Pustrečio mėnesio – tiek laiko prabėgo nuo paskutinio E. Ulanovo pasirodymo ant parketo.
Nei jis pats, nei kas nors kitas negali pasakyti, kada 29-erių kaunietis vėl žengs į aikštę.
Na, nebent „Fenerbahče“ treneris Igoris Kokoškovas.
Ant nosies – Turkijos pirmenybių finalas, bet E. Ulanovas supranta, jog tikimybę jam įsitraukti į kovą su su Stambulo „Anadolu Efes“ derėtų vertinti rezervuotai.
Klubo problemų kamuojamas krepšininkas – praradęs žaidimo ritmą, todėl „Fenerbahče“ treneriui saugiau gali pasirodyti rinktis kitus legionierius. Tuo labiau, kad pasirinkimą jis turi platų – kur kas didesnį nei Eurolygos ketvirtfinalyje su Maskvos CSKA (Rusija).
Tuomet ir pats I. Kokoškovas sirgo COVID-19, sirgo E. Ulanovas, o iš viso serijos pradžioje dėl viruso ir traumų „Fenerbahče“ trūko septynių žaidėjų.
Nors turkai spardėsi, nieko keisto, kad CSKA laimėjo ketvirtfinalį 3-0. Tad Eurolygos finalo ketverto turnyrą Kelne E. Ulanovas žiūrėjo patogiai prisėdęs prie televizoriaus Stambule.
Kol konkuruojanti didmiesčio dalis džiūgavo švęsdama pirmą istorijoje „Anadolu Efes“ triumfą, „Fenerbahče“ atstovams teko krapštyti pakaušį galvojant, kuo nustebinti stipriausią Europos komandą Turkijos lygos finalo serijoje, kuri prasidės ketvirtadienį.
Dėl traumų, ligos ir legionierių limito E. Ulanovas per visą sezoną nacionaliniame čempionate sužaidė vos 9 mačus, per kuriuos vidutiniškai rinko po 8 taškus, 3,6 atkovoto kamuolio ir 2,1 rezultatyvaus perdavimo.
Eurolygoje jis kamuolį čiupinėjo žymiai dažniau – 28-eriose rungtynėse. Ir visas jas pradėjo starto penkete.
Vis dėlto lyginant su paskutiniu sezonu Kauno „Žalgiryje“, puolėjo statistika smuko perpus – iki 4,5 taško, 1,6 atkovoto kamuolio ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo.
I. Kokoškovo puolimo schemose jokio vaidmens taip ir negavęs lietuvis minutes aikštėje turėjo užsitarnauti vien kantriu darbu gynyboje.
Turbūt įvairesnių užduočių jam buvo numatęs Lietuvos rinktinės vairininkas Darius Maskoliūnas, prieš savaitę pakvietęs į pasirengimo olimpinės atrankos turnyrui stovyklą.
Vis dėlto abejotina, ar E. Ulanovas šiuo kvietimu galės pasinaudoti.
Iš esmės buvusio ilgamečio žalgiriečio situacija – panaši kaip jo tautiečio Sankt Peterburgo „Zenit“ (Rusija) gretose Artūro Gudaičio. Pastarąjį taip pat kankino traumos, ir norėdamas pasirūpinti savo sveikata, vidurio puolėjas iš karto pasakė vasarą turėsiantis skirti poilsiui ir probleminių taškų stiprinimui.
Klaustuką ties E. Ulanovo pavarde palieka tai, jog žaidėjas kol kas tiksliai nežino, kuo būtent ir kaip jam derėtų pasirūpinti.
Užbaigęs Turkijos pirmenybes ir grįžęs į tėvynę, E. Ulanovas pirmiausia ketina kreiptis į gerai pažįstamus medikus, norėdamas išgirsti daugiau nuomonių apie keblią savo traumą. Kuri – lyg erzinanti eismo spūstis Stambule: leidžia slinkti į priekį, bet anaiptol ne tokiu greičiu, kad būtų galima visai nekreipti dėmesio.
Jeigu reikalai nepagerėtų, D. Maskoliūnui lengvojo krašto puolėjo pozicijoje tektų rinktis tarp Mindaugo Kuzminsko, Tado Sedekerskio, Arno Butkevičiaus ir dar mažai kam komandoje asmeniškai pažįstamo Igno Brazdeikio. O galbūt ir Tomo Dimšos: kandidatų vis tiek liktų pakankamai.
Tad rinktinės strategas veikiausiai iš anksto įvertino galimus scenarijus, kuomet padėkojo už ilgametę tarnybą Jonui Mačiuliui, bet paprašė veterano dėl visa ko būti pasiruošusiam.
Interviu Delfi E. Ulanovas, kuris panašiomis rezervo parengties sąlygomis leidžia jau ne vieną savaitę, pakomentavo ne tik savo situaciją, bet ir savaitgalį kvapą gniaužusias kovas Kelne, gero bičiulio Vasilije Micičiaus virsmą naudingiausiu Eurolygos žaidėju, misiją padaryti tai, kas nepavyko Šarūno Jasikevičiaus treniruojamai „Barcelona“ ekipai, bei olimpinę svajonę, antrą kartą iš eilės apmaudžiai sprūstančią iš rankų.
– Kaip sekmadienio Eurolygos finalas atrodė didžiausių nugalėtojų konkurentų Stambule akimis? – Delfi pasiteiravo E. Ulanovo
– Mano akimis, „Anadolu Efes“ šiai dienai ir yra geriausia Europos komanda. Todėl viskas baigėsi taip, kaip tikėtasi. Jeigu sezono pradžioje „Anadolu Efes“ dar kažkiek strigo, trūko Shane'o Larkino, lindo kitos bėdos, tai pabaigoje įsivažiavo taip, kad niekas nebegalėjo sustabdyti. Manau, finalas buvo geras, abi komandos vertos pagyrų, nes kova buvo rimta.
– Ar matėte teisėjavimo broko, dėl kurio Š. Jasikevičius burnojo ir per rungtynes, ir po jų?
– Nežinau, rungtynės buvo specifinės – daug baudų metimų, kas galbūt nepuošia finalo. Tai krito į akis, bet nežinau, ar čia galima įžvelgti kažką daugiau. Rodos, į abi puses švilpta panašiai. Kaip sakė Šarūnas, mažos smulkmenos lemia rezultatą – „Barcelona“ tikrai irgi turėjo šansų laimėti. Imant bendrai, finalas buvo geras, ir teisėjai jam parinkti geriausi. Turėjome Lietuvos teisėją (Gytį Vilių – Delfi), dėl ko labai džiugu. Nemanau, kad arbitrai lėmė nugalėtoją, sakyčiau, komandos išsiaiškino viską aikštėje.
– Ar siuntėte paguodos žinučių į Barseloną, kurioje turite daug pažįstamų nuo „Žalgirio“ laikų?
– Ne, žinau, ką jie jaučia, nesinori lįsti į akis. Parašysiu, kai emocijos atslūgs.
– Kaip jūs vertinate itin savimi pasitikinčio „Anadolu Efes“ trenerio Ergino Atamano povyzą – ar neerzina varžovų, kuomet jis iš anksto kalba apie būsimus titulus?
– Žinoma, kažkuriuos erzina. Bet visi gali elgtis, kaip nori. Toks pasitikėjimas kartais gali pakišti koją, bet ne šiuo atveju. Svarbiausia, kad „Anadolu Efes“ šiemet buvo labai gera komanda, visiškai nusipelnė šios pergalės. Ne be reikalo ir E. Atamanas taip pasitikėjo savimi – turbūt jautė, kad ši komanda turi laimėti. Talento joje – tikrai begalė, puolime žaidžia sunkiai nuspėjamai, labai gerai dalinasi kamuoliu.
– Pasirodo, jog geriausias Eurolygos krepšininkas gyvena tame pačiame mieste kaip ir jūs. Ar susikerta jūsų ir V. Micičiaus keliai kur nors be krepšinio aikštės?
– Su Vasia vis pabendraujame nuo „Žalgirio“ laikų. Tikrai labai dėl jo džiaugiuosi. Jau kai žaidė „Žalgiryje“, tarp mūsų buvo geras ryšys. Gaila, kad Stambule neišeina pasimatyti taip dažnai, kaip tikėjausi – trukdė ir karantino ribojimai, ir atstumai. Čia nuvažiuoti iš vieno galo į kitą – tas pats kaip Lietuvoje keliauti tarp miestų. Tikėjausi, kad susimatysime daugiau, bet ryšį palaikome, ir labai dėl jo džiaugiuosi.
– Kuomet žaidė Kaune, vargu ar kas V. Micičių būtų pavadinęs potencialiu Eurolygos MVP. Nejau per kelerius metus jis taip smarkiai progresavo, o gal „Žalgiryje“ neparodė visko, ką moka?
– Nė vienam atėjus į „Žalgirį“ nebuvo labai lengva priprasti prie Š. Jasikevičiaus sistemos. Šarūnas yra specifinis treneris. Ir Vasiai sezono pradžia buvo nelengva, bet paskui jis labai svariai prisidėjo prie to, kad iškoptume į Eurolygos finalo ketvertą. Tuomet jau matėsi, kad jis – labai geras krepšininkas.
Manau, tie metai „Žalgiryje“ Vasiai labai daug davė. Kaip kuriantis įžaidėjas, jis daug pasimokė iš Šarūno. O kai pateko į komandą su šiek tiek kitokia krepšinio filosofija, tiek savo talentą, tiek „Žalgiryje“ gautas pamokas puikiai panaudojo. Kiekvienas galime tik pavydėti tokių karjeros šuolių. Džiaugiamės, bet ir kažkiek pavydime: visi norėtų tokios sėkmės, tik konkurencija – milžiniška.
– V. Micičius ir „Anadolu Efes“ – Europos karaliai, o juos nukarūnuoti dabar – užduotis „Fenerbahče“. Gerai ar blogai, kad būsimi varžovai prieš Turkijos čempionato finalą pasižymėjo tokiu būdu?
– Manau, žaidžiant prieš Eurolygos čempionus mums motyvacijos tikrai netrūks. Kita vertus, finale jos ir taip visada užtenka. „Anadolu Efes“, aišku, bus geros nuotaikos, toliau žais tą savo laisvą krepšinį. Priversti juos vargti bus labai sudėtinga – „Barcelona“ bandė, bet iki galo nepavyko. Mums bus ne ką lengviau. Be to, jie dar turės namų aikštės persvarą. Manau, mums kažkokių pranašumų ieškoti būtų labai sudėtinga – laukia didelis iššūkis, žiūrėsime, kaip bus.
– Ar yra galimybių jus patį finale pamatyti aikštėje?
– Tai priklauso ne tik nuo manęs. Žiūrint į tai, kaip iki šiol viskas klostėsi – atkrintamosiose varžybose aš dar nežaidžiau – panašu, kad manęs kol kas aikštėje nemato. Tenka tik palaikyti komandos draugus iš šono.
– Nemato treneris ar neleidžia sveikata?
– Viskas susidėjo į krūvą. Buvo trauma, po to – koronavirusas, išėjo labai ilgas laiko tarpas be rungtynių. Žinote, atkrintamosios varžybos – atsakinga sezono stadija. Treneris turi pasirinkti penkis legionierius, o jų komandoje iš viso – dešimt, pusė turi nežaisti. Treneriui irgi yra didelis galvos skausmas, o mes esame profesionalai. Savaime aišku, kad visi nori žaisti, bet jei neišeina, palaikau komandos draugus.
– Ar klubo skausmai šiuo metu jau leidžia treniruotis visa jėga?
– Dėliojame krūvius, stebime, kaip reaguoja kūnas. Jei jaučiuosi blogiau, sportuoju mažiau. Situacija nėra pati geriausia, ne tokia, kokios norėčiau. Reikia sulaukti sezono pabaigos – grįžęs noriu pasikonsultuoti su Lietuvos gydytojais, kaip bus toliau.
– Ar kalba gali pasisukti link operacijos?
– Tikiuosi, kad ne, nenorėčiau. Kiek žinau, jeigu reikėtų operacijos, reabilitacija po jos užtruktų apie pusę metų. Labai norėčiau išvengti tokio posūkio ir išsigydyti kažkaip kitaip.
– Nuo ko prasidėjo problemos – kažkokios traumos ar organizmo reakcijos į krūvius?
– Manau, kad čia mano paties kūno reikalas. Lygiai tokią pačią traumą turėjau „Žalgiryje“ prieš keletą metų, tik tuomet skaudėjo dešinę pusę, o dabar persimetė į kairę. Skirtumas tas, kad tąkart pavyko išsigydyti per du ar tris mėnesius. Aišku, irgi buvo nervų, reikėjo praleisti rungtynių, bet ne tiek, kiek dabar. Vargstu gerokai ilgiau, gal nuo sausio pabaigos ar vasario pradžios. Išėjo toks tampymasis: tai žaidžiu, tai vėl nežaidžiu.
Kokios būtent iškilo problemos? Žinokite, man pačiam sunku pasakyti. Paprastai tariant, bėda yra klube. Yra toks kauliukas, kur susijungia užpakalinės dalies ir šoniniai raumenys. Būtent toje vietoje ir kyla daugiausiai probemų, nors neatmesčiau galimybės, kad tai susiję su nugara. Nežinau, dėl to ir noriu viską išsiaiškinti grįžęs į Lietuvą – kol kas ieškome ir tikslių atsakymų nerandame.
– Ar šie rūpesčiai gali jums užkirsti kelią į rinktinės stovyklą?
– Galutinai uždarysiu šį klausimą po apžiūros Lietuvoje. Deja, dabar viskas krypsta į tai, kad gali tekti stovyklą praleisti. Nebūtų jokia staigmena, jei taip įvyktų. Norisi žinoti tiksliai, labai laukiu, kada galėsiu akis į akį pasikalbėti su profesionalais, kuriuos turime Lietuvoje. Bet tikrai gali būti, kad dėl sveikatos turėsiu vasarą praleisti be krepšinio – kito kelio paprasčiausiai gali nelikti.
– 2016-aisiais jūs keistokomis aplinkybėmis – motyvuojant smulkia trauma – buvote išsiųstas iš rinktinės prieš pat Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Būtų dvigubai apmaudu, jei vėl netektumėte progos debiutuoti olimpiadoje – ar bent pasigrumti dėl kelialapio?
– Sakyčiau, pirmą kartą buvo apmaudžiau, netgi labai skaudu. Nebereikia apie tą situaciją kalbėti, viskas ir taip aišku. Man atrodo, kad ji mane stipriai užgrūdino. Jei taip atsitiktų dabar, išgyvenčiau mažiau. Gavau gyvenimo pamoką, ir ji padarė mane stipresniu. Kaip ten bebūtų, sveikata svarbiau už visa kita.
– Kol kas dar esate Turkijoje, bet galbūt pasižiūrite krepšinio įvykius ir Lietuvoje. Ar užtikrintos pergalės, kuriomis Vilniaus „Rytas“ prasibrovė į Lietuvos krepšinio lygos finalą, leidžia tikėtis intrigos akistatoje su „Žalgiriu“?
– Žiūrėjau po dvejas abiejų pusfinalių rungtynes, mačiau beveik viską. Aišku, „Žalgiris“ vis tiek yra favoritas. Palaikysiu savo bičiulius ir savo miesto komandą visu šimtu procentų. Bet dabar galvoju, kad labai lengva gali nebūti. Vilniečiai seriją su Panevėžio „Lietkabeliu“ sužaidė visai gerai, manau, norint juos nugalėti, darbo įdėti tikrai reikės. Bet nuo to bus tik dar smagiau ir patiems žaidėjams, ir žiūrovams. Galvočiau, kad bent kelios rungtynės bus visai įdomios, o šiaip linkiu „Žalgiriui“ sėkmingai užbaigti sezoną.
