Dar nepraėjo nė dveji metai, kai tuomet 27-erių T. Sabonis krepšininko aprangą iškeitė į trenerio kostiumą. Visgi Tutis greitai užsitarnavo žalgiriečių pagarbą. Kiekvieną dieną jis vienas pirmųjų atskuba į Nemuno saloje įsikūrusią „Žalgirio“ areną ir ten visad yra pasiruošęs padėti tiems žaidėjams, kurie nori padirbėti individualiai.

„Labai gera chebra šiais metais, malonu dirbti su jais, – supančia aplinka džiaugėsi T. Sabonis. – Ir jiems, manau, irgi malonu dirbti su manimi, jeigu jie man rašo, nori ir prašo, kad ateičiau, reiškia, gerai dirbu savo darbą.“

Šiuo metu Lietuvos čempionai galanda ginklus lemiamoms kovoms Eurolygoje, tačiau intensyvus tvarkaraščio režimas laukia ir vietiniame fronte. Nepaisant to, pasak T. Sabonio, rimtai reikia žiūrėti į visus mačus, ne išimtis – sekmadienio mūšis sostinėje.

„Žalgiris“ yra „Žalgiris“. Reikia visas rungtynes nusiteikti laimėti. Turėdami tokį tvarkaraštį, mes ruošiamės rungtynėse visokiems atvejams. Ruošiamės visad laimėti, rodyti savo geriausią pusę. Jei matome, kad rungtynės eina geriau ir galime duoti lyderiams truputį poilsio ir išleisti jaunimą, taip ir būna. Bet kiekvienos rungtynės mums yra svarbios“, – pasiteisinimų neieškojo trenerio asistentas.

„Pasibaigus rungtynėms, treneris gauna skautingą, kitą dieną mes grįžtam ir ruošiamės kitoms rungtynėms, šįkart taip bus su „Rytu“. Po Turkijos lėktuve jau ruošimės jiems“, – pridūrė T. Sabonis.

– Kaip šitoje sezono stadijoje atrodo jūsų savaitė?

– Kas liečia komandines treniruotes, šie metai man yra pirmi Eurolygoje, o esant koronavirusui tų treniruočių nėra tiek daug, kiek visi treneriai norėtų. Sezonas ilgas, rungtynių daug, jų laikus pakeičia, įdeda naujus. Šią savaitę turime dvigubą treniruotę, to gal mėnesį laiko nebuvo, neprisimenu. Neįmanoma su tokiu tvarkaraščiu. Įdomu, kad nėra tiek daug komandinių treniruočių.

Asmeniškai, nesvarbu, ar treniruotė rytinė, ar vakarinė, būnu arenoje ryte, sportuoju. Atvažiuoja treneriai, perkalbame rungtynes, ką darysime mes, ką daro jie (varžovai, – aut. past.). Paskui ateina daug žaidėjų, gauname labai daug individualaus darbo. Kaip minėjau, nėra tiek komandinių treniruočių, kiek norėtum. Žaidėjai atlieka metimus, kitus darbus.

Treneriai dirba su žaidėjais. Kai žaidėjai patys prašo, ateinam ir dirbam. Skautingas, video analizė, sukarpai žaidėjui klipus, parodai, ką jis darė, kaip būtų geriau. Nieko įspūdingo, visi turime savo atsakomybes, man asmeniškai labai faina, nes turiu daug pasitikėjimo iš trenerio ir yra malonu dirbti.

Visą laiką atsiunčia žinutę šeimos grupėje – „maladec, Tuti, gera pergalė, taip ir toliau“. Kiek jis žiūri tas rungtynes, nežinau, bet visad parašo. Kaip ir aš – brolis brolį žiūri. Aišku, jo tvarkaraštis yra dar sunkesnis negu mūsų, dar tas valandų skirtumas. Aš kartais atsikeliu naktį, bet žinau, kad ir jis viską tikrai stebi ir žino, jam įdomus „Žalgiris“.
Tautvydas Sabonis

– Ar pats daugiausiai dirbate su aukštaūgiais? Kaip galėtumėte įvertinti tų žaidėjų, su kuriais kartu dirbate, patobulėjimą nuo sezono pradžios ir jūsų kartu įdėto darbo vaisius?

– Su aukštaūgiais daugiausiai dirba Arnis (Arne Woltmannas, – aut. past.), jis už juos atsakingas. Bet visi dėliojamės tuos žaidėjus. Su tuo pačiu Karoliu turiu aš dirbti, Patricio labai daug dirba, Thomas, Nigelas. Teko ir su Mareku daug dirbti, tas iš jo matosi. Dirbome su įpročiais, kaip juos pakeisti. Tuo momentu, kai darai pratimus, nelabai matosi, bet po laiko jau matyti, kad geriau dirba ir meta metimus.

– O kiek su žaidėjais palaikote ne darbinį, o asmeninį ryšį? Su kuriais žaidėjais tas ryšys artimiausias? Kuris yra didžiausias darbininkas?

– Nigelas kviečia daugiausiai, kiekvieną dieną. Pirmadienį gavo laisvą dieną ir neparašė, nustebino mane. Net žmona žino, kad jeigu rašo kažkas, tikriausiai tai jis. Su juo įdomu šnekėti – su amerikonais man lengva, su tuo pačiu Thomasu kiekvieną dirbu. Šiaip su visais – Grigu, Milu. Jis buvo Jankio treniruočių partneris, todėl dabar padedu treniruotis ir Jankiui. Su visais yra trenerio ir žaidėjo santykiai, bet tuo pačiu kaip ir draugystė.

– Kiek pats jaučiatės paaugęs kaip treneris per šį laikotarpį „Žalgiryje“?

– Labai daug, pats jaučiu tą. Kalbėjau neseniai su tėčiu ir sakiau, kad 3-4 mėnesiai čia duoda tikrai daug. Visai kitaip mąstai ir žiūri. Yra daug rungtynių, skautini žaidėjus, domiesi, kaip daro ir ką akcentuoja treneris. Kartais atrodo, kad niekad nebuvai taip pagalvojęs. Labai daug teko kalbėti su Evaldu, iš jo labai įdomu mokytis, nes jis buvęs tiek daug metų prie Šaro. Turi labai daug Šaro mąstymo. Man neteko tokiam lygyje būti, todėl mokausi iš visų – ir trenerių, ir žaidėjų. Tikrai jaučiuosi daug patobulėjęs ir noriu tai daryti toliau, visą laiką gali kažką naujo išmokti.

– Martinui Schilleriui tai yra pirmas sezonas už Eurolygos komandos vairo. Kiek visiems reikėjo prisitaikyti prie amerikietiško treniravimo būdo?

– Aš, kaip buvęs ir matęs tėtį ar Domą Amerikoj, tokį treniravimo stilių žinau. Pats žiūriu video, man tai įdomu, NBA ne tik dėl Domo ar tėčio, bet ir dėl paties savęs kažkiek įdomu sekti. Visus tuos Europoje naujus metodus aš iš karto apkalbėjau su Domu. Jis sakė, kad bus įdomu, kaip lietuviai reaguos į tai. Visiems buvo truputį nauja ir reikėjo priprasti, o dabar viskas gerai. O šiaip man labai lengva buvo pagauti, ko jis norėjo. Pats esu buvęs, matęs, todėl nebuvo sunku.

– Pats esate sakęs, kad aktyviai stebite brolio žaidimą NBA, o kiek sulaukiate atgalinio ryšio – kiek brolis stebi „Žalgirį“?

– Visą laiką atsiunčia žinutę šeimos grupėje – „maladec, Tuti, gera pergalė, taip ir toliau“. Kiek jis žiūri tas rungtynes, nežinau, bet visad parašo. Kaip ir aš – brolis brolį žiūri. Aišku, jo tvarkaraštis yra dar sunkesnis negu mūsų, dar tas valandų skirtumas. Aš kartais atsikeliu naktį, bet žinau, kad ir jis viską tikrai stebi ir žino, jam įdomus „Žalgiris“.

– Prieš mėnesį su komanda iškovojote pirmąjį tavo titulą – Citadele KMT trofėjų. Kiek daug jums pačiam reiškia toks pasiekimas ir pirmasis titulas su „Žalgiriu“?

– Paskutinį kartą pats kažką asmeniškai laimėjau su U-20 rinktine, kai laimėjome Europos čempionatą Slovėnijoje. Praėjo 8 metai – nieko nelaimėjau. Kur žaidžiau, teko žaisti atkrintamosiose, bet ne laimėti. Tas pats taurės kėlimas, jausmas, kad darbas padarytas, buvo seniai pasiilgtas. Citadele KMT man pirmas titulas, kad ir kaip trenerio asistentui, bet man buvo labai svarbu. Toks Jankis jau daug turi titulų, jam gal ir nelabai daug tai reiškia, bet man pačiam buvo svarbu, žinau, kad ir treneriui taip pat. Jausmas buvo geras, atidirbi ir gauni prizą. Nuotraukos, prisiminimai, pirma taurė su „Žalgiriu“ – manau, niekad nepamiršiu šito.

Tautvydas Sabonis

– Jūsų trenerių štabe dirba du užsieniečiai. Ar jums su Evaldu Beržininkaičiu reikėjo supažindinti M. Schillerį ir A. Woltmanną su mačų prieš „Rytą“ svarba?

– Nereikėjo sakyti nė žodžio. Kas labai nustebino nuo pirmos dienos, kai treneris visiems skambino, buvo labai pasiruošęs, visa tai žinojo. Jis yra darboholikas, žinojo, kas yra „Žalgiris“, kas „Rytas“, kas čia yra svarbu. Mums nereikėjo nieko sakyti.

– Pirmas dvi rungtynes su „Rytu“ šiemet užtikrintai laimėjote. Prisiminus vasarą, daug kas tikėjosi, jog intriga dėl titulo šiemet gali grįžti. Kiek tai žaidėjams suteikė papildomo stimulo tuose mačuose?

– Lengva šnekėti, nematant, kaip yra dirbama. Aš žinau, kad žaidėjai tikrai labai norėjo ta pergale įrodyti, kad yra geresni. Mes parodėme, kad esame geresnė komanda ir kad net neturėtų būti tų kalbų. Tų kalbų vis tiek visąlaik bus, bet mes parodėm ir padarėme viską, kaip turėjome padaryti. Žaidėjai buvo nusiteikę parodyti visiems, kad mes „Žalgiris“ ir Lietuvoje visad būsime numeris vienas. Tai ir parodėm. Tų pirmų rungtynių pirma pusė jiems buvo visai gera, tribūnose buvo žmonių, jie darė gerą darbą, bet pabaigoje parodėme charakterį, kas mes esam. Antrose rungtynėse net nebuvo kalbų – laimėjome dideliu skirtumu.

– Šiuo metu „Rytas“ jau kelis mėnesius neklumpa „Betsafe-LKL“ čempionate. Kiek tai kitokia komanda nei tada, kai ją sutriuškinote Kaune?

– Neteko daug žiūrėti, nes vis dar ruošiamės rungtynėms su „Fenerbahče“. Žiūri į rezultatus ir matai, kad vilniečių treneris padarė gerą darbą. Tiek rungtynių laimėti yra tikrai nelengva, nesvarbu, kokia situacija. Matosi, kad žaidėjai vėl tiki treneriu, jie žaidžia gerai. O mes būsime vėl nusiteikę įrodyti, kad esame geriausia komanda Lietuvoj.

– „Ryto“ kapitonas ir lyderis yra buvęs tavo komandos draugas jaunimo rinktinėse Arnas Butkevičius. Kiek svarbu rungtynėse bus neleisti jam dominuoti?

– Dar negaliu nieko sakyti apie artėjančias rungtynes, bet pirmame mače Arnas labai gerai pradėjo, paskui pats save išėmė iš rungtynių su nelabai protingomis pražangomis, bet jis iš pradžių buvo jiems labai geras variklis, atakavo mus greitame puolime.

Arną atsimenu, kai jis atėjo į U-19 rinktinę, buvau nustebęs, kad jo anksčiau pas mus nebuvo ir iš kur jis atsirado. Arnas yra darbininkas, viską darantis 3-4 pozicijų žaidėjas. Reikės jam ruoštis.