vakarą – ir nesvarbu, ar kitoje aikštelės pusėje būdavo išsirikiavusi „Barcelona“, Maskvos CSKA ar Stambulo „Fenerbahče“.
Bent bent jau istorija rodo tai, kad šlovingas akimirkas atnešusi Šaro era veikiau buvo išimtis iš taisyklės. Kaip Eurolygos arenose klumpa dabar, lygiai taip kauniečiai yra strigę ir anksčiau: imant praėjusį dešimtmetį, t. y. 2010-2016-uosius – iki kol komandos vairą į savo rankas perėmė Š. Jasikevičius, žaliai-balti TOP-16 etape laimėjo mažiau nei kas ketvirtą mačą – iš viso 16 pergalių ir 52 nesėkmės. O jeigu atsuktume dar vieną dešimtmetį atgal, pamatytume, kad Lietuvos atstovai apskritai ne visada prasibraudavo tarp 16-os pajėgiausių Europos ekipų.
Nenuostabu, kad ir dabartinė 9 pralaimėjimų iš eilės duobė kol kas dalinasi tik trečią-ketvirtą vietą (kartu su paskutinio Šaro sezono Kaune įvykusia anomalija, kai devynis kartus paeiliui buvo nusileista vos kelių taškų skirtumu – „Delfi“) tarp visų laikų laikų juodžiausių „Žalgirio“ serijų. Tiesa, ji vis dar aktyvi ir jau artėjančią savaitę gali pasiekti liūdną antirekordinę žymą.
Ar turi ką nors bendro šių metų „Žalgirio“ sausra Eurolygoje su kitomis giliausiomis komandos išgyventomis krizėmis? Kas jas lemia ir kaip iš jų išsikapanoti?
Savo prisiminimais, mintimis ir patarimais dalinasi ne pačių geriausių laikų „Žalgirio“ istorijoje liudininkai – treneriai Rimantas Grigas ir Gintaras Krapikas.
10 pralaimėjimų iš eilės ir gaisras, kurį pavyko užgesinti
Lygiai prieš 15 metų žalgiriečiai taip pat Eurolygos arenose klimpo it pelkėse.
Turnyro C grupėje, kurią sudarė aštuoni klubai, žaliai-balti startavo visai viltingai ir laimėjo vieną iš pirmų dviejų mūšių – Sporto halėje 83:65 pranoko Neapolio „Eldo“. Pergalę tuomet nukalė Tanoka Beardas, Hanno Mottola, Marko Popovičius ir Vidas Ginevičius.
Tačiau tada prasidėjo tikras košmaras: kauniečiai ėmė rinkti vieną pralaimėjimą po kito, tad darbo greitai neteko strategas iš Latvijos Ainaras Bagatskis, kurio auklėtiniai vietiniame fronte 78:93 rimčiau nepasipriešino ir Vilniaus „Lietuvos rytui“.
Atsilaisvinusi vyriausiojo trenerio kėdė buvo patikėta prieš tai su „Žalgirio“ dubleriais dirbusiu, o vėliau latvio asistentu tapusiam Rimantui Grigui.
Ši rokiruotė žaibiškų rezultatų neatnešė: nors ir buvo labai arti sėkmės jau pirmose Eurolygos rungtynėse po permainų, iššvaistė 15 taškų pranašumą ir galiausiai itin apmaudžiai po dviejų pratęsimų 106:110 krito prieš prancūzų „Pau-Orthez“ ekipą.
R. Grigo teigimu, pergalė debiutinį vakarą iš rankų išsprūdo ir dėl lemiamu metu apsižioplinusių teisėjų bei sekretoriato, kurie po finalo sirenos puolė atsiprašinėti, kaltės.
Po to sekė dar penki niuksai, įskaitant liūdnai pasibaigusią paskutinių sekundžių dramą Italijoje (87:92 prieš „Eldo“), kol pralaimėjimą simbolizuojančių L raidžių eilė prie žaliai-baltų rezultatų pasiekė 10.
Galiausiai priešpaskutiniame reguliariojo sezono ture „Žalgiris“, pasipildęs amerikiečiu DeJuanu Collinsu, namuose 77:66 pasigavo Salonikų „Aris“ kolektyvą ir finišavo su balansu 2-12, kuris bendroje įskaitoje tik dėl kiek geresnio taškų santykio leido aplenkti vienintelę iš 24 komandų – Kelno „RheinEnergie“.
„Situacija irgi buvo tokia... Su komplektacija šiek tiek nepataikyta. Ainaras pirmojo numerio pozicijoje matė Marko Popovičių, bet kroatas buvo silpnas gynyboje. Žaidėme tokį puolimo krepšinį, o apsiginti negalėjome. Rėmėmės ne šaltu protu, o emocijomis. Finansinė padėtis tais laikais „Žalgiryje“ taip pat niekada nebuvo gera. Pagal turėtą biudžetą Eurolygoje buvome vieni paskutinių“, – atmena R. Grigas.
Jo tvirtinimu, padėtį pavyko stabilizuoti tada, kai buvo įsigytas D. Collinsas.
„Atvyko D. Collinsas ir viskas susitvarkė. Tada iškart pradėjome geriau gintis. Įsižaidė ir Tanoka“, – gelbėjimos ratu tapusį pirkinį giria specialistas.
Pasak jo, fanai, nepaisant neįkvepiančio pasirodymo Europoje, tuo metu buvo pakankamai supratingi ir didelių pretenzijų nekėlė, patys puikiai suprasdami, kad daug reikalauti nėra prasmės. Tuo labiau, kad žaidėjus persekiojo ir traumos.
R. Grigas pabrėžia, kad tą sezoną svarbiausias akcentas buvo kova su „Lietuvos rytu“, kuriam 77:81 buvo nusileista BBL finale Rygoje.
Visgi viską atpirko „Žalgirio“ iškelta LKF taurė ir triumfas LKL pirmenybėse, kurių paskutinėje dvikovoje buvo užfiksuotas identiškas rezultatas – 81:77, tik jau žalgiriečių naudai. Čempionams 32 taškus ir 26 atkovotus kamuolius kartu sukombinavo Lorenas Woodsas ir Tanoka Beardas.
Lygindamas to meto ir dabartines komandas R. Grigas vieną panašumą įžvelgia.
„Panašumas – gynėjų linija ir skylėta gynyba. Kas gali padėti komandai? Darbas, darbas, darbas. Paskirtas naujas treneris – geras. Yra ir naujokų. Reikia laiko ir kantrybės, kol jie apsipras ir pradės duoti naudos.
Kaune trūko stipresnės rankos. Liberalumas, demokratiškumas ir malonus bendravimas su žaidėjais nepasiteisino. Ta tvirta ranka jau davė pergalių – prisiminkime Š. Jasikevičiaus pavyzdį. Su jo griežtumu buvo pasiektas labai geras rezultatas“, – atliktus pokyčius pozityviai vertina buvęs „Žalgirio“ vedlys.
11 nesėkmių ruožas: legionieriai spruko – liko vien lietuviai
Prieš pat 2008-2009 m. Eurolygos sezoną „Žalgirio“ komandos trenerių štabe – priverstinis pasikeitimas. Pasiūlymo iš Kijevo „Budivelnik“ sulaukęs R. Grigas postą perdavė Gintarui Krapikui.
Kauno klubą krėtė finansinis nepriteklius, dėl kurio savo lagaminus susikrovė sutartį nusitraukęs Marcusas Brownas, o jo pėdomis netrukus pasekė ir kiti legionieriai – Willie Deane'as bei Ratko Varda. Sausį į JAV iškeliavo ir Lorenas Woodsas.
Pastaroji trijulė „Žalgiriui“ Eurolygoje padėjo tik epizodiškai ir tik keliuose turuose, bet net ir jų indėlis negelbėjo: sezono atidaryme sutriuškinti 27-ių (51:78 su Atėnų „Panathinaikos“) ir 26 taškų (67:93 su Sienos „Montepaschi“) skirtumais žalgiriečiai B grupėje prapylė pirmas septynias akistatas ir apie TOP-16 etapą galėjo nebent pasvajoti.
Pridėjus keturias pamokas, kurias kauniečiai gavo dar prie R. Grigo praėjusio sezono finiše, bendra pralaimėjimų Eurolygoje serija išsitęsė iki visų laikų antirekordo – 11-os.
Be abejo, tam buvo ir objektyvių priežasčių, o įdomiausia yra tai, kad žaliai-balti galų gale tik per plauką nepateko į atkrintamąsias: vien lietuvių tempiamas „Žalgiris“ daugiau nei pusę taškų surinkusių Pauliaus Jankūno ir Dainiaus Šalengos pastangomis 79:68 pranoko Gdynės „Asseco Prokom“ ir rezultatyviausią karjeros pasirodymą (29 taškai) surengusio Jono Mačiulio dėka 105:94 parklupdė Nansi SLUC.
Lietuvos čempionai tarp 16-os pajėgiausių turnyro komandų neatsidūrė tik dėl to, kad pagal tuometinę tvarką iš vienodai pergalių sukaupių ekipų tolyn kvalikfikuodavosi ta, kurios būdavo geresnis ne tarpusavio, o bendras įmestų ir praleistų taškų skirtumas. Tai lėmė, kad iš grupės išsikapstė lenkai, o „Žalgiriui“ atiteko penkta vieta.
Paguodos nebuvo rasta ir savajame kieme: „Lietuvos rytui“ buvo neprilygta tiek BBL finale Tartu mieste (74:97), tiek susirėmime dėl LKF taurės (82:84), tiek ir titulinėje LKL serijoje dėl aukso žiedų (1:4), kur sykį buvo neatsilaikyta net 58:100.
Nežiūrint į visas negandas ir antausius tą sezoną, G. Krapikas sunkmečiu sukauptą patirtį brangina.
„Buvo tikrai ne pats geriausias momentas, bet, kaip visada sakau, galbūt kitomis aplinkybėmis ir nebūčiau turėjęs tokios galimybės tapti pirmu „Žalgiriui“ treneriu.
O sąlygos, jeigu kalbėtume apie finansus, buvo išties sudėtingos: labai stipriai vėlavo atlyginimai, o žaidėjams finansinis faktorius buvo labai aktualus. Pinigai vėlavo net iki penkių mėnesių ir man, kaip treneriui, nebuvo ramaus darbo, nes su žaidėjais tekdavo kalbėtis ne apie tai, kaip žaisime, o kada laukti pinigėlių. Dėl to legionieriai, atvažiavę užsidirbti, bet nieko nesulaukę, kentėti pasiruošę nebuvo – jų niekas čia nebelaikė ir jie išvažiavo“, – pagrindinį rūpestį įvardijo buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas.
„Žalgirio“ lietuviai buvo kantresni ir tikėjosi, jog situacija pasitaisys. Tačiau nesėkmių lavina nedžiugino ir gerbėjų.
„Supraskite, kad vien jau tas rezultatas 0-7 yra tragedija, tai – tragiška pradžia. Bet sirgaliai iš dalies mus suprato. Turėjome grynai lietuvišką komandą, kurioje, neslėpsiu, ne visi siekė tą Eurolygos lygį. Vadovauti jai buvo sudėtinga, bet bandžiau savo mylimai komandai padėti išbristi iš tos situacijos. Vadovams pasakiau, kad jeigu turės pinigų, man mokėtų paskutiniam, o pirmiausia žiūrėtų, kaip kažką padengti žaidėjams. Ir pažadėjau rūpintis tuo, kas buvo mano rankose – kad komanda išliktų visame tame treniruočių ir rungtynių procese“, – pasakoja 60-metis strategas.
Jo teigimu, ankstesni ir dabartiniai sunkumai Kaune – nesulyginami.
„Pats laikotarpis – kitoks, praėjo labai daug metų. Jeigu tuo metu mūsų biudžetas buvo apie 3,5 milijono litų, o ir tie vėlavo, bei teko verstis be užsieniečių, tai dabar galimybės vis tiek kitokios: yra bent 7 milijonai eurų, kas man būtų buvęs svajonių biudžetas. Taigi net neverta lyginti.
Reikia žiūrėti į kasdienybę, kuri dabar mus supa ir kuri nėra gera. Tas laikmetis vėl sunkus, bet sunkumų visada būdavo, o klubas sugebėdavo išeiti iš bėdos.
Yra daug patarimų: laidoti sezoną, nelaidoti. Bet visi tie kalbantys nežino realios situacijos. Aš irgi jos nežinau, tik labai išgyvenu dėl komandos. Vis tiek turime vieną stipriausių pastarųjų metų Eurolygos klubų vadovų Paulių Motiejūną ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau jis suras išeitį“, – tikina 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių prizininkas.
Jo patarimai ir palinkėjimai – konkretesni.
„Aš norėčiau, kad tiek žaidėjai, tiek treneriai, taip pat naujokai, labiau pasitikėtų tuo, ką jie patys gali. Jie individualiai gali gerokai daugiau, nei šiuo metu rodo. O to labai trūksta. Negi Edgaras Ulanovas yra tokio lygio žaidėjas, kokį mes dabar jį matome? Be abejo, kad ne. Yra ir daugybė kitų.
Tikiu, kad visi deda maksimalias pastangas tam, jog pakeistų esamą padėtį. Tiek metų „Žalgiris“ yra išsilaikęs ir tiek sunkiausių laikų pergyvenęs, išsilaikys ir dabar. Tik norėtųsi, kad greičiau pajudėtų iš to taško, nes 0-9, žinote, labai duoda per kepenis. Reiktų laimėtų rungtynes ir tai iškart priduotų taip reikalingo pasitikėjimo, nors šiemet ir nesame ta komanda, kuri gali kažką nežmoniškai nustebinti“, – pastebi G. Krapikas.
Ar tikrai grįžta „Krapiko laikai“?
Jo paties pavardė kai kurių aistruolių lūpose skamba kaip pralaimėjimais nusėtų sezonų sinonimas, o frazė „Krapiko laikai“ daugeliui jų iškart asocijuojasi su skaudžių rezultatų vilkstine.
Nors šis posakis ir nežeidžia, Gintaras nesutinka, kad jo reikšmė atspindi realybę.
„Jeigu už kiekvieną asmeniškumą ar pasakymą įsižeisi... Tie „Krapiko laikai“ – tegul jie būna. Suprantu žiūrovus, kurie mano laikais ateidavo į rungtynes ir nematydavo pergalių, buvo nepatenkinti. Tik tada sakau, kad gerai, ateikite jūs į mano poziciją ir pabūkite joje su ta sudėtimi ir sąlygomis, kurios buvo, ir parodykite geresnius rezultatus. O jeigu klubas pakvietė mane, turbūt įsivaizdavo, kad aš galiu kažkuo padėti.
Galvoju, kad buvo ir teigiamų dalykų. Juk galima pasakyti, kad tais pačiais Krapiko laikais ir „Rytą“ aplošėme, ir kitų gerų kovų buvo. Bet taip pas mus jau yra, kad tos kritikos bus daugiausiai. Jei jos nenori, reikia nedirbti mūsų darbo, nesirinkti tokios profesijos.
Aš supratau, kad atėjau į „Žalgirį“ tik todėl, kad jam buvo sunku. Kai komanda buvo aukštumoje, man galimybės ją treniruoti nebuvo, nes samdydavo rimtą trenerį. Taigi iš tų visų komentarų man tik ima juokas, jų juk neužtildysiu ir nepribėgiosiu prie kiekvieno. Pats žinau, kad atidaviau viską, ką galėjau ir ką turėjau. Įdėjau visą savo dūšią.
Dėl to man daug svarbiau tai, kad šio sezono rungtynėse su Miuncheno „Bayern“ visa arena atsistojo ir plodama padėkojo man minint jubiliejų. Jie man išreiškė didžiulę pagarbą“, – didžiuojasi tuo buvęs žalgirietis.
9 sprigtus Eurolygos sezone gavęs „Žalgiris“ kitą savaitę turės net du šansus pagaliau atidaryti kol kas tuščią savo pergalių sąskaitą – Jures Zdovco auklėtiniai antradienį ir penktadienį Nemuno saloje priims Atėnų „Panathinaikos“ ir Stambulo „Fenerbahče“ pajėgas.
Jei vis dėlto apginti savo sienų nepavyktų ir šiais dviem bandymais, žalgiriečiai pakartotų visų laikų klubo antirekordą Eurolygoje, kuris siekia 11 pralaimėjimų iš eilės.
