Sekmadienį vakare po Kaune vykusio olimpinės atrankos turnyro finalo Slovėnija tapo devintąja Tokijo olimpinių žaidynių krepšinio turnyro dalyve.
Lemiamame mūšyje svečiai 96:85 (28:24, 24:28, 28:17, 16:16) pranoko Lietuvos nacionalinę komandą, o naudingiausiu finalo žaidėju be jokios abejonės pripažintas Luka Dončičius, pasižymėjęs trigubu dubliu – jis sušveitė net 31 tašką (12/18 dvitaškiai, 1/5 tritaškis, 4/5 baudos), atliko 13 rezultatyvių perdavimų ir sugriebė 11 atšokusių kamuolių.
Lietuvių kelias į olimpinį Tokiją užsibaigė beveik 12 tūkst. sirgalių akivaizdoje Kaune. Užsibaigė ir neilga Dariaus Maskoliūno karjera rinktinės vyriausiojo trenerio pareigose.
Buvusiam tuometinio Vilniaus „Lietuvos ryto“ strategui, Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojui Tomui Pačėsui po finalo kilo daug klausimų, kodėl pasirinkti vieni ar kiti Lietuvos rinktinės strategų sprendimai.
Krepšinio ekspertas nemano, jog nepatekimas į olimpines žaidynes signalizuoja apie ypatingą šalies krepšinio nuosmukį, talento ir žaidėjų yra, o prie rinktinės vairo būtina asmenybė, turinti rinktinės žaidimo viziją ir gebanti išsireikalauti iš krepšininkų kokybės abiejose krepšinio aikštelės pusėse.
– Po pralaimėjimo viešoje erdvėje kalbama apie šalies krepšinio nuosmukį, kaip jūs žiūrite į situaciją? Gal tiesiog pelnytai pralaimėta pasaulinės klasės varžovui?, – Delfi paklausė T. Pačėso.
– Sutikome tik vieną pasaulinės klasės žaidėją, nereikia į padanges kelti visos slovėnų rinktinės.
Vienas žmogus padarė viską, ir pelnė taškus, ir atliko rezultatyvius perdavimus, ir atkovojo kamuolius, viską vienas padarė. Jei būtume apriboję jo veiksmus aikštėje, tie 10 taškų galėjo būti mūsų ir mes galėjome būti ta pasaulinės klasės komanda.
Manau, ir esame tokia komanda, tik klausimas, kaip mes turime grįžti į tą lygį. Buvo tų signalų, kad kažkas ne taip, prisimename Europos čempionato atrankos rungtynes su Danija, Belgija, draugiškas su Estija.
Gal naiviai manyta, kad atvažiuos Domantas Sabonis, Jonas Valančiūnas ir su „Žalgirio“ žaidėjais išspręs visus klausimus, bet taip neįvyko, nes finale – vienerios rungtynės.
Dabar mes turėtume daug šansų prieš juos laimėti, žinotume, kaip prieš juos žaisti, nors tai ir nebuvo didelė mįslė.
Man šiaip įdomu būtų sužinoti, kodėl mes leidome L. Dončičiui žaisti vienas prieš vieną, kodėl situacijose du prieš du jam veržiantis mes neuždarinėjome baudos aikštelės, jei būdavo pagalba, kodėl ji ateidavo nuo metikų?
Tų klausimų yra, dabar galima daug kalbėti, kad gal laiko mažai trūko, bet slovėnams jo nebuvo daugiau.
Nenorėčiau savęs raminti, jog ir serbai nepapuolė į olimpiadą, mums turėtų būti visiškai tas pats. Mes siekiame ir turėjome savo tikslų. Nekaltinčiau tik Dariaus, jis gelbėjo esamoje situacijoje.
Žinome, kad federacija vieniems treneriams nesiūlė perimti rinktinės vairo, kitų neišleido, kiti negalėjo, kažkas išsigando. Darius prisiėmė tą atsakomybę už visą šalies krepšinį, už visų žmonių darbą, jam didelė pagarba, ir pasielgė labai vyriškai, nes mūsų krepšinio vizitinė kortelė yra vyrų rinktinė.
– Jūsų manymu, kodėl nepavyko apsiginti nuo L. Dončičiaus, nors prieš rungtynes D. Maskoliūnas kalbėjo apie gynybos planą prieš jį?
– Labai sunku apžaisti komandą 5-i prieš 5-is leidžiant varžovams pelnyti 96 taškus. Mes tokiu atveju turėjome pelnyti 100-ą, kad laimėtume mačą, o tiek įmesti yra sunku be greito puolimo. Olimpinį kelialapį lėmė ne puolimas, o gynyba. Nereikia žiūrėti kiek kas įmetė taškų, kelios klaidos, keli neatkovoti kamuoliai ir visų pirma gynyba lėmė šį rezultatą.
Net prie fenomenalaus L. Dončičiaus žaidimo mes turėjome šansą ir galėjome pabandyti laimėti.
Pelnyti 85 taškai leidžia tikėtis pergalės, galime tik įsivaizduoti: jei būtume apsigynę ir įjungę greitą puolimą, būtume pelnę 100 taškų, bet to neįvyko. Mums per daug taškų pelnė iš baudos aikštelės, tas pats L. Dončičius, net nežinau, kiek jis kartų pelnė dvitaškius su bauda, 5-6 kartus?
Ar galėjome L. Dončičių ginti agresyviau po visą aikštę? Nežinau, čia ne man klausimas, treneris renkasi taktiką, jis neša atsakomybę už pasirinktą strategiją ir rezultatą, tą D. Maskoliūnas ir padarė.
Turėjome rinktis vieną blogybę iš kelių, rizikuoti, manau, pritrūko tos disciplinos. Ko gero, paruošti sprendimai nebuvo įgyvendinti. Juo labiau Beną Matkevičių laikau vieną geriausių skautingo specialistų Lietuvoje ir gal Europoje.
Tikėtina, buvo pasirinkti, apkalbėti tie dalykai, juolab pats Darius kaip žaidėjas buvo gynybos specialistas, bet nežinau, ar buvo tai įgyvendinta. Manau, kad ne.
Pritrūko aikštėje disciplinos ir nuoseklumo, visų pirma gynyboje, to susiklausymo. Tad turime rezultatą tokį, kokį turime.
Buvo labai sunku tikėtis namų sienų pranašumo neapsiginant, nebėgant į greitą puolimą, nepagaunant tos euforijos. Be to, varžovai padarė fenomenaliai mažą klaidų skaičių, tik 5-ias, tai neleido mums bėgti ir siausti.
Slovėnai mus nustūmė į žaidimą penki prieš penkis ir pasiekė savo rezultatą. Reikiamu metu buvo būtina sureaguoti, bent jau eliminuoti jų taškus iš po krepšio. Nemanau, kad treneriai to nedarė, tikrai nekaltinu vieno Dariaus, nors visada treneris kaltas už rezultatą.
– Mindaugas Kuzminskas nežaidė nei pusfinalyje, nei finale, koks buvo jo vaidmuo rinktinėje?
– Yra klausimų, ar jis pats buvo ne formoje, ar treneriai jo nematė schemose, bet jei nematė, tai kam tada jį ėmė į dvyliktuką, sunku pasakyti. Kuzminskas nebėra tas žaidėjas, kurį galėtum vadinti jaunu, turėjo tikrai neblogą sezoną Krasnodare. Koks jo vaidmuo rinktinėje? Klausimas tikrai ne man.
Tokio kalibro žaidėjas gali uždaryti kelias pozicijas, tiek trečią, tiek ketvirtą. Nežinau, ar koją kišo jo psichologinė būsena, ar treneriai juo nepasitikėjo, tikrai nenorėčiau to komentuoti.
To negaliu daryti ir apie pasirinktą dvyliktuką, nes pasikartosiu, ne dvyliktukas lėmė rezultatą, o gynyba.
Aišku, dabar spekuliacijų netruks, ar Gytis Masiulis buvo vertas, ar Tadas Sedekerskis, ar Donatas Motiejūnas ir panašiai. Bet šiai dienai galėjome ir tokia sudėtimi eliminuoti Dončičiaus pelnomus taškus iš po krepšio.
Ar mums trūko agresijos aikštėje? Manau, taip. Darius, dirbdamas su Šarūnu Jasikevičiumi, matė, jog Šaras pergales pasiekia gindamasis aktyviai po visą aikštę.
Intensyvumo, agresyvumo gynyboje kiekviename centimetre, kiekviename aikštės plote – to mums pritrūko. Taip leidome ir veržtis krepšio link, ir pelnyti taškus, ir pačiam atlikti rezultatyvius perdavimus, ir atkovoti kamuolius, ir kontroliuoti žaidimo tempą, rimtą.
Nemanau, jog galima teisintis, jog tai vienas geriausių pasaulio žaidėjų. Apsiginti vienas prieš vieną sunku, bet reikėjo dirbti visai komandai, jog būtų galima kiek įmanoma apriboti jo veiksmus aikštėje.
Jei būtume tą gynybos agresyvumo stilių perkėlę iš Š. Jasikevičiaus vadovaujamų komandų, tas rezultatas tikrai būtų kitoks.
Reikėjo tas vienerias rungtynes 40 minučių numirti gynyboje, žaisti ties pražangų riba, perimti kamuolius. Darius tos patirties turi, reikėjo tą žaidimo modelį būtent gynyboje išbandyti rinktinėje. Ar buvo bandoma, ar buvo tai išpildoma aikštėje, kitas klausimas.
– NBA lygoje Domantas Sabonis fiksuoja trigubus dublius, bet rinktinėje ir vėl tarsi kitas žaidėjas. Kodėl nepavyksta išnaudoti aukštaūgio?
– Nenorėčiau akcentuoti vienerių rungtynių, ar jis tame finale buvo tinkamai išnaudotas, ar ne. Manau, esmė tikrai ne apie Domantą ir jo taškus, o klausimas apie gynybą. Tai nebuvo taškų lenktynės, kas įmes daugiau, tas laimės. Čia paprasčiausiai mums reikėjo apsiginti.
Žaidžiant namuose ir pelnant 85 taškus, tikrai galima tikėtis pergalės ir galima ją turėti. Tikrai nebuvo problema puolime. Rezultato nenulėmė tai, ar finale Sabonis daugiau ar mažiau išnaudotas. Jį nulėmė per mažas agresyvumas, pasiaukojimas, pagalba ir susiklausymas gynyboje.
Dabar galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo susiklostyti mačas, jei būtume apsigynę, pradėję bėgti į greitą, ankstyvą puolimą, koks būtų mūsų potencialas. Tokiu atveju būtume mes pelnę 100 taškų.
– Finale lietuviai prametė 10 baudos metimų. Ranka sudrebėjo tokiems patikimiems baudų metimų specialistams, kaip Mariui Grigoniui ar Jonui Valančiūnui. Jaudulys ir rungtynių svarba kišo koją?
– Manau taip, viskas susidėjo į vieną, ir atsakomybės klausimas, įtampa. Čia nekaltinčiau šiai dienai žaidėjų, būna ir geriausi baudų metikai prameta.
Pramestos baudos – čia tik vienas iš elementų. Į akis krito kritiniais momentais jų gynėjų atkovoti kamuoliai po mūsų „lenta“, žaidėjų neatitvėrimas, paprasčiausios klaidos įvedant kamuolį.
Taip ir turime tuos 11 taškų, tai nėra milžiniškas skirtumas šalia tokios žaidimo kokybės. Visgi, galų gale rezultatą lėmė gynyba, bet tikrai ne baudos. Mes įsivėlėme į jų žaidimą – kas daugiau sumes taškų, tai nepasiteisino.
– Kas jūsų manymu, realiausias kandidatas perimti rinktinės vairą, Kazys Maksvytis?
– Nežinau, ar K. Maksvytis, aš labai abejočiau. Nors žinote, artėja federacijos prezidento rinkimai. Reikia grįžti į pergalių kelią, tas kelias remiasi ne tik į vyriausiąjį trenerį, bet ir tuos, kurie ugdo pamainą.
Ta sistema šiek tiek šlubuoja. Negalima sakyti, kad viskas blogai dirbant šiai krepšinio federacijos valdžiai, bet akivaizdu, jog ta valdžia jau nueina ir ateis kiti žmonės. Manau, naujai federacijos komandai reikėtų palikti naujo trenerio paieškas, tai bus jos galimybių ir atsakomybės klausimas.
Neakcentuočiau vienos pavardės, yra daug strategų, norinčių ir galinčių dirbti.
Turėtų būti kolegiškas, turintis vadybinių sugebėjimų, reikalaujantis atsakomybės iš kitų, turintis charizmos, lyderystės bruožų žmogus.
Į trenerio užsieniečio paieškas žiūriu skeptiškai. Pakankamai turime savų trenerių, pakankamai ir aukšto lygio žaidėjų. Nesakau, kad dabar pasiekėme kažkokią bedugnę, atsidūrėme prarajoje. Paprasčiausiai nesugebėta išreikalauti, kažkoks nesusiklausymas. Kaip žinome, puolimas yra talento, o gynyba – sunkaus darbo klausimas.
Treneriai turėjo išreikalauti, žaidėjai turėjo prisiversti tą daryti. Nuo pirmos minutės varžovai kiekviename centimetre negalėjo laisvai judėti. Pulti gali ne visi, o gintis privalo visi.
Tad nemanau, kad esame kažkokiame dugne, bet turime keisti žaidimo braižą, stilių, o jei tu nori atstovauti rinktinei, turi kovoti abiejose aikštės pusėse, tiek puolime, tiek gynyboje. Sakau, mes turime būti daug agresyvesni gynybiniu požiūriu. Pagalvoję apie mus varžovai turi žinoti, jog nieko lengvai negaus, tai turi tapti mūsų vizitine kortele. Sekmadienio vienerios rungtynės turi labai didelę kainą.
Tokijo olimpinės žaidynės vyks liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis. Slovėnija jas pradės C grupėje su Ispanija, Argentina ir šeimininke Japonija.
