Kauniečiai pirmadienį namuose 84:73 pranoko Vilniaus „Rytą“ ir laimėjo LKL finalo seriją 3-0.

Ir nors Th. Walkupas tvirtino priešingai, didelių vargų finale žalgiriečiai nepatyrė, tad ir po paskutinių sezono rungtynių buvo opesnių temų nei jų eiga.

„Aš dar nenusprendęs, kur žaisiu kitą sezoną, viską apsvarstysiu. Tikrai egzistuoja šansas, jog liksiu čia. Kaune radau draugų visam gyvenimui: Artūras Milaknis, Paulius Jankūnas, Marius Grigonis, kiti vaikinai. Sunku išlaikyti ryšį, kai keliauji iš komandos į komandą, bet ši rūbinė man yra tikrai labai artima, kartu praleidome daug laiko“, – neskubėjo atsisveikinti trejus metus „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs Th. Walkupas.

Vis dėlto M. Schilleris – realistas.

„Norėtume išlaikyti Thomasą, bet žinote, kokie iššūkiai laukia. Eurolygoje trūksta įžaidėjų, kiekvienoje komandoje, kur tik atsiranda vakancija, jis bus tarp kandidatų. Bet mes ir aš konkrečiai bandau daryti viską“, – sakė 39-erių specialistas.

Spaudos konferencijoje po mačo jis nesivaržė išvardinti ir daugiau krepšininkų, kurie veikiausiai krausis lagaminą kelionei į kitas šalis.

„Visi girdėjome apie Marių Grigonį, galima numanyti ir Th. Walkupo, Nigelio Hayeso, Roko Jokubaičio tolesnius žingsnius. Tai – puiku. „Žalgiris“ yra tramplinas, padedantis visų pirma Lietuvos krepšininkams kilti karjeros laiptais. Kai reikia atsisveikinti, mums tai – didelė sėkmė, nors kartu ir skauda.

Kol kas dar neatsisveikinau su niekuo, bet aišku, kad Marius tikrai išvyksta. Jis to nusipelnė, daug pasiekė, labai dėl jo džiaugiuosi, kad ir kaip mums skaudėtų. Turime suprasti, kad persikėlimas į vieną iš keturių didžiausių Eurolygos klubų, gyvenimą keičianti kontrakto suma yra didelis pasiekimas“, – žiniasklaidoje ne kartą minėtą, nors vis dar neoficialų M. Grigonio perėjimą į Rusijos flagmaną Maskvos CSKA vertino M. Schilleris.

Paklaustas, kokių naujokų ieškos spragoms užkamšyti, austras iš anksto nustatė pagrindinį kriterijų.

Paulius Motiejūnas, treneriai, skautai – visi pirmiausia ieškosime gerų charakterių. Tai – pirmas atrankos kriterijus, o visa kita matysime“, – patikino M. Schilleris.

Taip pat jis prisipažino dar pavasarį Kaune susitikęs su dėl traumos Krasnodaro „Lokomotiv“ klube sezono negalėjusiu užbaigti, bet vis tiek geriausiu VTB Vieningosios lygos žaidėju pripažintu Mantu Kalniečiu.

„Išgėrėme kavos vienoje kavinėje, paskui persikėlėme į kitą. Buvo gal pusantros valandos pokalbis. Kiekvienas atitinkamo lygio lietuvis be galiojančios sutarties turi būti mūsų akiratyje, o kur dar faktas, kad Mantas yra šio klubo vaikis, identifikuojasi su juo. Aišku, turime su juo pokalbių, bet kol kas tik tiek, negaliu kurstyti spekuliacijų“, – komentavo M. Schilleris.

Turbūt su niekuo per visą sezoną jis neišgėrė tiek kavos kaip su savo asistentu Arne Woltmannu – treneris anksčiau buvo minėjęs, jog net po vėlyvų Eurolygos rungtynių mėgsta drauge su vokiečiu išgerti po puodelį prieš traukdami namo.

Vis dėlto po paskutinės sezono dvikovos tradicija bus pakeista – bent jau gėrimo pasirinkimo prasme.

Ir M. Schilleriui visai nesvarbu, kad švęsti reikia pirmadienį – darbo savaitės pradžioje.

„Kai laimėjome Karaliaus Mindaugo taurę, vakarėlis buvo gana laukinis, taigi, jau žinau, ko laukti“, – šypsojosi ekipos strategas.

Jis pats Kaune užbaigė savo pirmąjį sezoną, kuris iš NBA G lygos atvykusiam specialistui buvo kupinas naujovių.

„Mano patirtis labiausiai pasipildė taktine ir technine prasme. Vokietijos čempionate krepšinis kitoks nei Lietuvoje, Šiaurės Amerikoje – vėl savaip. Net ir Eurolygoje žaidžiama dar kitaip nei Lietuvoje.

Buvo ko pasimokyti, prie ko prisitaikyti. Tikiuosi, kaip profesionalas aš likau toks pat, bet prie daug ko prisitaikiau ir apskritai esu laimingas dėl man suteiktos galimybės. Įsivaizduoju, kad lygiai kaip daug kas nedrįso imtis šio darbo, taip ir apsispręsti pasiūlyti pareigas man buvo drąsus ir netradicinis žingsnis“, – dėstė M. Schilleris.

Ar tik prisitaikė, ar iš esmės pasikeitė – bet skirtumas nuo rugpjūtį į Kauną atvykusio M. Schillerio dabar tikrai juntamas.

Mat praėjusią vasarą jis kažin ar būtų pasirinkęs anglišką žodį iš „f“ raidės, paprašytas trimis žodžiais apibūdinti pasibaigusį sezoną.

„Sumautai puikus sezonas, – juokėsi austras. – Žinau, kad klubas gana dažnai laimi vietinius titulus, bet aš tai padariau pirmą kartą, man tai reiškia labai daug. Esu nepaprastai laimingas dėl viso sezono – jei prieš dešimt mėnesių kas būtų pasakęs, kad laimėsime čempionų ir taurės trofėjus, pasieksime 50 proc. pergalių balansą Eurolygoje, būčiau nedvejodamas pasirašęs ant tokio scenarijaus. Be to, rūbinėje turime tuos pačius 15 krepšininkų kaip ir sezono pradžioje – tai irgi geras ženklas.“

Galiausiai, M. Schilleris nepamiršo ir įveikto tiesioginio oponento „Ryto“ komandoje Giedriaus Žibėno.

„Sveikinu „Ryto“ trenerį, jis fantastiškai atgaivino komandą, suteikė jai naują taktinę orientaciją. Labai gerbiu jo darbą keičiant „Ryto“ žaidimą“, – gražaus gesto varžovo atžvilgiu nepagailėjo M. Schilleris.

„Žalgirio“ pergalės LKL tęsiasi nuo 2011-ųjų: čempionais kauniečiai tapo jau 11-ą kartą iš eilės. Antrą sykį paeiliui finalo serijoje jie pranoko sostinės atstovus „sausu“ rezultatu.

Nuo 1993-iųjų, kai įkurta LKL, „Žalgiris“ triumfavo 23, o „Rytas“ – 5 kartus.

Šiame sezone Kauno ekipa laimėjo šešias iš septynių tarpusavio akistatų su vilniečiais. Praėjusį vasarį žalgiriečiai apgynė ir Karaliaus Mindaugo taurės turnyro laurus, tiesa, su „Rytu“ tuomet taip ir nesusitiko.

Tuo metu LKL sezonas dar nesibaigia: serijoje iki trijų pergalių dėl bronzos medalių Panevėžio „Lietkabelis“ 2-1 pirmauja prieš Utenos „Juventus“.

„Žalgirio“ sirgalių eisena prieš LKL finalo rungtynes Kaune: