Šį sezoną Lietuvos čempionai yra bene geriausiai pažįstamas varžovas Pasvalio klubui – keturis kartus komandos susitiko LKL reguliariajame sezone bei du sykius kovėsi Citadele-KMT ketvirtfinalyje.
Prieš laukiantį atkrintamųjų startą „Pieno žvaigždžių“ vairininkas Gediminas Petrauskas pripažino, jog užimta 8-oji pozicija – mirties nuosprendis, o serijai su „Žalgiriu“ auklėtinių papildomai motyvuoti nereikia.
„Trenerio darbas yra motyvuoti, paruošti, bet kartais reikia, kad žaidėjai patys suprastų, jog jie dirba mylimą darbą už didelius pinigus, – kalbėjo G. Petrauskas. – Žinome kitų komandų pavyzdžių, kur vėluoja algos, bet jie jaučia malonumą. Manau, kad žaidėjai patys supranta, jog motyvacijos žaisti prieš „Žalgirį“ negali trūkti. Gali pritrūkti meistriškumo, įgūdžių, sugebėjimų, bet noro tikrai ne.“
– Šiemet žaidėte naujoje realybėje – žiūrovai arenoje buvo tik sezono pradžioje ir pabaigoje, nuolat nukeliamos rungtynės, vienas po kito sekė koronaviruso atvejai. Kaip sekėsi prisitaikyti prie viso to?
– Žinote, krepšinis visada yra žaidžiamas dėl žiūrovų, jų palaikymas visada yra svarbiausias. Šį sezoną neteko žaisti pilnoje arenoje ir faktas, jog tai atsiliepia krepšiniui, azartui. Bet šio dalyko negali kontroliuoti.
Su koronaviruso padariniais kiekviena komanda susidūrė ir skirtingai iš to išlipo. Mes nesame ta komanda, kuriai gerai susidėliojo COVID-19 apraiškos. Gruodžio mėnesį, kai papuolėme į ligos bangą, labai ilgai nesusigrąžinome iki tol rodytos sportinės formos. Kai komandos į sezono pabaigą gerino krepšinį, mes žaidėme blogiau.
– Sezono metu komandą paliko trys žaidėjai, atvyko keturi. Ar galima sakyti, jog vasaros komplektacija buvo pavykusi?
– Rezultatai rodo, kad ne. Visada su klubo vadovais kalbamės apie komplektaciją ir pasiliekame galimybę sezono metu stiprintis. Dėl žaidėjų keitimo, tai mes turime kažką daryti. Tiek Edgaras Lasenebergas, tiek Zigmaras Raimo kainos ir kokybės santykiu nebuvo blogi žaidėjai, nes net ir iš NKL už tokius pinigus krepšininko negausi.
Labiausiai nuliūdino Andreja Milutinovičiaus pasirodymas. Pradėjo jis labai neblogai, bet vėliau kiekvieną mėnesį jo pasitikėjimas ir sportinė forma krito, todėl teko atsisveikinti.
– Karolis Giedraitis buvo paskolintas Vilniaus „Ryto“, jog greičiau tobulėtų. Kaip vertinate jo progresą?
– Gerai vertinu. Karolis vis turėjo smulkių traumų ir tai apsunkino jo pasirodymą, darė įtaką stabilumui. Bet šiaip labai džiaugiamės juo.
– Kalbant apie kitus tris naujokus – Yannicką Franke'as, Edgarą Želionį ir Steveną Haney, kaip jiems sekėsi įsilieti į komandą?
– Skirtingai. Edgaras greitai įėjo, bet gavus fizinio krūvio sportinė forma krito, dabar vėl rodo brandesnį krepšinį. Mikrotraumos gadina visą sezoną – tai kelis, tai čiurna. Nelabai jų gali kontroliuoti ir tai neleido jam iki galo atsiskleisti.
Yannickas ir Stevenas atvyko geros formos, nes prisijungė iš kitų komandų. Stevenui buvo sunkiau, nes dėl mūsų traumų virtinės jis neturi stabilios pozicijos – pradžioje žaidė antru numeriu, o dabar – ketvirtu.
Kalbant apie Franke'ą, tai mes žinojome, koks jis yra. Jis yra dar patobulėjęs, lyginant koks buvo prieš dvejus metus, esame juo patenkinti, bet individualūs žaidėjų pasirodymai nieko nereiškia, kai komanda yra tokioje situacijoje.
– Prieš sezoną keitėte žaidimo stilių, įsigydami veteraną Branko Mirkovičių. Kiek pasiteisino toks sprendimas ir kokį įspūdį paliko šis veteranas?
– Mes imdami Branko žinojome pliusus ir minusus, bet yra tų dalykų, kurių negali pasverti. Čia gal ir yra aukšto meistriškumo trenerio, aukšto lygio klubo darbas žinoti bei užtikrinti, kad komandoje būtų atitinkamo charakterio žaidėjai. Branko pateisino lūkesčius 100 procentu, jo darbo etika yra pavyzdys visiems mūsų komandoje, bet manau, kad buvo tam tikrų nesulipimų tarp žaidėjų, todėl tiek jis, tiek visa komanda negalėjo atskleisti viso savo potencialo.
– Sezono metu neišvengėte bangavimų – vieną dieną nugalimas „Rytas“, po savaitės pralaimima Klaipėdos „Neptūnui“. Ko komandai trūko?
– Manau, kad sezonas buvo labai sunkus ir permainingas. Skirtingose situacijose būdavo skirtingi pralaimėjimai. Mes kažkaip mobilizuodavomės, kai vienas žaidėjas būdavo traumuotas, rasdavome vienybę, norą, vienas už kitą stengdavosi. O kartais atrodė, jog turėdami visą sudėtį išeiname į aikštę ir žaidžiame pavieniui. Skaudžiausia, kai žinai komandos potencialą ir nesugebi jo išspausti, įrodyti žaidėjams, kad jie kartu gali kažką nuveikti. Nereikia svaigti apie medalius, bet tikrai galėjome patriukšmauti.
Atrodė, jog kai laikėmės 5-oje vietoje, plaukėme – vienas rungtynes geriau, kitas prasčiau, bet laikėmės. Nebuvome alkani lipti aukščiau.
– Kas nutiko, jog ketvirtąjį reguliariojo sezono ratą užbaigėte septyniais pralaimėjimais paeiliui?
– Nenorėčiau labai atskleisti komandos vidaus. Esu suaugęs žmogus ir suprantu: kas bebūtų komandoje, atsakingas treneris. Aš pirmiausia norėčiau žiūrėti į save, padariau daug klaidų. Yra daug momentų, dar iki ketvirtojo rato nesugebėjau įtikinti komandos, kad galime kartu kažką nuveikti, tam tikrose rungtynėse buvo blogų sprendimų dėl žaidėjų rotacijos. Čia yra daug niuansų, bet faktas, jog didžiausia kaltė – mano.
– Dabar, kaip jau esate pats sakęs, atkrintamosioms pasirašėte mirties nuosprendį, laukia „Žalgiris“. Kaip bandysite įpūsti auklėtiniams tikėjimo, jog įmanoma pasikandžioti su Lietuvos čempionais?
– Trenerio darbas yra motyvuoti, paruošti, bet kartais reikia, kad žaidėjai patys suprastų, jog jie dirba mylimą darbą už didelius pinigus. Žinome kitų komandų pavyzdžių, kur vėluoja algos, bet jie jaučia malonumą. Manau, kad žaidėjai patys supranta, jog motyvacijos žaisti prieš „Žalgirį“ negali trūkti. Gali pritrūkti meistriškumo, įgūdžių, sugebėjimų, bet noro tikrai ne.
– Tai bus jau septintas ir aštuntas kartas, kuomet sezone susitiksite su žalgiriečiais. Kuo šį sezoną „Žalgiris“ yra pavojingiausias ir kurią dvikovą išskiriate kaip labiausiai pavykusią?
– Apie dvikovas tikrai neatsiminsiu, nes visos jos yra pralaimėtos. Kalbant apie „Žalgirį“, kai tiek kartu su juo žaidžiant nebegalvoji apie praėjusių metų „Žalgirį“, orientuojasi į šį sezoną. Jie turi tą derinį, žaidėjų po krepšiu – Joffrey Lauvergne'ą, Augustine'ą Rubitą ir Paulių Jankūną, kuris žaidžia gerą sezoną. Kai jis gauna minučių LKL, daug duoda „Žalgiriui“. Jie taip pat turi gynėjus, metikus. Žinote, „Žalgiris“ yra „Žalgiris“. Gali rasti silpną vietą, bet ar sugebėsi ja pasinaudoti, čia jau kitas klausimas.
– Tai jums jau ketvirtasis sezonas Pasvalyje. Kokią didžiausią pamoką šiemet išmokote?
– Daug tų pamokų kiekvienais metais gaunu ir nesvarbu, ar Pasvalyje, ar kažkur kitur. Kiekvienais metais susiduriu su tam tikromis situacijomis. Gavau pamokų labai stiprių ir spyrių į minkštą vietą, bet tegul tos pamokos lieka man. Svarbu nekartoti klaidų.
