Jame išgyvens ir į ekspresą, vykstantį į Tokiją, įšoks tik viena iš šešių rinktinių: tai bus arba viena A grupės atstovė – Lietuva (FIBA 8), Venesuela (FIBA 20) ar Pietų Korėja (FIBA 30), arba komanda iš B grupės – Lenkija (FIBA 13), Slovėnija (FIBA 16) ar Angola (FIBA 33).
Nors planetos reitingai rodo ką kita, ekspertai beveik neabejoja, kad olimpinio kelialapio likimą tarpusavyje išsiaiškins galingas sudėtis subūrę lietuviai ir slovėnai.
Įdomu, kad sykį Lietuvos rinktinė pakeliui į olimpines žaidynes jau perkopė Slovėnijos barjerą. Tai nutiko taip pat Kaune, lygiai prieš dešimt metų, kai krepšinio šalyje kunkuliavo Europos pirmenybių kovos.
Tuomet trenerio Kęstučio Kemzūros auklėtiniai po ketvirtfinalyje prieš makedonus patirto fiasko sugebėjo mobilizuoti savo jėgas ir jau kitą dieną 80:77 palaužė slovėnus. Būtent ta dramatiška pergalė, kurią išplėšė Manto Kalniečio tritaškis paskutinę minutę, garantavo mūsiškiams vietą olimpiniame turnyre Londone.
Ko reikia, kad tai pavyktų pakartoti jau kitą savaitę? Kieno ginklai aštresni? Koks lietuvių dvyliktukas imsis šios misijos? Ir kaip jam atlaikyti milžinišką spaudimą žaidžiant prie savų sienų?
Pokalbis apie tai su K. Kemzūra – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“.
– Treneri, per tris repeticijas prieš olimpinį atrankos turnyrą lietuviai pasiekė tris įtikinamas pergales, vidutiniškai 25 taškų skirtumu. Ar įtikina rinktinės žaidimas ir apskritai kokį įspūdį jis palieka?
– Iš to, ką matėme, galime spręsti, kad judama gera linkme. Aišku, taisytinų dalykų visada surasi, kaip, pavyzdžiui, klaidos. Ši problema egzistuoja, bet tikiu, kad bus išspręsta: kontroliniuose susitikimuose buvo daugiau atsipalaidavimo ir neatsakingų perdavimų, trūko reagavimo į situacijas.
Kitas dalykas, kas pasimatė žaidžiant su rusais, kad klaidų padaugėjo susidūrus su presingu ir agresyvesne gynyba. Šito reikia bijoti. Bet ar slovėnai, kurie, visi tikisi, kad viskas lemsis tose rungtynėse, bus tokie pat agresyvūs, čia yra klausimas.
– Ar Dominikos Respublika ir stipriai nukraujavusi Rusija buvo teisingai pasirinktos varžovės lietuviams tinkamai pasirengti atrankos mūšiams?
– Reikia suprasti, kad toms pasiruošimo rungtynėms nėra taip paprasta surasti varžovus, tuo labiau per pandemiją. Iš savo patirties prisimenu, kad tenka tenkintis tuo, su kuo tu gali susitarti žaisti. Tai kartais diktuoja oponentus.
O šiaip rinktinė turėjo nedaug laiko ir treneriai vėlavo, pasijungė traukiniui jau važiuojant, ir žaidėjų yra naujų. Tai čia galima įžvelgti ir pliusų, ir minusų. Žaidėjai dar nėra visiškai išėję iš savo sezoninės fizinės formos, išskyrus gal tik M. Kalnietį, kuris dėl traumos buvo iškritęs. Kita vertus, mažai pailsėję, todėl gali jausti psichologinį nuovargį.
– Šiemet Lietuvos rinktinė gali pasigirti itin gilia ir lygia sudėtimi. Jei anksčiau komandą ant savo pečių tempdavo 7-8-iese, tai dabar gali dešimt, vienuolika ar net visi dvylika. Kaip manote, tai malonus galvos skausmas Dariui Maskoliūnui ar visgi nelengva užduotis norint padalinti tas minutes?
– Jeigu būtų daug rungtynių ir tektų žaisti kelerias iš eilės, tada, žinoma, reikia didesnės rotacijos. O čia daugiausiai bus keturi mačai: du grupėje, pusfinalis ir finalas. Paslysti negali, turi laimėti.
Gal pradžioje ir bus naudojama ta platesnė rotacija, jei situacija leis, bet per lemiamas kovas ji turėtų susiaurėti. Tai yra natūralu, nes remtis visais dvylika žaidėjų yra labai sunku, užtenka 9-10. Bet turėti daugiau jų visada yra gera problema, nes daug kas gali atsitikti.
– Treneri, o ar užtenka įvairovės lietuvių puolime? Nesusidaro toks įspūdis, kad kai kurie žaidėjai pabijo atakuoti iš dėkingų padėčių, nes pirmiausia ieško Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio?
– Mano supratimu, krepšinis yra toks žaidimas, kuriame puolimas turi reaguoti į gynybą. Puldamas turi bausti varžovus, nes jiems labai sunku uždengti viską. O pats geriausias puolimas tada, kai apsigini ir bėgi į priekį bei renki lengvus taškus. Šita rinktinė parodė, kad tai gali daryti.
Taip, kai kurie krepšininkai, tokie kaip Rokas Giedraitis, kol kas blaškosi. Tritaškių kažkiek trūksta, nes tai irgi efektyvus puolimas. Gal metikai turėtų žaisti kiek drąsiau, tačiau tuo pačiu reikia ir geresnių užtvarų. Visa komanda turi stengtis sudaryti sąlygas, kad mūsų snaiperiai gautų daugiau erdvės, o jiems pasitikėjimo pridėtų ir tai, jei sėkmingai kovotume dėl puolime atšokusių kamuolių. Tada jie žinotų, kad net ir prametus, dar galės užpulti.
– Iki sekmadienio turi būti paskelbtas galutinis dvyliktukas. Kiek sunkus treneriui būna tas sprendimas ir jo paviešinimas?
– Tai yra vienas sunkiausių momentų trenerio darbe, kadangi visi į stovyklą atvažiuoja labai motyvuoti ir gerai joje dirba. Nežinau, kaip elgsis Darius, manau, kad tarsis su štabu. Aš diskutuodavau su savo asistentais, žiūrėdavome, kas mums labiau tinka, ko reikės ir kuo labiau galėsime pasitikėti. Čia reikia nuspręsti, kas bus geriau komandai.
Aš netgi manau, kad atrankos turnyrui gali būti parinktas vienas dvyliktukas, o jeigu reikės važiuoti į olimpines žaidynes, bus laikomi ir tie pora žaidėjų. Jie turi būti pasiruošę dėl visa ko.
– Galima nuspėti, kad rinktinė, žaisdama namuose, patirs milžinišką spaudimą. Kaip su juo tvarkytis? Juk mažai kas suprastų, jei lietuviai nepatektų į Tokiją.
– Reikia koncentruotis į tai, ką tu gali valdyti – į patį žaidimą, į esamą momentą. Negalvoti apie tai, kas bus, ir neišgyventi dėl to, kas buvo. Žaisti kartu – ataką po atakos.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
