L. Šalkus treniruos 2004 m. gimimo „VKM-I Rytas“ ekipą, rungtyniaujančią Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionato A divizione.

Su Vilniauskm.lt bendravęs L. Šalkus prisiminė savo pirmuosius žingsnius krepšinyje, papasakojo apie darbą su ryškiausiomis Lietuvos krepšinio asmenybėmis, trenerio darbo principus ir metodiką.

–Kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?

– Mano kelias prasidėjo nuo 7-erių metų ir tęsiasi iki šių dienų. Panevėžyje mane pakvietė sportuoti krepšinio treneris Raimundas Sargūnas, pas kurį ir pradėjau lankyti treniruotes. Baigęs Panevėžio sporto mokyklą buvau pakviestas žaisti Panevėžio „Lietkabelyje“, kur praleidau dvejus metus rungtyniaujant SSRS pirmoje lygoje.

Po to persikėliau į Kauną, ten įstojau į Kūno kultūros institutą ir ketverius metus rungtyniavau „Atleto“ komandoje, kuriai vadovavo Edas Nickus. Teko žaisti ir už Kauno „Žalgirio“ dublerius. Treneris Modestas Paulauskas buvo pakvietęs atstovauti šiai ekipai keliuose čempionato turuose.

Baigęs studijas, jau dirbdamas treneriu, Vilniuje žaidžiau už Lietuvos policijos akademiją, su kuria iškovojome tuometės aukščiausios lygos čempionų titulą.

– Kokioje pozicijoje rungtyniavote?

– Nepatikėsite, būdamas 196 cm ūgio žaidžiau vidurio puolėjo pozicijoje. Dar rungtyniaujant „Atlete“ teko pažaisti prieš aukštesnius varžovus kaip Gintaras Einikis, Darius Dimavičius ir kiti. Kadangi buvau žemesnis, mūsų komandos žaidimas buvo paremtas fizine jėga, agresyvia ir kibia gynyba, greitu tempu. Kaip vienas treneris sakė: „Jie nieko nedaro, tik bėga, šoka ir meta“.

– Kaip nusprendėte tapti treneriu?

– Man teko dirbti ir sportuoti su daug žinomų trenerių, iš kurių daug išmokau, žavėjausi jų darbu. Baigęs institutą gavau paskyrimą dirbti dėstytoju ir treneriu Vilniaus universitete, kur praleidau ketverius metus. Taip ir prasidėjo mano trenerio kelias.

– Vėliau sekė karjeros etapas „Sakalų“ klube?

– Taip, beveik 15 metų praleidau Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) atstovaudamas „Sakalų“ komandą, kur teko užimti tiek trenerio asistento, tiek vyriausiojo trenerio pareigas.

Mes kūrėme „Sakalus“ prie Lietuvos policijos akademijos. Tuo metu žaidėme Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) čempionate ir tapome čempionais. Į LKL atėjome kartu su Šiaulių klubu. Kiek žinau šią istoriją, tai LKL norėjo priimti tik šiauliečius, bet mes tuo metu iškovojome pirmą vietą ir nugalėjome pastarąją komandą. Kadangi negalėjo priimti tik Šiaulių ekipos, nes jie liko antri, tai gavo pakvietimą ir „Sakalai“.

Pasikartosiu, nuo to laiko 15 metų „Sakaluose“ dirbau asistentu, vyriausiuoju treneriu ir netgi žaidžiau. Tiesa, LKL su tokiu ūgiu „centro“ pozicijoje tapo žaisti vis sunkiau ir pradėjau vis didesnį dėmesį skirti trenerio darbui.

– Su šia komanda iškovojote LKL bronzą. Kaip atrodė tuometiniai „Sakalai“ ir kokios buvo pagrindinės tokių rezultatų priežastys?

– Buvo labai geras kolektyvas, pagrindinis mūsų varžovas dėl trečiosios vietos būdavo Šiaulių klubas. Daug metų šios komandos žaisdavo tarpusavyje dėl prizinių vietų – vienais metais mums pavykdavo, kitais – varžovams. Buvo susiformavęs tikras derbis, tuometinėse salėse susirinkdavo labai daug žiūrovų, susidomėjimas būdavo didžiulis.

– 2001 m. jums buvo patikėtas „Sakalų“ komandos vyriausiojo trenerio postas. Kaip sekėsi susitvarkyti su aukštesnėmis pareigomis ir tuo pačiu atsakomybėmis?

– Neatėjau visai „žalias“. Daug dirbau prie trenerių Šarūno Sakalausko ir Rūtenio Paulausko, iš kurių nemažai išmokau. Kaip minėjau, žaidžiau profesionaliai, krepšinio supratimą turėjau, todėl tos patirties užteko ir kylant į aukštesnį lygį, susitvarkyti nebuvo sunku. Mano toks charakteris, kad jei noriu kažko pasiekti atsiduodu darbui maksimaliai.

– Per šį laikotarpį „Sakaluose“ netrūko krepšininkų, palikusių gana ryškius pėdsakus LKL – bene garsiausi Rolandas Matulis ir Rolandas Skaisgirys. Kaip sekėsi dirbti su minėtais ir kitais komandos žaidėjais?

– Atvirai pasakysiu ­– galbūt su R. Skaisgiriu būdavo nedidelių konfliktų, bet jis yra puikus žmogus ir krepšininkas. Linkėčiau visiems tokio noro laimėti, kokį spinduliavo R. Skaisgirys. Aš dabar pasigendu tokio atsidavimo iš kitų krepšininkų aikštelėje. Kartais tas charakteris lipdavo per kraštus, kaip ir mano taip pat, bet mūsų tikslas buvo vienas – palikti visą save aikštelėje ir visada stengtis nugalėti.

Vėliau „Sakalai“ tapo puikiu tramplynu ir tokiems žaidėjams kaip S. Jasaitis, R. Šiškauskas, Martynas Gecevičius, Steponas Babrauskas, M. Kuzminskas, Renaldas Seibutis, Mindaugas Lukauskis ir kt. „Sakalus“ praėjo tikrai didelės žvaigždės, kurios pasiekė patį aukščiausią lygį.

Tas tramplinas būtų geras ir dabar, jei būtume suradę bendrą kalbą su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Daug žaidėjų būtent po etapo „Sakaluose“ perėjo į stipriausią sostinės komandą. „Sakalams“ trūko stipraus finansinio pagrindo.

– Ar tuo metu klubas bendradarbiavo su VKM ir kviesdavosi perspektyviausius vilniečius pas save?

– Tais laikais nebuvo tokios sistemos, kokia yra dabar. Galiu paminėti VKM trenerę Oną Dindaitę-Mukienę, kuri pasiūlė mums S. Babrauską. Tuo metu patys treneriai rekomenduodavo žaidėjus, trūko aiškios piramidės. Dabar matau, kad formuojasi aiškesnė sistema, kuri ateityje geriau funkcionuos.

– Esate buvęs ir Lietuvos antrosios vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentu. Gal galite papasakoti kokius žaidėjus tuo metu teko treniruoti?

– Komandoje turėjome M. Lukauskį, Tadą Klimavičių ir kitus. Valdemaras Chomičius buvo vyriausias treneris, Kęstutis Kemzūra – asistentas, su kuriuo kartu žaidžiau „Atleto“ klube, o dabar palaikome gerus santykius.

Kinijoje iškovojome Borislavo Stankovičiaus taurę. Šiame turnyre dalyvavo tokios rinktinės kaip Argentinos, Serbijos, Kinijos, kurią treniravo Jonas Kazlauskas. Šios komandos savo sudėtyse turėjo daugiau pagrindinių žaidėjų nei Lietuva. Pavyzdžiui, Argentinos komandoje rungtyniavo Andresas Nocioni. Tokios pergalės išlieka atmintyje bei duoda labai daug naudingos patirties.

– 2007 m. sulaukėte dar vieno garbingo įvertinimo – buvote paskirtas Lietuvos jaunimo rinktinės treneriu. Šioje komandoje buvo tuo metu vieni perspektyviausių žaidėjų Lietuvoje Vilmantas Dilys ir Povilas Butkevičius. Kaip manote, kas svarbiausia jauniesiems krepšininkams tokiame amžiuje norint perspektyvą paversti realybe ir pasiekti aukščiausią lygį?

– Atsukant laiką atgal, kartais galima pamatyti, kaip treneriai prašauna – tarp kandidatų buvo ir Arvydas Šikšnius, kurio karjera susiklostė tikrai gerai. Gailiesi dėl tokių sprendimų, bet čia yra neatsiejama trenerio darbo dalis. Buvo ir Žydrūnas Kelys, kuriam, kaip ir V. Diliui, galbūt labiau trukdė asmeninės problemos siekti aukštumų. Galiu pasikartoti, norint pasiekti rezultatą reikalingas didelis atsidavimas darbui, noras nuolat tobulėti, tam tikrų dalykų aukojimas vardan didesnio tikslo.

– Skambių pergalių esate iškovojęs ir moterų krepšinyje – su Garliavos „Hoptrans-Sirenos“ komanda laimėjote Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionatą. Tą sezoną nebuvote tarp favoritų, tačiau tiek pusfinalyje, tiek finale nugalėjote stiprias varžoves.

– Labai svarbu, koks kolektyvas tave supa, kokį jį susirinksi. Manau, kad mums pavyko sulipdyti neblogą komandą ir personalą. Kaip minėjau, esu labai reiklus, tikėjau žaidėjomis, stengiausi išspausti iš jų maksimumą. Pavyko iškovoti ir tų laikų LKF taurę, dabartinę Karalienės taurę.

Aš esu gynybos šalininkas, man tai yra pirmoje vietoje. Aišku, žiūrovui, kaip Rimas Kurtinaitis sakė, svarbiausia matyti gražų, puolimu ir daug taškų paremtą krepšinį, bet man visa ko pamatas yra gynyba.

Neįmesdavome daug taškų. Vienose iš finalo serijos rungtynių įmetėme 58 taškus, tačiau vis tiek sutriuškinome varžoves, kurioms leidome pelnyti tik 39. Dabartiniame krepšinyje su 58 taškais lauktų garantuotas pralaimėjimas, bet tuo metu visas mūsų žaidimo pagrindas buvo geležinė gynyba.

– Minėtoje komandoje rungtyniavo ir buvusi VKM auklėtinė Dalia Belickaitė. Kas buvo būdinga jos žaidimui, kokiomis savybėmis ji išsiskirdavo?

– Dalia spinduliavo didžiuliu noru, labai buvo energinga aikštelėje. Kaip ir dabar, net pasižiūrint laidas, kuriose ji dalyvauja, jaučiasi tas pats. Kaip aš pasakyčiau – „gyvas vijurkas“. Labai gaila, kad ją kankino traumos tiek atėjus iš „Kibirkšties“, tiek mano treniruojamoje komandoje, tačiau jos noras būdavo labai didelis, atiduodavo visą save. Aš atsimenu žaidėme rungtynes Vilniuje, kai Dalia verkė dėl svarbaus teisėjo sprendimo. Tai irgi pasako apie šios krepšininkės norą laimėti, buvo tikra komandos siela.

– Kaip apibūdintumėte save, kaip trenerį, kokia jūsų darbo specifika?

– Aš labai mėgstu tvarką ir discipliną – jokių vėlavimų, pašalinių nukrypimų, maksimali koncentracija. Kaip ir minėjau esu labai reiklus, gana griežtas. Labai priklauso ar dirbi vyrų, moterų ar vaikų krepšinyje, kur darbo procesas ir pobūdis skiriasi. Kaip ir sakiau anksčiau, viską pradedu nuo tvarkos ir nuo gynybos. Žinoma, labai priklauso daug kas ir nuo žaidėjo ar žaidėjos – ar bus visiškas atsidavimas darbui, ar ne.

– Galbūt analizuojate ir kitų krepšinio specialistų darbą? Kuris treneris yra palikęs didžiausią įspūdį?

– Analizuoju daug trenerių – tai yra neatsiejama mūsų darbo dalis. Stebiu Eurolygos trenerių darbą. Šį sezoną žaviuosi Miuncheno „Bayern“ treneriu Andrea Trinchieri, kurio filosofija taip pat paremta gynybiniu krepšiniu, o komandos rezultatai puikūs – patekta į atkrintamąsias. Sulyginčiau tai su Šarūno Jasikevičiaus pasiekimais vadovaujant Kauno „Žalgiriui“.

Teko dirbti su daugybe trenerių. Stengiausi mokytis ir iš Jono Kazlausko, Antano Sireikos, prieš kurį teko rungtyniauti ir krepšinio aikštelėje, o vėliau mūsų keliai susidūrė jau būnant treneriais.

Iš visų trenerių galima daug ko išmokti. Jaunesni treneriai labiau išnaudoja technologijas, todėl vyresni stengiasi analizuoti ir jų darbo specifiką, o jaunesnieji stengiasi atkreipti dėmesį į vyresnių krepšinio specialistų taktines detales, įgytą patirtį.

– VKM treniruosite 2004 m. gimimo vaikinų komandą. Ar jau teko domėtis šia ekipa? Kaip vertinate sudėtį ir jaunuosius talentus?

– Teko, jau turėjome keletą treniruočių kartu, susipažinome, analizavau statistinius rodiklius. Pripažinsiu, netikėtai gavau šį pasiūlymą. Žinoma, žvelgiant į turnyrinę lentelę rezultatas tikrai nedžiugina, bet stengsimės nuosekliai kilti į viršų.

Aš tikrai nesakau, kad čia kalnus nuversiu, tam reikia laiko. Visiems treneriams reikia laiko įdiegiant savo sistemą, galimybių nuosekliai dirbti siekiant rezultato.

Seku kitus VKM trenerius, su keletu kartu teko dirbti – Gintautu Regina, Ona Dindaite-Mukiene, Algirdu Budėnu, mano auklėtiniu Mindaugu Sakalausku, kuris šiuo metu treniruoja VKM jaunimą. Nuo trenerių esu nenutolęs, juos žinau, pažįstu.

– Jau šį sekmadienį laukia debiutas. Ką per tokį trumpą laiką stengsitės įdiegti komandos žaidime? Kokie būtų pagrindiniai akcentai?

– Pagrindinis akcentas – neišradinėti dviračio per tokį trumpą laiką, kad neapsunkinti dar labiau jaunimo. Nuosekliai analizuosime žaidimą ir palaipsniui vertinsime, kokius žaidimo akcentus palikti, kuriuos pakeisti. Man pačiam reikia gyvai pamatyti jų žaidimą rungtynių aplinkoje ir tada galėsiu daryti aiškesnes išvadas.