Džokeris tūzu netapo
„Žalgiris“ priėmė vieną originaliausių sprendimų šiame amžiuje, dalį komandos gerbėjų nustebindamas taip, kaip stebinti sugebėdavo nebent buvęs klubo savininkas Vladimiras Romanovas.
Tokiais žodžiais Delfi pasitiko Martiną Schillerį prieš 15 mėnesių, kuomet šis buvo paskirtas Šarūno Jasikevičiaus įpėdiniu Lietuvos čempionų klube.
O išlydint 39-erių austrą vėl kirba prisiminimai apie spalvingąją V. Romanovo erą.
Turbūt tik mažuma krepšinio pasaulio atstovų ar net paprastų gerbėjų galvojo, kad vyriausiuoju treneriu Europoje niekada nedirbusiam specialistui pavyks Kaune sulaukti dvejų metų trukmės sutarties galiojimo pabaigos.
Vis dėlto skuba įteikiant atleidimo lapelį šokiravo ne vieną Mike'ą Jamesą – „Monaco“ lyderiui Donatą Motiejūną auginusiame klube kilusi „panika“ pasirodė „beprotiška“.
Nors nuolat siutindavo europietiško krepšinio šalininkus savo taktiniu ir stilistiniu NBA antspaudu, M. Schilleris pirmąjį sezoną vis tik ištvėrė. Ir net sugebėjo kažkiek pritildyti kritikus.
Dėl to tik dar ryškesnė nevaldoma jo akcijų griūtis šio sezono pradžioje.
Pasikviesdamas specialistą iš Eurolygai žaidimo prasme radikaliai svetimos NBA G lygos, „Žalgiris“ atliko savotišką krepšinio rinkos performansą.
Jei plaukdami pasroviui vilčių pasivyti greitesnių konkurentų valčių neturime, bandykime irkluoti prieš srovę – maždaug tokia logika tuomet vadovavosi piniginės storiu daugumai Eurolygos varžovų nusileidžiantis Kauno klubas.
Yriu priešinga kryptimi būtų galima laikyti ir sprendimą skirtis su treneriu vos po dviejų Eurolygos turų.
„Žalgiris“ vėl rizikuoja tikėdamasis ryžtingu ėjimu nukirsti kampą pakeliui į sėkmę.
Tik šįkart rizika – jau matyta praeityje. Prie greitai besikeičiančių veidų prie komandos atsarginių suolo „Žalgirio“ gerbėjus prieš dešimtmetį uoliai pratino V. Romanovas.
Kadaise su juo dirbęs, išsiskyręs, o vėliau pats buvusį bankininką pakeitęs P. Motiejūnas taip pat yra atleidęs trenerį identišku sezono metu.
Jei tik norėtų, M. Schilleris galėtų drąsiai pasiguosti Iliui Zourui, kuriam kolegos dalia labai gerai pažįstama.
Dar medžiams nenubarsčius lapų Nemuno saloje, graikas iš „Žalgirio“ buvo išvytas du kartus: iš pradžių – V. Romanovo, paskui – ir P. Motiejūno.
Keršijo teisme
55-erių dabar sulaukęs specialistas neturėtų jausti daug sentimentų Kaunui, nors būtent čia iškovojo vienintelius savo titulus Europoje.
2010-2011 metų sezono viduryje į „Žalgirį“ atvykęs I. Zouras, tapęs trečiuoju komandos treneriu tame pačiame sezone, padėjo laimėti Lietuvos krepšinio lygą (LKL), Baltijos krepšinio lygą (BBL) ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybas.
Bet po vasaros grįžęs į klubą, I. Zouras greitai sulaukė smerkiančio V. Romanovo žvilgsnio. Pakako pralaimėti pirmąsias Eurolygos rungtynes prieš Maskvos CSKA (Rusija).
„Komanda žaidė vis blogiau ir blogiau. Anksčiau tik retkarčiais blogai sužaisdavo vienas kitas žaidėjas, o dabar minusą reikia dėti net keturiems. Aišku, galima būtų laukti ir rudens, kaip treneris prašo, tik kad valgyti labai norisi. Man atrodo, kad ruduo jau atėjo, o vaisių – nėra... Išvada tokia: reikia ieškoti naujo trenerio, kol dar nevėlu“, – tuomet komentavo impulsyvusis „Žalgirio“ šeimininkas.
Graiką jis laikinai pakeitė sporto direktoriaus pareigas ėjusiu Vitoldu Masalskiu, o netrukus ekipos treniruotėse nurodymus jau dalino serbas Aleksandras Trifunovičius.
Jei tuomet I. Zouras viešai neširdo ant „Žalgirio“ ir net apsilankė kitose ekipos rungtynėse, kurias stebėjo iš tribūnos, po dvejų metų jis jau svaidėsi žaibais kaip reikiant.
2013-aisiais po triukšmingo V. Romanovo pabėgimo į Rusiją skolų prislėgto klubo vadovu vėl tapo P. Motiejūnas.
Neturėdamas plataus pasirinkimo, į komandą jis pakvietė grįžti jau pažįstamą graiką.
Nors „Žalgiris“ buvo gerokai nusilpęs, vadovybės lūkesčiai su galimybėmis, regis, nesutapo.
I. Zourui teko antrą kartą palikti Lietuvą jau spalį. Kaip ir M. Schillerio atveju, užteko dviejų Eurolygos turų, atnešusių nesėkmes prieš Madrido „Real“ (Ispanija) ir Milano „Olimpia“ (Italija).
Trečiosiose rungtynėse jau vadovavo Saulius Štombergas.
„Nebežinau, ko iš šios komandos tikisi vadovai. Nugalėti „Real“ su tokia sudėtimi? Nesu tikras, kad tai įmanoma. Toks sprendimas tik parodo, kad klubas nežino, ką daro. Tiesiog nesuprantu, kam „Žalgiris“ pasirašė sutartį su mano klientu, jei iškart jį atleido“, – tuomet kalbėdamas su Delfi piktinosi trenerio agentas Obradas Fimičius.
O jo klientas abu kartus padavė „Žalgirį“ į Krepšinio arbitražą teismą (BAT) dėl vienašališkai nutrauktos sutarties, abi bylas laimėjo ir iš viso prisiteisė per 430 tūkst. eurų bei palūkanas.
Tiesa, I. Zouro karjera nuo to laiko smigo tik į dugną. Jei prieš dešimtmetį dar treniravo savo šalies rinktinę, pastaraisiais metais jis tenkinasi darbu žymiai kuklesnėje Gruzijos nacionalinėje komandoje.
O klubo I. Zouras nebesuranda nuo 2019-ųjų. Apskritai per aštuonerius metus po paskutinio atleidimo iš „Žalgirio“ graikas turėjo tik tris darbovietes, ir nė vienoje neužgaišo ilgiau nei sezoną.
Nepermainė nei graiko, nei austro
Užtrenkęs duris I. Zourui prieš nosį P. Motiejūnas tuomet sukritikavo specialistą dėl to, jog šis „nepasitiki jaunais lietuviais“.
„Nuo pat vasaros kalbėjome su treneriu, braižėme klubo viziją ir strategiją. Atrodė, kad nuomonės sutapo, komanda buvo suformuota atsižvelgiant į ribotas galimybes. Bet prasidėjus sezonui pamatėme, kad tos strategijos treneris nebesilaiko, eina kita linkme. Jeigu treneris netiki, kad jauni lietuviai gali žaisti, jis negali toliau dirbti. Nusprendėme nelaukti“, – prieš aštuonerius metus kalbėjo P. Motiejūnas.
Žodžiai, stebėtinai aktualūs ir 2021-aisiais.
Juk dėl kietasprandiško vadovavimo rungtynėms M. Schilleriui priekaištauta tiek pat, kiek ir dėl už atsarginių suolo užkritusio bei pamiršto Mareko Blaževičiaus.
Ir pats P. Motiejūnas, penktadienį specialioje spaudos konferencijoje komentavęs permainas „Žalgiryje“, nesikratė M. Schillerio ir I. Zouro situacijų palyginimų.
„Labai daug panašumų. Su I. Zouru irgi visą vasarą komplektavome komandą kaip ir dabar, kalbėjome apie tai, kaip viskas puikiai eis į priekį. Bet kai pradėjome žaisti, pamatėme, kad į priekį nėjome. O trenerio pozicija buvo gynybinė. Nematėme tada progreso, ir dabar panaši situacija.
Viską darome, kad būtų geriau komandai ir trenerių štabui, bandome padėti, kaip įmanoma. Bet kiekvienas treneris ateina su savo teorija, savo asmeninėmis savybėmis. Nepriversime jų pasikeisti. O kai nelaimi, įtampa auga, ir visko pasitaiko“, – sakė „Žalgirio“ direktorius.
Nuleisti garą iki pageidautinos ribos Kaune mėgins Jure Zdovcas. Lietuvoje artimiausiomis dienomis pasirodysiantis 54-erių specialistas taps 40-uoju treneriu „Žalgirio“ istorijoje ir pirmuoju – iš Slovėnijos.
Galima prisiminti, jog sezono pradžioje iš I. Zouro vadeles perėmusiems treneriams – nei A. Trifunovičiui, nei S. Štombergui – nieko stebuklingo iš paveldėtų komandų išspausti nepavyko. Ypač sudėtingai reikalai klostėsi antrajam, kurį ir patį pavasarį pakeitė Gintaras Krapikas – paskutinis Š. Jasikevičiaus sezonas ant parketo tuomet per plauką nesibaigė LKL pusfinalyje.
Vis dėlto dabar situacija ne visais aspektais tokia jau panaši, kaip teigia P. Motiejūnas.
Jei 2013-aisiais „Žalgirį“ krėtė finansinė krizė, šiemet klubas net papildomai paėmė paskolą, kad biudžetas būtų ne ką menkesnis nei prieš pandemiją. Tad jeigu rezultatai toliau smuks nepaisant visų išlaidų, įtampa kutenti padus turėtų ne tik „Žalgirio“ treneriams, bet ir vadovybei.
