P. Fasoulo pasipiktinimą sukėlė Š. Marčiulionio žodžiai apie įvykius 1987-ųjų Europos čempionate Graikijoje, kur lietuvis su SSRS rinktine iškovojo sidabrą.
Aleksandro Gomelskio auklėtiniai, tarp kurių buvo ir Valdemaras Chomičius bei Sergejus Jovaiša, per visas pirmenybes suklupo tik kartą – varžybų finale.
Lemiamą mūšį dėl titulo čempionato šeimininkai laimėjo po pratęsimo 103:101, o pasakodamas apie šias rungtynes Š. Marčiulionis teigė, jog prieš dvikovą Sovietų Sąjungos rinktinei buvo siūlomas kyšis mainais į pralaimėjimą.
„Trynėsi tuomet aplink komandą tokie graikai. Ir buvo toks faktas, kad siūlė pinigus. Nors niekas tų pinigų ir neėmė, jie vien savo veiksmais pasėjo kažkokią abejonę. Labai gerai tinka žodis – išblaškė. Jeigu po visų tų įvykių kompanija būtų išsikalbėjusi, jeigu treneris būtų surengęs kažkokį susirinkimą ir situacijos aptarimą, viskas būtų buvę kitaip.
Pinigų siūlymas tais laikais buvo baisus dalykas, sportinė moralė buvo aukščiausiame lygyje. Gomelskiui tiesiog reikėjo viešai iškelti klausimą – ar galima papirkinėti, ar galima save parduoti? Jeigu jis būtų tai padaręs, aš esu įsitikinęs, kad finale mes tuos graikus būtume sutrypę. O tada nieko panašaus neįvyko, o mes į aikštę išėjome abejojantys – kas čia vyksta, kodėl vyksta? Tai turėjo įtakos, išbalansavo komandą.
Tiesą sakant, tai vienintelis kartas, kai su kažkuo panašiu susidūriau per visą savo karjerą. Galima pajuokauti, kad taip savotiškai prisidėjome prie Graikijos krepšinio raidos. Realiai jie savo pasiekė net nesumokėję (juokiasi). Žiūrint iš kitos pusės, asmeniškai prieš mane graikai viską išpirko 1995-aisiais, kai po finalinio pralaimėjimo Jugoslavijai visi atsistoję arenoje skandavo „Lietuva, Lietuva“ – tokio jausmo niekada daugiau nebus“, – prisiminė Š. Marčiulionis.
Į šiuos komentarus netrukus aršiai atsiliepė vienas iš 1987-ųjų Europos čempionų P. Fasoulas, pareiškęs, kad dabartiniai Š. Marčiulionio žodžiai yra įžeidūs ir pavadinęs juos „bjauriu melu“.
Visgi panašu, kad lietuvio teiginiai toli gražu nebuvo laužti iš piršto, ką pirmadienį estų portalui „Postimees“ patvirtino kitas buvęs tuometinės Sovietų Sąjungos rinktinės gynėjas, 61-erių H. Endenas. Pasaulio ir Europos čempionas kalbėjo netgi sumulkmeniškiau, išskirdamas bandymo papirkti detales.
„Pamenu, kad tuo metu tarp atkrintamųjų varžybų rungtynių buvo laisvadienių, ir vieną tokį mes išnaudojome išėjimui į miestą. Prieš finalą su Sergejumi Tarakanovu lankiausi vienoje iš Atėnų parduotuvių. Kiek pamenu, tai greičiausiai buvo suvenyrinė. Ir ten prie mūsų prisiartino du vidutinio amžiaus vyrai – vienas priėjo pasikalbėti, kitas liko kiek nuošaliau. Man jis pasiūlė pralaimėti finalą ir už tai žadėjo tam tikrą sumą – tiksliai nekonkretizuosiu, ar 5 ar 10 tūkstančių JAV dolerių. Bet kuriuo atveju, tikrai didelė suma tiems laikams. Mes dar pakankamai mandagiai su jais atsisveikinome ir pasakėme, kad atvažiavome čia laimėti turnyro“, – teigė H. Endenas.
„Jeigu jie (graikai, – red. past.) būtų norėję padaryti įtaką rungtynių rezultatui, jiems nebūtų pakakę papirkti 2-3 žaidėjų. Juk pamatęs įtartinus dalykus aikštėje, treneris juos iš karto būtų galėjęs pakeisti. Manau, jie turėjo bandyti papirkti daugiau žmonių, kokius 8-9, o iš Marčiulionio pasakojimo akivaizdu, kad tokie bandymai buvo“, – pridūrė estas.
Anot jo, jam iki šiol kirba vidinis jausmas, kad prieš tą finalą vienokį ar kitokį kyšį gavo vyriausiasis Sovietų Sąjungos rinktinės treneris A. Gomelskis. Jis, anot H. Endeno, finalo metu darė keistus ir sau neįprastus sprendimus, neadekvačiai elgėsi ir vėliau.
„Prieš pirmas Europos čempionato rungtynes Gomelskis paklausė: „Kas dengs Jugoslavijos lyderį Draženą Petrovičių?“ Atsakiau, kad dengsiu aš ir Valdemaras Chomičius. Per rungtynes taip ir buvo, ir nors Petrovičius pelnė 26 taškus, mes rungtynes laimėjome“, – pasakojo H. Endenas.
Tuo metu finale aukštas, dvimetrinis estas nežaidė nė minutės, nors gindamasis tikrai galėjo pridaryti sunkumų varžovų atakų lyderiui Nikui Galiui, kurio ūgis buvo vos 183 centimetrai. N. Galis per Š. Marčiulionį ir kitus oponentus suvertė 40 taškų ir tapo graikų herojumi.
„Po kelių mėnesių Maskvoje Gomelskis manęs nei iš šio ne iš to garsiai paklausė. „Heino, kodėl tu finalo metu nesakei, kad leisčiau tave į aikštę? O kaip aš galėjau jam pats tai sakyti finalinių rungtynių viduryje? Tai nesuprantama, iki šiol negaliu paaiškinti šito momento“, – iki dabar stebisi H. Endenas.
Pasak esto, A. Gomelskis likus kelioms dienoms iki finalo buvo pastebėtas prie baseino nuošaliai bendraujantis su graikų treneriu Kostu Poličiu, H. Endeno teigimu, apie keistus A. Gomelskio sprendimus 1987-aisiais ne kartą yra kalbėjęs ir tuomet rinktinės konsultantu dirbęs Vladas Garastas.
Bet kuriuo atveju, dabar į visą šią istoriją jis linkęs žvelgti su lengva ironija. „Aš jau turėjau 1982-ųjų pasaulio čempionato auksą, 1985-ųjų metų Europos čempionato auksą ir 1983-ųjų bronzą, tai iki pilno komplekto trūko tik sidabro. Vat tada jį ir pavyko laimėti“, – pažymėjo estas.
H. Endenas profesionalo karjerą pradėjo Talino „Kalev“ komandoje, o geriausius savo karjeros metus 1983-1988 m. praleido Maskvos CSKA gretose. Vėliau jis trumpai žaidė Suomijoje, yra treniravęs ir Estijos rinktinę.
