Bet kuriam vyrui neturėtų būti paprasta palikti dvylika moterų. M. Šernius tai padarė jau antrą kartą – būdamas tikras, kad elgiasi teisingai.

Lietuvos rinktinei pirmąsyk šilutiškis vadovavo 2015-aisiais, kai Europos čempionate buvo užimta aštunta vieta.

Jį pakeitusiam Rimvydui Samulėnui patyrus fiasko ir po 14 metų pertraukos suklupus žemyno pirmenybių atrankoje, Lietuvos krepšinio federacija (LKF) įkalbėjo M. Šernių sugrįžti.

Tačiau kiti du atrankos ciklai taip pat sėkmės neatnešė, palikdami lietuves didžiųjų turnyrų užribyje mažiausiai septyneriems ilgiems metams.

Atrankos grupėje M. Šerniaus auklėtines dusyk pranoko tiek Serbija (82:71 ir 96:61), tiek Turkija (74:51 ir 67:55). Kvalifikaciją kartu pradėjo ir Albanijos rinktinė, bet vėliau pasitraukė dėl pandemijos, o visi jos rezultatai buvo anuliuoti.

Viena šalis tai pabandė, kita pabandė... Ir užsikrėtė pusė Europos. Tai – greitas ir pigus malonumas. Bet ne visai sveikas. Žiūrint į tęstintumą, be „natūralizacijos“ šios rinktinės jau nebegali gyventi.
Mantas Šernius

Paskutinį mačą lietuvės sužaidė dar vasario pradžioje, tačiau apsispręsti dėl ateities M. Šernius neskubėjo. Ir nebebuvo kur – likusi už birželį Prancūzijoje bei Ispanijoje vyksiančio Europos čempionato borto, rinktinė automatiškai neteko vilčių prasibrauti ir į 2022 metų pasaulio pirmenybes bei 2024-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes.

Būtent į pastarąsias pirmąsyk tautietes nuvesti tikėjosi M. Šernius.

„Tikslas neįvykdytas, ir aš turiu dėl to prisiimti atsakomybę. Nesinorėjo to padaryti paskubomis, prilaidyti skambių frazių ir atsistatydinti prieš žurnalistus. Norėjau praėjus kiek laiko ramiai, šaltais nervais susėsti su federacija, pasikalbėti apie ateitį ir priimti tinkamiausią sprendimą.

Manau, būtent tai ir padarėme. Atėjo laikas, kai moterų krepšiniui reikia naujo vado“, – kalbėjo specialistas, dabar susikoncentruosiantis į vyriausiojo trenerio pareigas šeštą vietą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) užimančiame Prienų „Cbet“ klube.

Tačiau ir naujas vadas bus bejėgis prieš šalies moterų krepšinio sopulius: lietuviški klubai jau seniai pasitraukė iš tarptautinės arenos, nusilpo nacionalinės pirmenybės, vaikų lygmenyje trūksta ir gabių trenerių, ir pačių mergaičių.

(iš kairės) Justina Miknaitė, Audronė Zdanevičiūtė, Justė Jocytė
Foto: FIBA

Vienintelis šviesulys – 2019-aisiais Europos jaunučių vicečempionėmis tapusios Justė Jocytė, Audronė Zdanevičiūtė ir kompanija, tačiau turės nutekėti nemažai vandens, kol jos bus pasirengusios atkariauti prarastas teritorijas.

Vis dėlto M. Šernius nemano paliekantis beviltiškai skęstantį laivą.

– Ar LKF taip pat atrodė, kad rinktinei reikalingas naujas vadas?Delfi paklausė M. Šerniaus

– Manau, tiesiog pati situacija nepalanki man. Jeigu Lietuvoje būtų rimtas moterų krepšinio klubas arba jei gaučiau gerą darbą užsienyje, galbūt būtų logikos likti ir rinktinėje. Kadangi taip nėra, kadangi gyvenimas mane natūraliai stumtelėjo link vyrų krepšinio, dabar turiu ką jame veikti.

LKL yra tikrai ne pati prasčiausia vieta norinčiam tobulėti treneriui. Matau, kaip kiekvienais metais transformuojasi lyga, reikia prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Manau, kad dirbdamas čia kaip treneris tobulėju greičiau. O atiduoti visą save ir vyrų, ir moterų krepšiniui tikrai nėra lengva. Jeigu dirbčiau kur nors užsienyje, niekas išvis manęs neišleistų į moterų rinktinių „langus“.

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė
Foto: FIBA

– Tai buvo paskutinis jūsų darbas moterų krepšinyje?

– Ne, taip sakyti vis dėlto nenoriu. Negali žinoti, kas dar atsitiks gyvenime. Toks trenerių likimas – vienas du pralaimėjimai, ir jau esi blogas, niekam nebereikalingas. Žinau, kokiame versle sukuosi, todėl tikrai netvirtinu, kad daugiau jau niekada nebegrįšiu į moterų krepšinį.

– Sakote, kad trauktis nusprendėte dėl neįvykdyto tikslo. Bet juk vos ištraukus atrankos burtus Lietuvos rinktinė atrodė pasmerkta, nes kautis reikėjo su elitinėmis Serbijos ir Turkijos komandomis.

– Esu maksimalistas. Man moterų krepšinis atrodo daug sunkiau nuspėjamas nei vyrų. O ypač atrankos varžybos, vykstančios klubų sezono metu. Tie „langai“ kartais gali pražudyti favoritus, ką matėme vyrų kvalifikacijoje. Tikrai nelengva pasiruošti rungtynėms per tris ar keturias treniruotes.

Šioje vietoje trenerio galios yra ribotos, bet labai padeda, jei žaidėjos gerai išmano sistemą. Tikėjau ir dabar tikiu, kad mūsų senbuvės galėjo mesti rimtą iššūkį. Nesvarbu, kad serbės, nesvarbu, kad turkės. O juk dar pandemija, bet kuri komanda galėjo susirgti, likti be lyderių.

Bet yra ir negraži moterų krepšinio pusė. Tarkime, Turkijos rinktinė turi tris „natūralizuotas“ žaidėjas, iš kurių kaskart gali pasirinkti. Serbijos rinktinė – taip pat. Bet kokia čia rinktinė? Aš sakau ir visada sakysiu, kad turime patys užsiauginti tokias krepšininkes, kurios galėtų pasipriešinti serbėms ir turkėms, net ir „natūralizuotoms“.

– Nemanote, kad toks požiūris – donkichotiškas, lyg kovotumėte su vėjo malūnais?

– Aš suprantu taip sakančius. Bet jeigu treneris netikės, tuomet kas? O žaidėjos tikrai jaučia tokius dalykus. Atsimenu, kai pats buvau žaidėjas, trenerio motyvacija ir tikėjimas man buvo labai svarbu.

Kitas dalykas, jog reikia pagalvoti ir apie tas krepšininkes, kurios dėl „natūralizacijos“ lieka už borto. Juk jos nuo mažumės stengiasi už savo šalį, žaidžia jaunimo rinktinėse. O į nacionalinę komandą taip ir nepatenka, nes šalis pasirašo joms nuosprendį.

Yvonne Anderson (kairėje) padėjo Serbijos rinktinei
Foto: FIBA

– Jei 2006-aisiais Vilniaus TEO klubo lyderei Katie Douglas būtų suteikta Lietuvos pilietybė, su viena geriausių Eurolygos krepšininkių priešakyje tuometė šalies rinktinė būtų galėjusi rimtai pakovoti dėl medalio, veikiausiai ir ne vieno. O pergalės juk – pats geriausias legalus dopingas kiekvienai sporto šakai. Galbūt ir moterų krepšinyje dabar nematytume tokio nuosmukio?

– Viena šalis tai pabandė, kita pabandė... Ir užsikrėtė pusė Europos. Nežinau, koks dabar tikrasis turkių krepšinio lygis, jeigu atimtume iš jų „natūralizuotas“ krepšininkes. Tas pats galioja ir serbėms, rusėms.

Tai – greitas ir pigus malonumas. Bet ne visai sveikas. Žiūrint į tęstintumą, be „natūralizacijos“ šios rinktinės jau nebegali gyventi. Bent jau toks mano požiūris. „Natūralizacija“ leidžia trumpam pridengti problemą, bet jos nesprendžia. Atvirkščiai, pati problema ilgainiui tik auga ir plečiasi.

Katie Douglas (Foto: Martynas Vidzbelis)
Foto: Scanpix

– Galbūt dabar Lietuvos moterų rinktinei vertėtų nusižengti tradicijoms ir pasitelkti jei ne žaidėją, tai bent jau specialistą iš užsienio?

– Taip, tik galbūt ne vyriausiojo trenerio pareigose. Galbūt priimtinas būtų variantas, panašus į Donnie Nelsono, kuris kadaise atvažiuodavo padėti vyrų rinktinei. Kaip žmogus iš šalies, papildantis trenerių štabą kitokiu požiūriu ir žiniomis. Manau, D. Nelsonas tais laikais Lietuvos krepšiniui davė tikrai nemažai.

Aukšto lygio konsultantas būtų labai naudingas. JAV yra trenerių, kurie uždirba 3 mln. dolerių per sezoną. Tiek tikrai niekas nemokės vien už vardą, už veidą. Tokie treneriai turi kur kas daugiau. Aišku, tai būtų didelė investicija, gal aš tik fantazuoju. Bet tai būtų naudinga moterų krepšinio populiarinimui, įneštų naujų vėjų, būtų postūmis jauniems treneriams.

O kalbant apie vyriausiojo trenerio poziciją, federacija turėtų apsispręsti, kokie jos tikslai, strategija ir ateities vizija. Labai platus klausimas. Variantų yra ne vienas, turime ir jaunų, ir patyrusių trenerių: Jurgitą Kaušaitę, Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę, Roką Kondratavičių, Vilių Stanišauską, Gitautą Kieviną. Labai svarbu pačių žaidėjų nuomonė, už ką jos pasiruošusios griūti dėl kamuolio, atiduoti save. Sprendimas nėra lengvas, bet sudėjus visus pliusus ir minusus jį įmanoma rasti.

Donnie Nelsonas
Foto: Getty images

– Ar Lietuvos moterų krepšinis dabar turi kokių nors kontaktų su WNBA pasauliu?

– Turime Radvilę Autukaitę, kuri eina tikrai aukštas pareigas moterų NCAA komandoje (lietuvė dirba Virdžinijos Politechnikos instituto ekipos trenerių štabe – Delfi). Manau, ateityje ji padės gabioms mūsų mergaitėms išvykti į JAV, galbūt įgavusi patirties ir pati grįš bei pagelbės rinktinei.

Apskritai Europoje nėra neįprasta pasikviesti specialistų iš moterų NBA. Tarkime, Pokey Chatman – buvusi Slovakijos rinktinės trenerė, kuri taip pat kelis kartus laimėjo Eurolygą, vadovavo vieniems stipriausių WNBA klubų. Yra ir kitų, dirbusių asistentais. Nemažai pajėgiausių europiečių vasaromis žaidžia WNBA, todėl treneriai iš kitos Atlanto pusės joms yra autoritetai, padeda jas suvaldyti.

– Kalbant apie tai, kaip jums pačiam sekėsi suvaldyti žaidėjas, didesnių ar mažesnių nesutarimų turėjote su Egle Šulčiūte, Marina Solopova, Kamile Nacickaite. Yra sprendimų, dėl kurių gailitės?

– Su E. Šulčiūte neturiu problemų – išsikalbėjome, abu žinome, kas ir kaip. Jos pozicijoje yra nemaža konkurencija, auga jaunimo. Aišku, žaidėjų pasirinkimas – diskutuotinas dalykas. M. Solopova? Nežinau, kodėl žiniasklaida dar bando kažką išpešti iš šitos senos istorijos. Bet aš niekad nekviesiu žaidėjos, jei ji pati pasakė, kad nenori žaisti rinktinėje. Nors dabar tvirtina, kad sakė kitaip... Bet nebenoriu veltis.

Marina Solopova

Esu ir kitų neįtraukęs į sudėtį. Juk treneriai stengiasi strateguoti, ieškoti varžovių stipriųjų ir silpnųjų vietų, pagal tai parinkti žaidėjas. Jei pataikai, gerai, bet jeigu ne, esi kaltas, kad vienos ar kitos krepšininkės nepaėmei. Aš tik stengdavausi išpešti maksimumą iš to, ką turime, ir laimėti rungtynes. O jei nepavykdavo, normalu, kad atsirasdavo kabliukų, prie kurių galima prisikabinti.

Tiesiog norėjau, kad rinktinės aprangą vilkėtų žaidėjos, su kuriomis komanda nesugriūtų ir pralaimėjus. Visada turi žinoti, su kuo eini į karą. Tuo moterų krepšinis skiriasi nuo vyrų – jame šiek tiek daugiau žaidimų už aikštės. Nors jų būna ir vyrų komandose.

Žinau krepšininkių charakterius, žinau, kuri gal ir prasčiau žais, bet nepasiduos. Šita savybė moterų krepšinyje ypač dažnai nugali, pavyzdžiui, Klaipėdos „Neptūnas“ į Moterų lygos finalą pateko būtent dėl charakterio. Tokia yra moterų krepšinio specifika. Arba sugebi su ja tvarkytis, arba ne. Ir nesvarbu, kiek daug žinių turi – lemia kiti dalykai. Ir jeigu jau kuri žaidėja nepatenkinta, reiškia, kaltas treneris. Kaip ir šeimoje – jei žmona nelaiminga, kaltas vyras (juokiasi – Delfi).

– Vadovavote Lietuvos rinktinei, kai ji 2015 metais paskutinį kartą žaidė Europos čempionate, į kurį vėliau nepateko tris sykius iš eilės. Kaip komanda per tą laiką pasikeitė iš vidaus?

– Aš manau, kad mes visą tą laiką buvome arti geriausių dešimtuko, visą laiką balansavome ties riba. Bet įvyko vienas labai blogas dalykas: iškritome iš antro atrankos burtų krepšelio. Patekome į trečią, o tai automatiškai reiškia, kad norint iškopti į finalinį etapą, reikia peršokti kažką iš aukščiau reitinguotų komandų. Tai Rusiją arba Vengriją, tai Serbiją arba Turkiją.

Aš vis dar manau, kad su komanda viskas yra gerai, mūsų lygis išliko panašus, koks ir buvo. Bet norint pasiekti tikslą reikėjo šiek tiek daugiau sėkmės. Praeitoje atrankoje buvome šalia, bet pralaimėjome keliais taškais vengrėms, rusėms. Šįkart neturėjome pagrindinės įžaidėjos Santos Baltkojienės, Monika Grigalauskytė taip pat išėjo motinystės atostogų. Negana to, susižeidė Laurita Jurčiūtė, Laura Juškaitė, Gabija Meškonytė. Metai išėjo ne patys geriausi, o peršokti reikėjo Turkiją arba Serbiją...

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė
Foto: FIBA

Bet aš vis dar tikiu, kad mūsų rinktinė priklauso geriausių Europos komandų dešimtukui. Jei kortos krenta palankiai, galime šokti ir į penketą, važiuoti į olimpiadą. Juk mes turime Gintarę Petronytę, turime Eurolygoje žaidžiančias Laurą Miškinienę, Eglę Šikšniūtę, Giedrę Labuckienę. Galbūt silpnoji vieta yra gynėjų grandis, bet galima išsisukti – turint gerą pasiruošimą vasarą, K. Nacickaitei įgavus gerą sportinę formą. Galima tikėti arba ne, bet aš manau, kad Lietuvos rinktinė yra verta Europos čempionato, tik daug niuansų mums šįkart nepadėjo.

– Kokią rinktinės ateitį regite artimiausiais metais?

– Aš vis dar viliuosi, kad tie atrankos „langai“ bus panaikinti, kad komandos turės normalias sąlygas pasiruošti varžyboms. Man tai atrodo didžiausia nesąmonė. O jeigu ne, palinkėsiu rinktinei stiprybės, susikaupimo, naujam treneriui – fantazijos ir sėkmės. Laukia tikrai nelengva užduotis.